Kraštietis A. Kišūnas metė aktorystę ir nėrė į nekilnojamo turto verslą (foto) (0)

Iš Obelių kilęs aktorius Antanas Kišūnas prieš metus su verslo partneriais įkūrė  nekilnojamo turto agentūrą „REALA nekilnojamasis turtas“. Prieš tai metęs aktorystę jis iš pradžių įsidarbino vienoje didžiausių nekilnojamo turto agentūrų šalyje. Šioje srityje atidirbęs 11 metų, paragavęs vadovo duonos, obeliškis nusprendė dirbti sau. Aktorius šypsosi, kad dabar jam vaidmenys liko tik kaip hobis, tačiau, siekdamas palaikyti formą, jis vis dar tebevaidina teatre.

Ieškojo kažko giliau

– Kardinaliai pakeitėte savo karjerą. Buvote aktorius, tapote nekilojamo turto ekspertu. Kodėl tada rinkotės aktorystę?

– 2001 metais baigiau tuometinę Obelių vidurinę mokyklą, dabar gimnazija, tada įstojau į Muzikos ir teatro akademiją. Man buvo labai svarbu mokytis aktorystės, iš tėvelių pusės nebuvo jokios prievartos, kur ir ką turėčiau studijuoti, svarbu, kad nors kur įstočiau.

Mūsų kursas  buvo renkamas Šiaulių dramos teatrui. Jeigu tiksliai pamenu, tuomet į 12 vietų stojo apie 130 žmonių. Patekau į nemokamas studijas ir daugiau jau nebesiblaškiau. Beje, mano kursiokas Aurimas Žvinys kuris su manimi kartu atvažiavo darbuotis į Šiaulius, dabar jis yra Šiaulių dramos teatro vadovas.

– Kodėl vis tik metėte aktorystę?

– Buvau giliau ieškantis savęs, todėl ir išėjau. Teatrą palikau, nes norėjosi kažko daugiau. Taip susidėliojo gyvenimas, kad mano žmona – šiaulietė, išėjau iš teatro ir su ja išvažiavome į Vilnių. Esu žmogus, kuris mėgsta veikti, daryti ir už tai turi gauti pinigus. Supraskite, man išties patinka teatras, mokslus baigiau tam, kad vaidinčiau, tačiau, kai tu vaidini, dirbi ir galvoji ką reikės valgyti...

– Ar jūsų žmona taip pat aktorė?

– Ne. Neduok, Dieve (šypsosi). Su didžiausia pagarba visoms aktorėms.

– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi palikus Šiaulių dramos teatrą?

– Tada atsirado magistratūros studijos Muzikos ir teatro akademijoje. Tiesa, kai dirbau Šiaulių dramos teatre, paraleliai būsimiems aktoriams dėsčiau vaidybą Šiaulių universitete. Buvau estrados  meno specialybės kurso vadovas. Dauguma dabartinio Naisių vasaros teatro aktorių yra baigę šias studijas.

Kai viską su Šiauliais nutraukiau, išvažiavau į Vilnių ir pradėjau dirbti renginių organizavimo įmonėje, nes sostinėje patekti į teatrą pasirodė ne taip paprasta. Dirbdamas renginių organizavimo projektų vadovo darbą papildomai filmavausi TV serialuose, reklamose.

„Blogiukas“ arba meilužis

– Kokiuose serialuose vaidinote ir kokie vaidmenys dažniausiai jums tekdavo?

– Daugiausiai teko vaidinti Rolando Skaistgirio įmonių prodiusuojamuose serialuose, tarp jų – „Drąsos kaina“, apie partizanus ir kituose. Dažniausiai būdavau „blogiukas“, gal dėl to, kad atrodau kaip agresyvokos išvaizdos žmogus, bet tikrai toks nesu (šypsosi).

Kai vesdavau renginius ir tekdavo būti Kalėdų seneliu, esu girdėjęs klausimą: „Kalėdų seneli, kodėl jūs toks piktas?“. Tačiau aš tikrai nesu piktas, mano povyza tokia, mano antakiai vešlūs, esu atšiauresnės išvaizdos žmogus. Tad pirmą kartą susitikus žmogų, kol nepradedu su juo kalbėti, gal ir atrodau rūstus (šypsosi).

Dabar mano kolegos jau žino, kad ar pykčiau, ar kalbėčiau pakeltu tonu, mano visi moralai baigiasi anekdotais.

– Ar lengvai pavykdavo įsikūnyti į „blogiuko“ vaidmenį?

– Visų pirma, esu aktorius, kuris techniškai ar dvasiškai persikūnija į gautą vaidmenį. Juk esi tas žmogus, kuris vaidina duotą rolę. Tiesiog įsikūniju ir viskas.

„Blogiukai“: „gezai“, banditai, mafija, tai buvo vieni iš dažniausių vaidmenų televizijoje. Gal dėl to, kad esu kilęs iš atšiauresnių sąlygų: augau provincijoje, mano paauglystės laikais buvoį prasta santykius aiškintis šokiuose ir vyriškumą demonstruot daugiau ar mažiau išreikšta agresija, tą „sėkmingai“ tekdavo daryti tiek mokykloje, tiek už mokyklos sienų, o dažniausiai šokiuose. Tas, matyt irgi paliko įspaudą formuojantis asmenybei. Vėliau, atvažiavus į Vilnių, viskas susiniveliavo ir pradėjau kitaip žiūrėti į pasaulį.

Grįžtant prie vaidmenų, po akademijos, kaip aktorius dirbdamas versle užsimiršti, kad esi aktorinis produktas kitoje srityje, todėl įstojau į aktorinio meistriškumo magistratūros studijas su pedagogine pakraipa Muzikos ir teatro akademijoje pas profesorę Algę Savickaitę. Šiaip tai, „ačiū“ Švietimo ministerijai, mokėmės du metus, bet nepatvirtino studijų programos. Tad gavau aktoriaus magistranto diplomą, tačiau negaliu dėstyti studentams, nors neturiu pedagoginio išsilavinimo. Yra kaip yra. Beje, šias studijas baigiau kartu su kitu obeliečiu, aktoriumi Sauliumi Čiučeliu, kuris šiuo metu dirba Kauno dramos teatre.

– Ar tikrai visiškai atsisveikinote su aktoryste?

– Ne. Kauno kameriniame teatre dar turiu spektakliuką „Hirošima, mano meile“, kur vaidinu meilužį. Kaip aktorius, aš būnu arba blogietis, arba meilužis (juokiasi). Spektakliuose tekdavo moteris nuvilioti, buvau ir Girdvainis „Baltaragio malūne“, turėjau ir kiti tokio pobūdžio vaidmenų.

Turi ypatingą tikslą

– Kaip jūsų gyvenime atsirado posūkis į nekilnojamo turto sritį?

– Tada dar dirbau pas Saulių Bartkų prodiuserinėje kompanijoje „Be tabu“, buvau scenaristu ir pramoginių laidelių aktoriumi. O šioje srityje, kai dirbi pagal sutartis, tai yra laida, tai jos nebelieka. Tuomet mano pažįstama pasiūlė įsidarbinti vienoje didžiausių nekilnojamo turto agentūrų šalyje. Buvo krizė, su darbais sunku. Atėjau į darbo pokalbį visiškai neturėdamas supratimo apie nekilnojamą turtą. Priėmė, buvo sunku, išmanymo nebuvo, pirko mažai, bet pamažu pradėjau kapstytis. Nežinau kas ar užsispyrimas, ar bandymas išsisukti iš padėties be išeities, ar nenoras grįžti atgal, iš kur atėjau, bet bandžiau ir dirbau labai daug. Po truputį atėjo atsigavimas. Dabar galiu pasakyti ačiū nekilnojamam turtui, kad turiu namą, nekilnojamo turto, du vaikus ir galiu sau leisti plėtoti nuosavą verslą.

– Ar pirmosios sėkmės paskatino kurti ir nuosavą įmonę?

