Kalėdos svetur su lietuvišku „prieskoniu“ ir Rokiškio ilgesiu... (0)

Kūčios ir Kalėdos – šeimos šventė, kurios svarbiausiu akcentu tampa šalia, prie bendro stalo susiburiantys artimieji. Kai dalinamasi istorijomis, norais, viltimis, prisiminimais, dovanomis. Džiugu, kai šventinis stalas padengiamas didžiuliam būriui žmonių. O kaip šventes sutinka tie, kurie gyvenimą kurią svetimoje šalyje ir tėvų, senelių negali pavaišinti sočia Kūčių vakariene? Iš Rokiškio kilusių, bet užsienyje gyvenančių kraštiečių klausėme, ką jiems reiškia šventės toli nuo gimtojo krašto, kokie prisiminimai šildo ir koks yra jų Kūčių stalas.

Justina Malciūtė-Bubelė

Iš Lietuvos į Daniją išvykau jau prieš 16 metų. Per tą laiką teko pabuvoti keletoje šalių, bet galiausiai pasilikau Danijos sostinėje Kopenhagoje. Anksčiau, Kalėdoms grįždavau į Lietuvą beveik kiekvienais metais, bet per paskutiniuosius 3 metus šventėms grįžti nepavyko.

Danijoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas Kūčių vakarui. Pasikviesdavome porą draugų arba svečių iš Lietuvos, būtinai pasidarydavome 12 patiekalų ir stengdavomės turėti pagrindinių lietuviškų akcentų: virtų kviečių grūdų, lietuviško medaus, Kūčiukų, kalėdaičių. Vakarienę pradėdavome dalindamiesi pjaustytą obuolį, kaip buvome įpratę iš savo senelių.

Jei kalbėsime apie Kalėdas, Danai turi savo Kalėdinio maisto tradicijų. Ten taip pat yra žuvies, silkės, bet taip pat ir daug mėsos. Pagrindinis patiekalas, dažniausiai, būna kepta kiaulienos nugarinė su oda, patiekiama kartu su bulvėmis sviesto ir cukraus padaže bei raudonaisiais kopūstais, virtais įvairiuose prieskoniuose. Bet mes pasilikdavome prie lietuviškų tradicijų ir ruošdavome daug kuklesnį Kūčių stalą.

Vaikystėje, po Kūčių vakarienės pas senelius, ateidavo dovanų metas: dovanų maišas paslaptingai atsirasdavo už lauko durų, o staiga nuskambėjęs durų skambutis būdavo ženklas, kad apsilankė Kalėdų Senis.

Visada smagu prisiminti kiek, būdami vaikais, džiaugdavomės ir kaip laukdavome šito momento! Stebėdavom visus suaugusiuosius ir spėliodavom, kaip tos dovanos ten atsirasdavo. Po daugelio metų iš močiutės sužinojome, jog mūsų senelių kaimynė būdavo ta Kalėdų Senelio padėjėja ir pasirūpindavo, kad mūsų dovanos taip paslaptingai atsirastų prie lauko durų.

Kai mes, anūkai, užaugome, Kalėdų Senelis nustojo skambinti į duris Kūčių vakarą... Bet šiemet Kalėdų švęsti į Lietuvą pirmą kartą grįžtame jau su savo dukrele, tai gali būti, kad ir Kalėdų Senelis vėl sugrįš...

Sonata Dičiūtė-Lopes

Saulėtoje Portugalijoje gyvenu jau 22 metus. Prieš tai 5-erius metus gyvenau Vokietijoje, kur susipažinau su savo vyru Renato. Iš tiesų – labai pasiilgau Kalėdų Lietuvoje, labai norėčiau grįžti. Jaučiu didelę nostalgiją plotkelėms, šlyžikams su kisieliumi, kas man buvo mėgstamiausias Kūčių valgis. Portugalijoje nėra tokių dalykų, galėtum, nebent, atsisiųsti iš Lietuvos. Turiu susiradusi čia ukrainiečių parduotuvėlę, kurioje nusiperku silkės, tad ant Kūčių stalo visada puikuojasi keletas lietuviškų patiekalų: silkė pataluose, balta mišrainė. Čia nėra tradicijos ant stalo turėti 12-a patiekalų, bet kai viską sudedam, suskaičiuoti galima ir daugiau. Yra išlaikytas mėsos nevalgymas.

Pagrindinis portugalų stalo patiekalas – žuvis bakaliau (bacalhau – sūdyta, džiovinta menkė). Jos paruošimas trunka ne vieną dieną: reikia kelias dienas laikyti vandeny, keisti tą vandenį ir žuvis išsipučia, pasidaro vėl normalia žuvimi. Tada ją verda arba kepa. Tai labai priklauso nuo to, kuriame Portugalijos regione gyveni. Aš esu Porto apskrityje, kurioje bakaliau dažniau yra verdama: dedami prieskoniai, pilamas alyvuogių aliejus, česnakas, kartu – bulvės, morkos ir tam tikra kopūstų rūšis.

Šeimos, kuriose susirenka po 30-40 žmonių, jie ruošia stalus su vėžiagyviais, įvairiais sūriais.

Portugalijoje labai mėgstama likusią nuo Kūčių stalo žuvį Kalėdų dieną vėl virti ir valgyti. Vadinasi „rouphas velhas“ (seni drabužiai): pilama alyvuogių aliejaus, pripjaustoma česnako, „išnarpliojamas“ kopūstas ir žuvis – viskas sumaišoma. Pagrindinis Kalėdinio stalo patiekalas – keptas ėriukas, kalakutas ar aštuonkojis – jį apverda ir kepa su bulvėmis. Šiaurės regiono gyventojai dažniau renkasi ėriuką: jį dvi dienas marinuojame vyne, o tada kepame malkinėje orkaitėje. Kas be ko – vynas. Jo yra tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas. Labai svarbi tradicija Portugalijoje keistis vyno buteliais. Apskritai, tai – viena pagrindinių dovanų.

