Jolanta Paukštienė: apie sugrąžintą žmogiškąjį orumą (0)

Kai Socialinės paramos centro direktorė Jolanta Paukštienė pasakoja apie savo darbą, jai žiba akys. Tačiau pokalbyje sunku nepastebėti kito svarbaus akcento: ji kalba ne apie save, savo tikslus, siekius, o apie žmogų, kuriam ateinama padėti. Ne tik apie saugų ir šiltą jo prieglobstį, sotaus maisto lėkštę, bet apie pamatinius asmenybės bruožus: žmogiškąjį orumą, pagarbą sau ir aplinkiniams, gebėjimą reikšti savo mintis, emocijas, ne tik žodžiais, bet ir kūryba. Trylikos metų darbo socialinės paramos srityje patirtį turinti direktorė teigia, kad tai jai daugiau nei tiesiog darbas. Pašnekesys su J. Paukštiene apie socialinio darbo patirtį ir ateities planus – projekto „Bendradarbiavimas ir informacijos apie socialines paslaugas sklaida Rokiškio mieste“ (08.6.1-ESFA-T-927 Spartesnis vietos plėtros strategijų įgyvendinimas) dalis.

Iš pedagogų į socialinius darbuotojus

Paklausta, kas paskatino rinktis socialinio darbuotojo kelią, direktorė atvira: asmeninio gyvenimo patirtis. Kilusi iš gausios šeimos, J. Paukštienė labai anksti, vos ašuoniolikos, neteko mamos. Po studijų Kaune, į gimtąjį kraštą grįžti paskatino ne meilė jo gamtai, istorijos ir paveldo grožybėms, ne elementari nostalgija, o noras padėti skaudžiai žmonos netektį išgyvenusiam tėčiui. Taip, tuomet dar be specialių žinių, be diplomų, formavosi pirmoji socialinio darbo patirtis.

Sėkmingas pedagogo darbas, puiki šeima, išpuoselėti namai, buities ir darbų rutina lyg ir turėjo tą patirtį nusverti. Tačiau pašaukimas padėti tam, kuriam reikia pagalbos, vedė savo keliu: J. Paukštienė pradėjo socialinio darbo studijas.

Atsigręžus į socialinės paramos situaciją prieš tryliką metų tiek šalyje apskritai, tiek Rokiškio rajone, puikiai matyti, kokiais didžiuliai šios srities pažangos tempai. O tada... Tada ji tik žengė pirmuosius žingsnius. Trūko visko: ir paslaugų, ir patirties, ir žinių, kaip jas kurti. Netgi socialinis darbas buvo labai jauna specialybė – tik apie 2000-uosius darbo rinkoje atsirado gausesnis šios srities specialistų būrys.

Aktyviai, iniciatyviai visuomenininkei J. Paukštienei teko nemenkas iššūkis ir lemtingas sprendimas: ją pakvietė kurti Obelių savarankiško gyvenimo namus. Nuo nulio. Net patirties pasisemti nebuvo kur: vieninteliai panašūs namai visoje Lietuvoje veikė tik Linkuvoje. Be to, jie buvo kitokie: kuriami kaip atskirų butų paramos reikalingiems žmonėms visuma.

Apsispręsti buvo nelengva

J. Paukštienė neslepia: tuometinės rajono savivaldybės administracijos pasiūlymas kurti šiuos namus buvo ir viliojantis, ir bauginantis. O jei nepavyks? O jei nesugebės? Todėl kaip saugumo pagalvę pasiliko bent kelias pedagoginio darbo valandas.

Kūrybą J. Paukštienė pradėjo nuo pažinties, kaip tokie namai veikia kitose šalyse. Juk Lietuvoje Obelių savarankiško gyvenimo namai buvo tik antrieji. Laikas nelaukė: rajone būsto, prieglobsčio, skirto smurtą ar nepriteklių patiriančioms šeimoms, be gyvenamosios vietos likusiems asmenims visiškas nebuvimas – labai aktuali to laiko problema.