– Ko gero, taip. Po truputį kilau karjeros laiptais, užėmiau vadovaujančias pozicijas. Taip ir atsiradau nuosavam versle. Prieš metus įkūriau savo įmonę „REALA nekilnojamasis turtas“, pastaruoju metu labai plečiamės. Nekilnojamas turtas tapo mano gyvenimo dalimi, nebemoku be jo gyventi.

Mano tikslas – sveikesnė, skaidresnė ir stipresnė brokerystė Lietuvoje. Noriu šią sritį pakelti į specialisto, profesionalo lygį. Brokeris turi būti psichologas, išmanyti įvairias teisės skirtis, tarp jų – ir nekilnojamo turto teisę bei niuansus, mokėti bendrauti ir su klientais kalbėti įvairiausiomis temomis – nuo žvejybos iki finansų. Turi nuolat viskuo domėtis.

Manau, jeigu kažko nežinai, turi žmogui taip ir pasakyti, o kai sužinosi, duoti atsakymą. Man norisi tą daryti, dirbti kokybiškai ir išvalyti brokerystę nuo diletantų, tačiau vienas lauke – ne karys.

Kad neprarastų formos

– Ar nekilnojamo turto verslas dera su su aktoryste?

– Ne tu pasirenki aktorystę, o ji pasirenka tave. Tavo gyvenimo būdas pasufleruoja, ką nori veikti. Pritemptas aktorius, kuris supranta, kad nori būti aktoriumi, bet nelabai turi gebėjimų, gali būti geras aktorius, bet jis bus vienodas, o, jeigu išmoksta persikūnyti, nebemoka išeiti iš vaidmens. Pažįstu keletą aktorių, kurie neišlenda iš teatro, juo gyvena, jie nepripažįsta kritikos, viską daro idealiai ir mano, kad visi kiti prasti. Kai jie gyvenime gauna skaudžias pamokas, labai pergyvena ir užsidaro savyje.  

Aktoriniai įgūdžiai ir daugybės dalykų išmanymas man praverčia versle. Aktorystė yra šalia, ji liko greta ir užima dalį mano gyvenime. Jau minėjau, kad vis dar turiu vaidmenį Kauno kameriniame teatre. Taip pat tebevedu renginius.

– Ar į teatrą einate kaip žiūrovas?

– Visiškai nebevaikštau į teatrą, nes, man atrodo, kad nėra ką žiūrėti. Gal atpratau, atitrūkau nuo jo. Be to, man nepatinka, kaip šiandieniai režisieriai perteikią teatrą, demonstruojamas vėmimas, skamba keiksmažodžiai ir kita. Jeigu nori tą matyti, nueik į bet kokio didmiesčio stotį ir pernakvok ten, kur bus tas pats, tik su dar didesniais išgyvenimais.

Manau, kad režisieriai taip pat išsisemia, todėl turi statyti retai, kad gautų gerą produktą. Režisierius, kuris daug ir greit kuria, daro tą patį tik skirtingoje medžiagoje, arba kuria kartu su gerų aktorių komanda. Pastebėkite, režisieriai linkę dirbti tik su gerais artistais. Tai, kas tada padaro spektaklį? Geri aktoriai.

Nesigaili, kad išėjo

– Koks jūs esate aktorius?

– Aš savęs nepozicionuoju, kaip gero aktoriaus. Ir niekada tokiu nesijaučiau. Nesu sukūręs ypatingo vaidmens, kuris būtų sužavėjęs pasaulį. Nespėjau, buvau per jaunas, anksti pradėjau vaidinti...

Anksčiau aktoriai vyrai, gaudami diplomą, buvo atitarnavę kariuomenėje, tai reiškia buvo brandūs, susivokę žmonės. Kariuomenė reikalinga dėl fizinio pasirengimo. Laimei, dabar jau aktoriai supranta, kad reikia būti fiziškai pasirengusiam. Juk gerai pasirengęs aktorius gali ir gražų žmogų, ir luošį suvaidinti. Jeigu turėsi luošį aktorių, jis gražaus nesuvaidins, reikės jį laužyti. Kas iš to, jeigu jis visą gyvenimą galės atlikti tik vieną luošio vaidmenį.

