Kunigystės 25-metį minintis dekanas E. Novikas smagiai: apie Dievo planus ir 220 km/h greitį mieste (0)

Dešimtmetį Rokiškio Šv. Apaštalo ir evangelisto Mato parapijoje tarnaujantis dekanas, kun. Eimantas Novikas šią savaitę minėjo 25-erių metų tarnystės sukaktį. Nors šventės neplanavo, prašė jam nenešti nei gėlių, nei dovanų, vakarinės trečiadienio, vasario 8-osios, šv. