Kraują dovanojantys rokiškėnai: sugaiši 10 minučių ir galbūt kažkam išgelbėsi gyvybę (0)

Prieš savaitę Prezidentūroje vykusiame renginyje kraujo donorų vardai suteikti 116 donorų, tarp kurių – keturi rokiškėnai: Alita Viederienė, Leontijus Pčiolinas, Andrius Šutas ir Antanas Taparauskas, apie kurį, kaip donorą, „Rokiškio Sirena“ jau rašė. „Gera, kad gali padėti kitiems, juo labiau, kad pasidalinti nieko nekainuoja“, – sako dešimtis litrų savo kraujo dovanoję donorai.

Daugybė įvertinimų

Prezidentūroje Alitai Viederienei kartu su kitais rokiškėnais taip pat buvo įteiktas Garbės donoro vardas. Iš Vilniaus moteris grįžo kupina gerų įspūdžių. Ji pirmą kartą lankėsi Prezidentūroje.

„Buvo labai malonu pabūti, pažiūrėti. Smagu, kai įvertina“, – sakė moteris.

Šis apdovanojimas nėra pirmasis jos gyvenime. Ilgametė kraujo donorė už tai, kad aukoja kraują, yra gavusi daug padėkų, smulkių dovanėlių, o didžiausias prizas buvo dviratis.

Ji šypsosi, kad jau ir neatsimena tikslios datos kada tapo donore, nes bendras donorystės stažas siekia daugiau kaip 30 metų.

„Pirmą kartą kraujo daviau, kai dar mokiausi mokykloje, tada man iki 18 metų trūko dviejų mėnesių, tačiau anuomet į tai niekas nekreipė dėmesio. Po to kraują daviau jau būdama šiek tiek per 20 metų ir taip iki šiol“, – sakė A. Viederienė.

Specialiai nevartoja

Šiuo metu moteris dirba pas ūkininkę Antaniną Lekandrienę, kuri prieš daugybę metų pirmoji ir paskatino pašnekovę aukoti kraujo.

„Kai buvau jaunesnė kraujo duodavau kas pora mėnesių, o dabar kas keletą mėnesių, nes sunkiau atsistato kraujas. Manau, kad savo normą atidaviau tiek, kiek galiu, tačiau ir dabar kai tik sveikata leidžia važiuoju aukoti kraujo. Po davimo nesijaučiu blogai, todėl kažkokių papildomų papildų ar maisto produktų atstatyti sveikatai nevartoju“, – pasakojo V. Viederienė.

Įtraukė ir marčią

Pašnekovė sakė, kad nors vienintelis sūnus ir netapo donoru, tačiau donoryste ji užkrėtė marčią Sigitą, kuri kartas nuo karto taip pat aukoja kraujo.

Į klausimą ar verta duoti kraują, moteris atsako, kad, jeigu yra galimybė, būtina tai daryti, nes nežinia kada pačiam ar artimiesiems jo reikės.

„Dabar aš kažką galiu išgelbėti, o gal ir man kada reikės kraujo perpylimo. Laimei, kad man ir mano šeimai ar draugams iki šiol nereikėjo perpilti kraują,“ – sakė A. Viederienė.

Skaičiuoja kibirais

Andrius Šutas iškilmingame donorų pagerbimo renginyje nedalyvavo – buvo išvažiavęs į komandiruotę. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis rokiškėnas dažnai kelyje: važiuoja į Olandiją, Belgiją, Angliją, Prancūziją. Kai po renginio kalbinome Andrių, jis dar buvo Vokietijoje, tačiau jau planavo kelionę namo.

A. Šutas – vienas iš tų donorų, kurių dovanotą kraują jau galima būtų skaičiuoti kibirais. Per 16 metų kraujo aukojo 50 kartų. Vyras sakė, kad norėtų paaukoti ir dažniau, tik dėl darbo specifikos (dažnai tenka išvykti) ne visada suspėja. Kai grįžęs iš reiso prasilenkia su Nacionalinio kraujo centro atstovais Rokiškyje, rokiškėnas važiuoja į Panevėžį ir ten dovanoja kraujo.

Šeimos tradicija

„Pirmą kartą donorystę išbandžiau trisdešimties metų – jaunesnis brolis užvedė ant kelio, o tėvai  dar senais laikais duodavo kraujo. Man sveikata leidžia ir pridavinėju, pasidalinti nieko nekainuoja. Paima kraują ir tuo pačiu tyrimą padaro – žmonėms padedi ir pačiam gerai. Buvau ir Santariškėse, esu davęs porą kartų kaulų čiulpų. Nežinau, kam atitenka tas kraujas, tokie duomenys neviešinami, bet gera kažką atiduoti, pagelbėti, juk kraujas reikalingas po avarijų, sudėtingų gimdymų“, – sakė A. Šutas.

Donoryste, kuri tapo savotiška šeimos tradicija, jis skatina užsiimti ir savo vaikus. Dukra Martyna jau kelis kartus aukojo kraujo, o penkiolikmetis sūnus kol kas per jaunas.

Andrius juokėsi: nors dukrą pavyko užvesti ant kelio, žmonai šis variantas netiko. Kartą pabandžiusi aukoti kraujo, vakarą praleido lovoje. Vyras pasakojo pats niekada nejautęs silpnumo ar kažkokių neigiamų pokyčių savo sveikatai, nors matydavo ir nualpusių donorų.

Dvi eilės

Andrius sakė, kad konkrečių skaičių ir rekordų nėra užsibrėžęs, tačiau kraujo aukos, kol jis bus tinkamas. Kad palaikytų gerą sveikatą, nepiktnaudžiauja alkoholiu, rūkymu, savaitgaliais pasportuoja – bėgioja. 

 Atlygį už paaukotą kraują – šokoladą – jis įteikia sūnui. Jau keliolika metų neatlygintinai kraują aukojantis rokiškėnas dar prisimena, kai Rokiškyje į ligoninę atvažiavus kraujo centro specialistams, rikiuodavosi dvi eilės – tie, kurie duodavo kraujo už pinigus ir aukojantys neatlygintinai.

„Pirmoje eilėje matydavau žmonių, kurie panašūs į tuos, nuo konteinerių. Ateidavo „po vakarykščio“, kad gautų pinigų alui, kitiems svaigalams. Kai kurie ilgą laiką nesiprausę. Jų kraujo net nepriimdavo“, – pasakojo pašnekovas.

Siūlo pabandyti

A. Šutas sakė, kad Lietuvoje lėtai kelią besiskinanti organų donorystė jam irgi nesvetima, jis yra pasirašęs organų donoro kortelę.

Nedrįstantiems dovanoti kraujo siūlo pabandyti, bet jeigu tikrai bijo – geriau nesikankinti. 

„Tikrai verta dovanoti kraują. Sugaiši 10 min. ir galbūt kažkam padėsi išgelbėti sveikatą ar gyvybę“, – sakė garbės donoro apdovanojimą gavęs A. Šutas.

Pagelbėdavo prieš operacijas

Tarp garbės donorų – ir rokiškėnas Leontijus Pčiolinas, kaip pats sakė, oficialiai donoru tapęs 2009 metais, būdamas 39-erių, tačiau prieš tai ne kartą davęs kraujo ligoninėse prieš operacijas.

„Anksčiau ligonio giminės patys turėdavo susirasti, kas gali paaukoti kraujo. Pažįstami paprašydavo ir duodavau, kartą teko naktį važiuoti į Zarasus, kai reikėjo žmogų operuoti“, – pasakojo Leontijus. 

Vyras prisipažino jau seniai norėjęs paaukoti kraujo, bet iš pradžių donorystę buvo sunku suderinti su darbu, nuolat būdavo išvykęs. Kai pakeitė darbą, atvykus specialistams skubėdavo duoti kraujo per pietų pertrauką. Anksčiau, kai dar donorai rikiuodavosi į gyvą eilę, kitų žmonių prašydavo užleisti į priekį, kad spėtų sugrįžti į darbą laiku. Jei važiuodavo pro Panevėžį, taip pat nepraleisdavo progos užsukti padovanoti kraujo.

Sveikiau maitinasi

Paklaustas, kas paskatino dovanoti kraujo, L. Pčiolinas sakė, kad jį paveikė socialinės reklamos, skatinančios donorystę.

„Donorystė sveikatai ne tik kad nekenkia, bet ir padeda“, –  įsitikinęs  jau 58 kartus kraujo dovanojęs vyras. Jis prasitaria, kad žmona iš pradžių niurnėdavo, kad per dažnai duoda kraujo, bet paskui suprato, kad vyro neperkalbės.

Rokiškėnas net pradėjo sveikiau maitintis, kad palaikytų formą ir kraujas ilgiau būtų tinkamas dovanoti kitiems. Leontijus planuoja donoru būti iki 65-erių. Kad palaikytų tinkamą hemoglobino kiekį, vyras pusryčiams valgo grikių, avižų košę, juoduosius ar ruduosius ryžius. Kaip vaistą naudoja graikiškus riešutus su spanguolėmis ir medumi.  Pašnekovas patarė šiuos ingredientus sutrinti ir valgyti tris kartus per dieną po valgomąjį šaukštą.

Nemokamai – iš principo

L. Pčiolinas, ragindamas žmones nebijoti ir išbandyti donorystę, sakė, kad jam pačiam tai teikia moralinį pasitenkinimą.

„Aš iš principo neduodu kraujo mokamai, esu taip nusistatęs ir morališkai jaučiuosi geriau. Tiems, kas bijo adatų ir kraujo, siūlau vis tiek nueiti ir pabandyti –  į adatas galima ir nežiūrėti“, – sakė pašnekovas.

Autorės - Aušra Malinauskienė, Kristina Ramanauskaitė