Taigi, pritaikius Obelių ligoninės pastatą šiems namams, įsikūrė pirmieji gyventojai. O jie buvo labai įvairūs, kiekvienas su savo bėdomis ir rūpesčiais. Apie didžiulį tokių namų poreikį liudija ir tai, kad jie visuomet buvo užpildyti. Juose gyvenę žmonės buvo labai įvairūs, bet kiekvienas su labai skaudžia gyvenimo istorija. Vieni neteko namų gaisro metu, kitiems nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, kiti neturėjo kur prisiglausti grįžę iš įkalinimo įstaigų, vieniši seneliai atvykdavo iš atokiausių vienkiemių peržiemoti ilgą ir sunkią žiemą.

Kokių tik istorijų nematė, negirdėjo tų namų sienos. Socialiniams darbuotojams ir namų vadovei J. Paukštienei nuolatos teko būti ir nuodėmklausiais, ir psichologais, ir mediatoriais. Rasti kelią į kiekvieno širdį, ieškoti raktų ir būdų pakeisti kiekvieno gyventojo likimą.

Kuriant tuos namus, kelti ambicingi tikslai: tikėta, kad žmogus savo viso gyvenimo įgūdžius, pažiūras gali pakeisti per pusmetį. Kai kas ir pakeisdavo. O kai kuriems šie namai buvo paskutiniais po visų klajonių ir išbandymų.

Didžiuojasi, kad globotinis nebegrįžo į kalėjimą

Prieš gerą dešimtį metų Lietuvą sukrėtė didelė nelaimė: dėl bendrų švirkštų naudojimo leidžiantis narkotikus, žmogaus imunodeficito virusas ėmė plisti įkalinimo įstaigose. Kol įkalintieji atliko bausmę, jų gydymu rūpinosi valstybė. O kai tiems žmonėms atsivėrė kalėjimo vartai, liko laisvė... kur akys veda. Su sudėtinga, nuolatinio gydymo reikalaujančia liga, su socialinių įgūdžių trūkumu... Kai nėra būsto, galinčių padėti artimųjų. Vienas tokių žmonių pateko ir į Obelių savarankiško gyvenimo namus.

Iššūkių būta daug: padėti žmogui kontroliuoti ligą, keisti jo elgesį, kad vėl negrįžtų prie priklausomybės ir netinkamo gyvenimo būdo, keisti ir visuomenės nuostatas bei stereotipus. J. Paukštienė didžiuojasi: pavyko. Šis žmogus jau iškeliavo į amžinybę, bet likusius savo gyvenimo metus nugyveno oriai. Ir niekada nebegrįžo į nusikaltimų, priklausomybių kelią.

Belaukiant gandrų...

Dar vienas didžiulis iššūkis Obelių savarankiško gyvenimo namams buvo sudėtingos ir peripetijų pilnos šeimų istorijos. Kurias nuo virtimo tragedijomis apsaugojo būtent šių namų darbuotojų rūpestis, žinios, pastangos. Tos istorijos sukrečia: ir nuoširdžia, kartais sveiko proto nepaisančia, meile, ir begaline drąsa, kartais padiktuota elementaraus naivumo ir žmogiško noro tiesiog būti laimingiems.

J. Paukštienė, prisimindama savarankiško gyvenimo namuose pasaulį išvydusius mažylius, stebisi: į šiuos namus žmonės patenka ne iš gero ir laimingo gyvenimo. Tačiau mažylio laukimas kiekvienai moteriai būdavo tarsi naujo etapo pradžia. Sunki pradžia tai buvo. Meilės sparnais į Rokiškį per visą Lietuvą atskridusios moterys dažnai tuos, su kuriais ketino sieti savo gyvenimą, pažinojo tik iš susirašinėjimų trumposiomis žinutėmis. Ir pašauktos skrisdavo čia. Ne iš gero gyvenimo... Sudužus meilės svajoms ir į pasaulį beldžiantis naujai gyvybei, dažnai paaiškėdavo, kad ir savo šeimose, artimųjų rate jos nelaukiamos. Be dokumentų, be gyvenamosios vietos, be lėšų, be kraitelio mažyliui. Visos šios probemos: nuo palydėjimo pas gydytojus, iki kraitelio organizavimo tekdavo Obelių savarankiško gyvenimo namų kolektyvui.

