Klausos negalia Viktorijai netrukdo gyvenimą „semti pilnomis saujomis“ (0)

Žmonės, kuriuos kokia nors negalia lydi nuo pat gimimo, dažniausiai visa tai priima kaip duotybę ir labiau išgyvena ne dėl savo negalios, kiek dėl aplinkinių replikų ar žvilgsnių. Bet Viktorija Vilimaitė, nuo gimimo turinti klausos negalią, sako jos nesureikšminanti, su ja susigyvenusi, o merginos meilę gyvenimui ir viskam, ką daro, liudija itin šilti ir linksmų emociukų lydimi atsakymai į klausimus.

Į gailestį nereaguoja

Iš Obelių kilusi 28-erių V. Vilimaitė šiuo metu gyvena Alytuje, kur ją nuvedė meilė: ištekėjusi nusprendė apsigyventi vyro tėviškėje. Kadangi įsikūrė ganėtinai toli nuo savo gimtinės, Viktorija Obeliuose, kur gyventi liko tėvai, močiutės ir kiti artimieji, nėra labai dažna viešnia – atvyksta per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas ar artimųjų gimtadienius.

Nuo pat gimimo mergina turi negalią – negirdi, tačiau sako to visai nesureikšminanti: „Aplinkinių reakcijų būna įvairių: dažniausiai žmonės linkę žiūrėti į mus, kai bendraujame gestų kalba. Labai dažnai sako: „Kaip gaila, kad esi kurčia“. Esu pripratusi prie tokių replikų – jos lydi nuo vaikystės. Viskas gerai, aš suprantu, kad žmonės gali taip jaustis, bet aš irgi kuo puikiausiai jaučiuosi būdama kurčia. Į žmonių gailestį nereaguoju nei blogai, nei gerai. Tai manęs niekaip neveikia (šypteli – aut. past.). Nežinau kas būtų kitaip, jeigu girdėčiau: ar būtų geriau, ar ne“.

Įtarimai pasitvirtino

Pasak merginos, pirmieji įtarimai, kad vaikas gali turėti klausos negalią, kilo tėvams kai ji buvo dar visai mažytė. Deja, medikai įtarimus patvirtino. Viktorija prisiminė, jog tėvai darė viską, ką galėjo, stengdamiesi palengvinti jos kasdienybę.

„Jie veždavo mane pas logopedus, man buvo atlikta Kochlearinio implanto operaciją. Kai šiek tiek paaugau, tėvai paaiškino, kad būsiu kitokia nei kiti vaikai: negirdėsiu nei aplinkos garsų, nei ką šneka žmonės ir, kad bendrauti su girdinčiais bus sunkiau. Mano šeima moka gestų kalba, mes puikiai sutariame, bendraujame, esu labai dėkinga jiems už viską!“, – prisiminimais iš vaikystės dalinosi mergina.

Vaikai buvo draugiški

Iki 5 klasės Viktorija lankė mokyklą Obeliuose, tačiau vėliau mokytis išvyko į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą: „Obeliuose mokytis buvo ganėtinai sunku, nes aš negirdėjau, ką pamokose aiškindavo mokytoja. Tik matydavau, ką rašo lentoje. Taip, prieidavo mokytojos prie manęs papildomai paaiškinti. Eidavau pas logopedą mokytis aiškiai tarti žodžius. Kaip išmokau rašyti ir skaityti nelabai ir pamenu (juokiasi – aut. past.)“.

Nepaisant sunkumų moksluose, mergina sako, jog augo itin draugiškoje aplinkoje – Obeliuose vaikai buvo labai geri, ji nesijautė atstumta ir nesulaukdavo patyčių: visi kartu žaisdavo, eidavo pasivaikščioti.

Išmoko gyventi taip

Šiuo metu Alytuje gyvenanti kraštietė mėgaujasi gyvenimu ir užsiima jai patinkančiomis veiklomis – mokosi siuvėjos-dizainerės profesijos, lanko sporto klubą, užsiima konditerija ir įvairių rankdarbių gamyba.

„Labai mėgstu gaminti maistą. Ne tik tradicinius lietuviškus patiekalus, bet išbandau ir įvairių šalių virtuvę. Džiaugiuosi savo konditeriniais sugebėjimais, gebu iškepti įvairius tortus, grybukus, spurgytes, sausainius, keksus... Be maisto gaminimo, dar užsiimu rankdarbiais – gaminu plaukų aksesuarus: plaukų gumutes, lankelius, plaukų seges. Nors dar tik mokausi, bet jau galiu pasiūti drabužius ar sukurti kažką gražaus iš senų“, – savo kasdienybę apibūdino Viktorija.  

Nors rankdarbiai tikrai verti dėmesio, jų Viktorija sako nepardavinėjanti, o dovanojanti artimiesiems ir draugams įvairių švenčių proga: „Manau, kad pačios daryta dovana yra mielesnė, nuoširdesnė, nei nupirkta. Maistą gaminu taip pat tiek artimiesiems, tiek draugams, visiems, kurie nori“.

Ko trūksta neįgaliesiems?

Viktorijos pasiteiravus, su kokiomis problemomis susiduria klausos negalią turintys asmenys ir ko, jos manymu, trūksta, kad negalią turintys žmonės būtų pilnavertiškai priimti, mergina atsakė, kad trūksta žmonių supratimo.

„Mums yra ganėtinai sunku bendrauti su girdinčiais žmonėmis. Eidami į kokią nors įstaigą turime turėti vertėją – nors ir čia problema, nes mažesniuose miestuose jų nėra daug. Vertėjo, galbūt, visur ir nereikėtų, bet ne visi žmonės noriai bendrauja su negirdinčiais arba neturi tam pakankamai laiko, nes, visgi, bendrauti reikėtų susirašinėjant. Tai užtruktų ilgiau, nei bendrauti su girdinčiu žmogumi. Neretai, pirmą kartą tokią situaciją girdintieji priima kaip didžiulį iššūkį, tam reikia ir kantrybės. Visgi, bėgant laikui jie pamato, kad nėra taip sunku. Dėl to labai džiaugiuosi, kad didelė dalis žmonių neatstumia mūsų bendruomenės“, – šypsojosi Viktorija.

Ir nors klausos negalią turinti kraštietė tikina nematanti daug bėdų ir įpratusi taip gyventi, atkreipia dėmesį į dar vieną niuansą – darbo vietų neįgaliesiems stygių: „Ne visi nori priimti kurčiuosius, nes, jų nuomone, mes negalime atlikti darbo taip gerai, kaip girdintieji. Suprantu, kad negalime dirbti ten, kur reikia aptarnauti žmones ir su jais bendrauti, bet yra daug darbų, kuriuose būtų galima dirbti ir turint klausos negalią“.

Truputis pagalbos

Viktorija pripažįsta, kad negalią turinčiam žmogui pagalba, nors ir menka, bet yra reikalinga. Jos ramstis visada buvo ir yra artimieji, kurie padeda, jei reikia paskambinti ar sunkiai sekasi kažką suprasti.

„Jie visada man viską paaiškina taip, kad suprasčiau. Kai reikia eiti į kokią įstaigą, kartu pasiimu seserį arba gestų kalbą mokančią vertėją. Visada yra išeitis, žinau, kad nebūsiu palikta viena ir visada sulauksiu pagalbos, kai man jos reikės. Paskutinis geriausias, mano manymu, dalykas, kuris sukurtas negirdintiems – programėlė, kuria galime išsikviesti skubią pagalbą. Juk paskambinus bendruoju pagalbos numeriu susikalbėti, žinoma, negalėsime, o jeigu šalia tuo metu nėra artimųjų, pagalbos ir nesulauktume“, – dėstė pašnekovė.