Justinas Krisiūnas: visada buvau, esu ir būsiu iš „Rokiškią“ ir tuo didžiuojuosi (0)

Magija – keistas dalykas. Vieni ją randa „Hario Poterio“ knygose, kiti – mosikuodami mėgėjiškomis burtų lazdelėmis, o tretiems tai – tiesiog įsimylėjimo momentas. „Tegu kalba – negi sopa“ kūrybinės grupės kalbintas režisierius Justinas Krisiūnas mums pasakoja apie kitokius stebuklus: magiškus momentus teatro ir kino užkulisiuose. Pasidairykime po juos kartu!

Pokalbį pradėsime turbūt Jums jau įprastu klausimu: kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?

Kinas atsirado tada, kai gimiau, pradėjau matyti ir kai atsirado televizorius. Tada man buvo kokie penki – šeši metai. Pamenu pirmuosius filmus (tarp jų ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“) kaime pas močiutę transliavusį dar nespalvotą televizorių. Tai tie pirmieji vaizdai ir kino pojūčiai būtent iš tų laikų ir atėjo: kai susirinkdavom visa šeima, kaimynai ir pusė rajono, nes televizorių tais laikais ne visi turėjo. Tokios tos ištakos. O kalbant apie kiną, kurį kuriu ir suprantu šiandien, tai susidūrimas su juo įvyko ne taip seniai - mano pirmas filmas „Emigrantai“ buvo nufilmuotas 2013 metais, kada ir prasidėjo tikras prisilietimas prie kino. 

Nuo ko šiandien prasideda kino filmo kūrimo procesas?

Visų pirma nuo drąsos, kada tu pasiryžti ir sugalvoji, kad nori. Tada susirandi medžiagą, kuri tave jaudina, atrodo aktuali, suvoki žinutę, kurią nori skleisti. O toliau – scenarijaus rašymas, svarstymai, kas (kokie aktoriai) tą istoriją galėtų įgyvendinti. Išsirinkus aktorius prasideda medžiagos analizė ir taip toliau, toliau, toliau keliaujam, kol įkopiam į tą kalną.

Minėjote drąsą, tad papasakokite, su kokiais didžiausiais iššūkiais jau teko susidurti filmavimo aikštelėse.

Lietuvoje šiandieninis kinas yra pakankamai sudėtingas, nes mūsų šalis maža, turim mažai žiūrovų, tad vienas didžiausių iššūkių, kaip bebūtų gaila ir liūdna, yra finansiniai reikalai. O paskui – pačiam šimtu procentų patikėti savo idėja, niekada nesuabejoti ir visada tikslingai keliauti link finišo.

Kas yra Jūsų autoritetai bei labiausiai įkvepiantys filmai Lietuvos kine?

Be abejonės, lietuvišką kiną apskritai myliu, nepraleidžiu nė vienos lietuviškos premjeros. Tikrai domiuosi kolegų darbais, tad man visada smagu ekrane matyti lietuvišką kiną, lietuvišką žodį, lietuvių aktorius...Jeigu kalbant apie autoritetus...jau minėti „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ yra palikę neišdildomą įspūdį; „Riešutų duoną“ visą laiką norisi pasižiūrėti, nes tai yra gražu, prasminga, akcentuojama daug vertybių. Iš šiuolaikinių kino juostų kaip vieną didžiausią įspūdį palikusių filmų išskirčiau Audriaus Juzėno „Ekskursantę“. Matyt, aš esu draminio žanro žmogus ir todėl būtent tokios istorijos mane paveikia labiausiai.

Jeigu lietuvių tautai reikėtų priskirti kokį nors teatro arba kino žanrą, tai kas mes būtumėme?

Mes būtumėm niurgzliai, pavyduoliai, nepatenkinti viskuo... (juokiasi). Ne, juokauju. Jeigu rimtai, tai mes mokam ir skaniai pasijuokti, ir apsiverkt, kada reikia, ir išsiliet. Siaubo elementų gal šiek tiek mažiau pas mus, nors to siaubo netrūksta. Tad įrėminti į vieną žanrą būtų labai sudėtinga, bet šiai dienai, žiūrint į kino tendenciją, matosi, kad mūsų žiūrovas į komedijas eina mieliau ir aš tai suprantu, nes žmonėms norisi pailsėti nuo kasdienybės, rūpesčių ir problemų, socialinių sunkumų. Bet aiškiai matosi, kad dramos mes irgi nebijom, priimam šį žanrą, vertinam ir mums jis - reikalingas.

Jūsų kūrybiniai sumanymai dažnai Jus vėl atveda į Rokiškio kraštą, iš kurio esate kilęs, nors dabar gyvenate Vilniuje. Sakykite, kuo ypatingas Jūsų ryšys su gimtomis vietomis ir kodėl taip svarbu kūryba užsiimti ir ja dalintis čia?