Ir kūdikio sutiktuvės būdavo orios: J. Paukštienė ne kartą pati važiavo į rajono ligoninę ar kitą šalies gydymo įstaigą pasitikti gimdyvės su kūdikiu. Ji neslepia: žmogiškai skaudu buvo matyti, kaip su mažyliais ant rankų, nešinos gėlėmis, išeina laimingos šeimos...

Nepaisant visos pagalbos, patarimų, ne visos mažylių istorijos buvo laimingos. Kai kurioms mamoms motinystės pareigos, nepaisant didžiulės pagalbos, visgi buvo pernelyg sunkios. J. Paukštienė iki šiol atsimena, kaip su bendradarbe teisme bandė nesėkmingai tramdyti ašaras, kai buvo sprendžiamas pirmojo šiuose namuose gimusio mažylio likimas...

Tačiau yra ir labai šviesių istorijų. Jas J. Paukštienė žino iš pačių globotinių pasakojimų: nemažai jų, palikę savarankiško gyvenimo namus, ryšių su jiems pakilti padėjusiais socialiniais darbuotojais nenutraukia: aplanko, bendrauja socialiniuose tinkluose. Štai jauna keturių mažylių mama išvyko iš Rokiškio rajono, sukūrė gražią šeimą, jau keletą metų labai sėkmingai dirba. Jaunas vaikinas per pusmetį, praleistą šiuose namuose labai sėkmingai atsistojo ant kojų: susirado darbą, gyvenamąją vietą.

Dar viena graži istorija apie nupirktą būstą šeimai, jaunai mamai su penkiais vaikais. Ji iki šiol su šeima gyvena būste, kuriam lėšų padėjo sutaupyti. „Ne kartą kalbėjome su ja, kad reikia taupyti. Nes iki tol būstą nuomodavo ir keliaudavo su mažyliais ir daiktais iš vienų laikinų namų į kitus“, – sakė pašnekovė. Įtikinti nebuvo lengva: nors moteris ir norėjo namų, bet svajonės link kelyje vis pasipainiodavo pagundų: tai naujo televizoriaus staiga prireikė, tai dar kokio nors daikto.  „Teko daug kalbėtis: įtikinėti, aiškinti. Kai jau bendromis pajėgomis sutaupėme didesniąją dalį, pasikalbėjome su namo savininke. Prašėme jos, kad leistų šeimai sumokėti sutaupytą sumą, o likusią dalį išmokėti dalimis. Šeimininkę, obelietę, gerai pažinojome, ji mumis pasitikėjo, todėl pavyko susitarti“, – pasakojo J. Paukštienė. Dabar jau vaikai beveik užaugę, ir labai gera, žinoti, kad jie augo savuose, jaukiuose namuose. Ir tikslą pavyko įgyvendinti. Šios šeimos istorija galėjo būti visai kitokia, bet džiaugiuosi kad ji susiklostė būtent taip.  Kuomet pavyksta įgyvendinti vieną tikslą tuomet imiesi kito jau drąsiau ir su didesniu pasitikėjimu“, – pasakojo J. Paukštienė.

Rasti kelią į žmogaus širdį

Kaip pasiekti, kad socialinius įgūdžius praradę, priklausomybių kamuojami žmonės imtų keistis? J. Paukštienė neslepia: sudėtingas darbas. Juolab, kad dirbama ne su vienu žmogumi. Kiekvienas atvejis individualus: vienišai močiutei reikia visiškai kitokios pagalbos nei, pavyzdžiui, benamiui. Po gaisro ant kojų atsistoti bandančiai šeimai padedama kitaip, nei be namų likusiai jaunai mamai su mažyliais. Atrodytų, kaip apgyvendinti po vienu stogu tokią gausybę visiškai skirtingų žmonių, kaip suderinti jų interesus, kad jie bent jau nesusipyktų?  Ir, kas svarbiausia, dėmesio ir pagalbos reikia jiems visiems. Kiekvieną minutę.