Ant stalo puikuojasi įvairiausi Kalėdiniai desertai: rabanadai – baltos duonos riekės, mirkytos piene ir apkeptos kiaušiniu, „Bolo rei“ – Karaliaus pyragas – brandintas pyragas su kristalizuotais vaisiais. Aliejuje kepami kepinukai – „Sonho“ – svajonė, kurie išsipučia lyg spurgos.

Tomas Savickas

Prieš 4-erius metus su žmona Julija išsikėlėme gyventi į Filipinus. Deja, šventes tenka sutikti atskirai nuo artimųjų, nes kelionė į Lietuvą yra ilga ir nepigi, tad į gimtinę grįžtame tik kartą metuose – vasarą. Filipinuose Kūčias vadina „Noche Buena“. Nors yra pasišventę katalikai, bet mėsą ant Kūčių stalo deda kiekviena šeima. Vienas patiekalų: „Lechon“ – vėlai ant žarijų keptas įdarytas paršelis (visas) arba „Pinoy spaghetti/filipiniečių spageti“ – saldūs spageti makaronai su pomidorų padažu ir faršu.

O koks prisiminimas visada lydi Kalėdų išvakarėse apie namus, Rokiškį? Žinoma, Kūčių vakarienė pas mamą ir jos firminiai Kūčių patiekalai: silkės, kepintos duonos ir pupelių salotos, močiutės virti kviečiai pasaldintame vandenyje... Tačiau mūsų Kūčių stalas užsieny yra visai kitoks, nei vaikystėje esu įpratęs, nes daug keliaujame ir kokia kelionės šalis – toks ir Kūčių stalas. Neslėpsiu, stalas dažniausiai yra restorane (juokiasi – aut. prier.). Pernai buvo vietnamiečių virtuvė, šiemet ragausime Naujosios Zelandijos virėjų šedevrų. Nėra ne dvylikos patiekalų, nei kalėdaičių laužymo, nei šiaudų traukimo iš po staltiesės.

Kamilė Jackevičiūtė

Maždaug nuo 16-os metų pradėjau keliauti ir gyvenau skirtingose šalyse. Tad Kalėdoms kartai grįžtu namo, kartais ne. Priklauso nuo gyvenimiškų situacijų. Dabar gyvenu Danijoje ir jei negrįžtu į Lietuvą, tokiu atveju visą laiką prisimenu Kūčių vakaro šiltą ir stebuklingą emociją, kai visa šeima leidžia laiką kartu. O šiaip, nesvarbu kur būčiau, laikausi mūsų šeimos tradicijų: Kūčių vakarienės stalas atrodo lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, gaminu visus patiekalus, kuriuos išmokau iš mamos ir močiutės.

Negaliu pasakyti, kad ant stalo būna kitos šalies patiekalų. Na, gal koks saldainis. Bet man Kūčių vakaras yra galvojimas apie šeimą. Juk šeima yra mūsų šaknys, kurių nevalia pamiršti.

Lina Kalvelytė

Vokietijoje gyvename 8-erius metus. Dažniausiai į Lietuvą grįžtame pavasario šventėms, nes tada atostogos yra tokios saulėtos, šviesios, bepradedančios žaliuoti ir žydėti. Be to, tuomet ir abiejų (mano ir vyro) mamų gimtadieniai.

Nors jei yra galimybė, į gimtinę grįžtame ir per žiemos šventes. Tada neapsiribojame sėdėjimu prie stalo: einame į renginius, kurių šventiniu laikotarpiu ypač gausu. Be abejo, Kūčių vakaras – tradiciškai lietuviškas, su visa šeima prie gausaus stalo.

Šiemet, vis dėlto, ir Kūčios, ir Kalėdos bus čia, Vokietijoje. Tai tik reiškia, kad Kūčių vakarienę valgysime ne tokia gausi šeima. Tačiau plotkele, vis dėlto, pasirūpinome – jomis dalinamės draugiškai šioje gyvenvietėje gyvenantys lietuviai.

Kalėdų nuotaikomis, kaip ir dovanėlėmis, dalinsimės su draugais: kartu ruošiame šventinius pietus, būtinai keliausime į miesto aikštę, nes čia šurmuliuoja kvepiančios Kalėdinės mugės, su karštu vynu ar punču, kvepia meduoliais, spurgomis su cinamonu. Taip pat dainuoja miestelių bendruomenių kolektyvai. Tai vyksta maždaug tris savaites, taigi, neįmanoma neapsilankyti.

Mano šeimos Kūčių vaišės neapsieina be kisieliaus ir šviežiai keptų kūčiukų. Maždaug prieš 12 metų pradėtą tradiciją išlaikau iki šių dienų: tuomet miltuotomis nosimis ir aguoninėmis šypsenomis puošėmės aš ir dvimetė dukrytė. Dabar į gamybą ir, be abejo, gaminių „realizavimą“ mielai įsitraukusi visa šeima, įskaitant ir katę, kuri ypač mėgsta sukiotis virtuvėje, kai joje daug veiksmo.

Beje, vokiečiai labai nustemba sužinoję apie mūsų Kūčių stalo tradicijas: čia nėra nieko panašaus! Jie nėra girdėję apie reikšmingą skaičių 12 vakaro metu ir dažniausiai valgomas įprastinis maistas – šnicelis ar dešrelės su kopūstais.

Kalėdos švenčiamos linksmai, ant stalo puikuojasi tradicinė kepta antis ar žąsis, kurios dažnai užsakomos iš restorano. Taip pat – regione (Franken) mėgstamas gruzdintuvėje keptas karpis.