Aš tuo nebegyvenu ir man to nebereikia, nes turiu daugybę užsiėmimų. Teatras man yra tam, kad neprasčiau formos. Jeigu reikia pravedu renginį, galiu bičiuliui vestuves pravesti.

– Ar nesigailite palikęs teatrą?

– Manau, kad aš buvau pasirinkęs aktorystę, o ne ji mane. Gal aš per mažai pastangų dėjau, kad likčiau aktoriumi. Gal manęs nebetenkino buvusi situacija. Kaip taisyklė, teatre yra daug alkoholio... Aš nesigailiu, kad iš ten išėjau, bet dabar norėčiau ten būti daugiau. Norėčiau turėti pora skirtingų spektaklių. Man nereikia, kai mane pažintų gatvėse. Tikrų gerų aktorių Lietuvoje niekas nepažįsta. Tapti pažįstamu iš televizijos labai lengva, užtenka kokioje laidoje tik kelnes nusimauti. Tai ko tu sieki? Mes, aktoriai, visi esame narcizai, todėl iš dalies ir renkamės šią profesiją.

Visą laiką bėgi nuo savęs. Jeigu tau bloga šeimoje, bėgi pas kitą moterį ar vyrą, jeigu tau bloga darbe, ieškai kito. Jeigu trukdo vaikai, renkiesi pomėgius: žvejybą, medžioklę, klubus. Jeigu miestas užkniso, keiti vietą arba gyveni su tuo, prisitaikai ir visą gyvenimą kovoji bei kenti.

Tuo metu pasirinkau kitą kelią ir juo nuėjau, su pertrūkiais. Gyvenimas tave išmoko, kai tu dirbi tai, ko nemėgsti, o tai neša didelius pinigus, pradėsi mėgautis finansine nauda, o ne pačia veikla. Kai mėgaujiesi pinigais, darbui nebelieka laiko.

Išmokau sakyti, ką galvoju. Iš pradžių buvo sunku, tačiau dabar ne. Žiūrint kaip tą pasakysi. Kritinėse situacijose paprastai naudoju humorą. Žinau ypač daug anekdotų, jie kartais praverčia sudėtingose situacijoje, panaudoju ir situacija išsisprendžia. Mano gyvenime nebeliko alkoholio, šiuo metu man tiktai to nereikia, bet liko žvejyba, humoras. Turime vandens tvenkinį, auginu žuvis: karpius, amūrus.

Svajojo apie dainavimą

 –Ar mokykloje taip pat vaidinote?

– Dramos būrelių specialiai nelankiau, Obelių meninio lavinimo centre grojau smuiku, bet po to jį numečiau ir, kaip dauguma paauglių, pasirinkau krepšinį. Labai norėjau tapti dainininku. Dainavau „Dainų dainelėje“. Esu baritonas, dabar nelavinu balso. Reikia su juo dirbti, kaip ir su kūnu. Viskas yra paremta darbu, turi lavinti savo kūną, turi skaityti, važiuoti ir žiūrėti kaip sukurtas pasaulis. Juk reikia suvaidinti ūkininką, mirštantį žmogų, morgo darbuotoją... Aktorius turi žinoti iš ko susideda pasaulis, profesijos, politika, visu tuo turi domėtis. Neužtenka tik skaityti Dostojevskio ir Stanislavskio.

– Gal turite mėgstamą aktorių, kuris jums yra šios profesijos etalonas?

– Kaip aš anksčiau nemėgdavau popso, dabar matau, kad geresnio persikūnijimo meistro kaip Holivudo žvaigždė Bradas Pitas nematau, nes nematau, kaip jis vaidina. Negaliu pakęsti, kai matau, jog aktorius vaidina. Visada kritikuoti yra lengva, ar aš padaryčiau geriau? Nežinau.