J. Paukštienė neslepia: „valdiškas“ požiūris, elgesys ir kalba – tiesus kelias į nesėkmę. Tam, kad nelaimėn patekęs žmogus bent prisileistų arčiau pagalbą siūlantįjį, pralaužtų gyvenimo patirties užaugintą storą abejingumo, nepasitikėjimo luobą, pirmiausiai reikia jį priimti. Nes iki šiol daugybę metų aplinkiniai tą žmogų bandė keisti. Priimti tokį, koks yra: su jo patirtimi, jo elgesiu, mąstymu, priklausomybėmis. Niekada nebendrauti iš aukšto, mokytojo tonu. Susitaikyti, kad pažanga bus, bet ne septynmyliais žingsniais, ne nustatytais terminais, o palaipsniui, pamažu. Kantriai atstatant seniai prarastą žmogiškąjį orumą, jo vertę.

Tas orumas prasideda nuo daugelio mažų dalykų: teisės į asmens dokumentus, mokymosi pasirūpinti asmens higiena, gyvenimo gražioje, tvarkingoje aplinkoje, bandymų pasikloti lovą, susitvarkyti kambarį. Nebe slėpimosi nuo visuomenės, o dalyvavimo jos šventėse, renginiuose. Nuo kūrybos, kuri tampa ne tik būdu išreikšti susikaupusias emocijas, bet su kiekvienu gražesniu kūrinėliu, su kiekviena paroda, diplomu liudija žmogiškąją vertę. Apie tai pasakojant J. Paukštienei žiba akys.

Ir nepaisant to, kad ji dabar vadovauja visam Socialinės paramos centrui, Obelių savarankiško gyvenimo namų gyventojams J. Paukštienė ne vadovas, ne svečias. Ji čia sava: kurios laukiama, pasiilgstama. Kurios dėmesį kartais bandoma patraukti netgi iškrečiant nepiktą eibę. „Net baramas tas žmogus supranta, kad jis rūpi“, – sakė pašnekovė.

Aktyvi visuomenininkė

J. Paukštienė obeliečiams žinoma ne tik kaip Socialinės paramos centro direktorė. Ji – šio miesto siela. Iki tol, kol tapo centro direktore, ji labai daug dėmesio skyrė Obelių jaunuomenei – vadovavo jauniesiems šauliams. Kur tik su jais nebūta, nekeliauta. Ir pas prezidentą nuvažiavo, ir ne viename bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvavo, ir pratybas rengė. Apie savo rūpesčius, tikslus ir siekius, ir apie tai, ko labiausiai trūksta, nepabijojo pasakyti ir tuometiniam Krašto apsaugos ministrui. Toks jau J. Paukštienės būdas: ne skųstis, kad ko nors nėra ar stinga, o ieškoti išeičių, veikti.

Ir dabar ji ne tik rūpinasi milžinišką poreikį turinčios socialinės paramos srities Rokiškio rajone sklandžiu darbu, bet ir planuoja ateitį. „Paslaugų gavėjų turime per pusę tūkstančio, jų skaičius nuolatos auga. Todėl mums reikia galvoti ir apie plėtrą, naujas paslaugas, didesnį visuomenės įtraukimą“, – kalba direktorė.

Ji akcentuoja ir tai, kad pagalbos, paramos, gero žodžio reikia ir tiems, kurie kasdien atlieka sunkią socialinio darbuotojo pareigą.

Pašnekovė pabrėžia: būtina nuolatos tobulėti. Ir savo pavyzdžiu tą rodo kolektyvui.