Turbūt viskas taip yra pirmiausia dėl to, kad čia užaugau ir kiek jau esu nugyvenęs, savo gražiausius metus praleidau Rokiškyje, dirbdamas su Jaunimo teatru. Grįžęs po mokslų Klaipėdoje veiklą pradėjau nuo vieno spektaklio, kada čiut ne čiut surinkom pusę salės. O paskui augom, augom ir per septynerius metus „priaugom“ iki dvylikos anšlaginių salių Rokiškio rajone. Manau, kad mus pamatė ne tik visas Rokiškis, visas rajonas, bet dar ir aplinkiniai rajonai, nes Rokišky nėra tiek žmonių, aš nesuvokiu, iš kur jų tiek daug buvo. Ta meilė žmonių, kurie mane užaugino, kuriems jaučiausi reikalingas, sukūrė nepaprastą ryšį, kuris yra „įaugęs“ į mane. Atrodo, esu šiek tiek skolingas Rokiškio žmonėms, nes visada jaučiu jų norą apie mane žinoti, mane matyti, girdėti ir kartu augti. Tai tokia ta meilė Rokiškiui visada yra. Kolegos juokiasi, kada filmuojant aikštelėje (tiek serialuose, tiek kine), kalbu rokiškietiškai (gal ir šiandien dar nemoku normaliai lietuviškai šnekėt); ir tai yra žavu, smagu. Niekada niekur nesu pasakęs, kad esu vilnietis: visada buvau, esu ir būsiu iš Rokiškią ir tuo didžiuojuosi bei džiaugiuosi.

Kalbėdamas paminėjote savo indėlį į Rokiškio Jaunimo teatro veiklą, tad sakykite, kuo skiriasi darbo specifika dirbant kine ir teatre?

Kine yra milžiniškas pasiruošimas: metus laiko tu ruošiesi, analizuoji, viską suskaičiuoji (tame labai daug matematikos), susidėlioji tikslus, minutės tikslumu išdėliojami visi darbai, kas ir kada bus filmuojama ir pan. Kai viską padarai, tada mėnesį ar du, priklausomai nuo to, koks tas filmas, vyksta filmavimo darbai – visas sprogimas. Ir tada tu užfiksavai, nufilmavai ir jau kelio, brolyti, atgal nebėra. Teatre panašiai – daug repetuoji, eina mėnesiai, kartais metai. Pasirodo premjera, bet tu pamatai, kad dar toje scenoje kažkaip suklydau, tad galima pataisyti – kitame spektaklyje jau ir pasitaisei: procesas dar yra valdomas. O kinas yra šios sekundės, šio momento: kaip viskas suėjo, kaip aura sukrito. Ir jeigu pavyko tą stygą gerai užgauti, jauti „kaifą“ ir dėkingumą.

Tad kuri atmosfera (kino ar teatro) Jums, kaip kūrėjui, yra mielesnė?

Čia gal etapais. Žinot, nesinori prisirišti. Dabar taip išėjo, kad viskas labiau pakrypo į kiną, bet būna, kad ateini į teatrą, žiūri spektaklius ir kažkas viduje virpa, ir norisi to tiesioginio žiūrovo. Kinas ir teatras tuo ir skiriasi, kad teatre tu pats čia ir dabar gyvai bendrauji su žiūrovu, jam transliuoji jausmus bei emocijas, o kine viską ištransliuoti reikia ant balto ekrano, per projektorių, tad dingsta šiek tiek gyvybės. Bet, žinoma, ten yra kita magija, kitos iliuzijos. Tad pasverti „kinas ar teatras?“ turbūt tas pats kaip aiškintis „višta ar kiaušinis?“. Labai sudėtinga – amžinas klausimas.

Teko matyti, kad Jums dirbant su savo projektais, socialiniuose tinkluose pasirodo žinučių, jog ieškomi tam tikri daiktai, reikalingas rekvizitas, prašote žmonių pagalbos. Kaip žmonės reaguoja į tokius skelbimus ir ar visada surandat tai, ko ieškot?

Be abejonės, žmonės reaguoja labai gražiai. Taip sutampa, kad dažnai filmuoju savame krašte, tad pagalbos tikrai atrandam, o ir paskutinis filmas be kraštiečių palaikymo būtų neįmanomas. Jie labai geranoriškai patys važiavo į masuotes (masinių scenų filmavimus – aut.past.), padėjo viskuo, kuo gali: tempė iš namų techniką, maistą... čia toks bendruomeniškas dalykas. Ir man labai smagu, kad žmonės sutinka kartu „pažaisti“ kiną, dalyvauti procese ir patirti tas emocijas. Aišku, gal kartais jiems kinas atrodo kažkoks stebuklas, nes tu jį stebi atėjęs į kino teatrą. O kai realiai matai, kaip jis vyksta, kai visą dieną kankinamės dėl vienos frazės ar praėjimo, jauti, kad tai yra milžiniškas laukimo darbas: lauki, lauki, lauki visą dieną, o kartais dvi ar tris, kol sulauki „o dabar jus filmuos“. Ir pupt – pafilmuoja kokią valandą ar dvi, paskui ateini į kiną žiūrėti, štai, „mane juk taip ilgai filmavo“ ir tris sekundes parodo (juokiasi). Tai toks tas kinas.

Nedos Letukytės paruoštas tekstas-interviu su garsiu režisieriumi iš Rokiškio Justinu Krisiūnu