Kun. Eimantas Novikas: „Norėdami pamatyti svarbius dalykus, turime sulaužyti rutiną“ (0)

Švenčių laukimas įneša bruzdesio, malonių rūpesčių, tačiau greitai bėgantis laikas kartais sutrukdo sustoti ir  pabūti čia ir dabar. Rokiškio dekanas Eimantas Novikas sako, kas ankstyvas pasirengimas šventėms ne bėda, svarbu, kaip tai įprasminama ir išgyvenama.

–Laikotarpis sudėtingas ekonomine prasme, žmones neramina finansinė ateitis, karo atgarsiai, kaip Jūs vertinate visuomenėje vykstančius reiškinius, nuotaikas?

–Adventas yra labai gražus laikas. Jo metu mes ne tik puošiame savo namus, aikštes, bet labai svarbu, kad mes gauname Dievo liudijimą, jog jis mus myli, mes jam esame svarbūs ir jis nori parodyti savo meilę atsiųsdamas savo sūnų. Jeigu žvelgtume į pradžią, sukūrimo laiką, jame atsiskleidžia mūsų panašumas į Dievą. Mes esame panašūs orumu ir garbe. Kiekvienas žmogus turi išlikti toks. Visi tie dalykai: kovido situacija, karas Ukrainoje parodė, kad žmonės ne tik advento metu padeda kitiems, saugodami tų žmonių garbę ir orumą, bet taip atskleisdami, parodydami ir savo vertę. 

 –Prieš šventes žmonės uoliai tvarko savo namus, bet kartais užmiršta apsivalyti mintis. Kodėl?

– Ne visi, žmonės ateina išpažinties. Labai svarbus dalykas yra bendra opinija, kuri perša kažkokius neva svarbius dalykus, o nepamatome dvasinių dalykų. Tada žmonės pasimeta. Adventas dvejopas. Pirmiausiai – mes laukame antrojo Kristaus atėjimo ir turime budėti, būti pasiruošę. Kitas dalykas –  kad žengiame prie Jo gimimo istorijos.

Be eglučių ir girliandų reikėtų atrasti ir kitą pusę, Dievas duoda mums visiems tą malonę, laiką, kad atrastume savo širdyje tą ryšį, bendrystę ne per kažkokius šou, o per gilesnius dalykus. 

 –Pasirengimas šventėms kasmet prasideda anksčiau, ar ilgas laukimo laikotarpis neprigesina to džiaugsmo, kai ateina tikroji šventė?

 –Norėdami pamatyti svarbius dalykus, turime sulaužyti rutiną. Tačiau mes neturime bėgti paskui kažką ir mūsų neturi kažkas valdyti. Mes patys turime valdyti tai, ką išgyvename. Maldos, tylos laikas svarbus, kad po to galėtume džiaugtis. Bet jeigu esame rutinoje, jo nepamatome. Žinoma, parduotuvės nori kuo daugiau parduoti. Bet jeigu tėvai savo mažiems vaikams paaiškina, kad eglutė – yra gyvybės medis, kokia yra prakartėlės prasmė, ankstyvas pasiruošimas šventėms ne bėda, svarbiausia, kaip tai įprasminame, išgyvename.

–Kokie įvykiai Rokiškio, Lietuvos gyvenime Jus džiugino pastaraisiais metais?

–Kai buvo kovidas, žmonės neturėjo galimybės išvažiuoti toliau ir daugiau keliavo po Lietuvą, 2021  m. pradžioje Rokiškyje sulaukdavome labai daug turistų. Dabar jų mažiau. Kitas dalykas: nors paskutiniu laikotarpiu žmones paveikė daug išbandymų: pandemija, karas, neliko užmiršti šalia esantys vargstantys žmonės, neįgalieji. Ta parama, atsidavimas teikia energijos, ryžto, džiaugsmo, kad ne viskas matuojama materialinėmis gėrybėmis, net jų neturėdamas, gali pasidalinti su kitais.

Mūsų parapijoje žmonių sugrįžimas vyksta palengva. Senyvo amžiaus žmonės, kurie per tuos metus įprato būti namuose, suaugo su savo aplinka ir išėjimas jiems tapo sudėtingesnis. Bet džiaugiamės, kad jie atranda laiko maldai per kitas priemones: Marijos radiją, per televiziją transliuojant mišias. 

Parapijos lygmenyje džiaugiamės, kad sugebėjome įvykdyti projektą, sėkmingai vyksta renovacija,  bažnyčia gražėja. 

–Kai Jūs švenčiate metų virsmą?

 –Kaip visi žmonės. Nuotaikos šventinės, daug pasiruošimo, žmonių bendrystės, tačiau kartais reikia nepamiršti sustoti, pasimelsti, kad galėtume dalintis su kitais. Dažnai mes ateiname pas Dievą su savo bėdom, reikalais, bet labai retai – su džiaugsmu. Perfrazuojant vieną pasakymą: žmogus ateina pas Dievą ir skundžiasi, kaip jo vaikai neklauso, kaip jam blogai, o Dievas atsako: tu pagalvok, kaip man sekėsi su savo sūnumi.

 Bendras išgyvenimas, supratimas suteikia tą nuotaiką, peržengia per visus nesvarbius dalykus,  kai galvojame apie dovanas. Mes savo kolegų rate nutarėme nesidovanoti didelių dovanų, kad pajustume kitaip tas šventes.

– Bažnyčia anksčiau  ir dabar – ar pasikeitė jos santykis su žmonėmis? 

–Iš dalies taip. Keičiasi pats kontingentas, bendros tendencijos. Jeigu pasižiūrėtume 1980–1990 m. nuotraukas, pamatytume, kad bažnyčioje nebūdavo kur obuoliui nukristi. Dabar yra kitaip. Būdavo patarnautojai, procesininkai, dabar einame į kitą lygį.

Užtai ir Popiežius šiemet sinodinį kelią pradėjo nuo pačių mažiausių bendruomenių, parapijų, kad jos susitiktų. Pati bažnyčia nesikeičia, bet ji turi naujus iššūkius ir senus dalykus, kurie tampa naujais, apaštalų laikais tai buvo viena, dabar kita. Bažnyčia yra kaip gyvas organizmas, nebūna pastovi – ji ir serga, ją šaltis krečia, ji būna džiaugsmo apimta ir šokinėja iš laimės. Ją formuoja, veikia žmonių išgyvenimai.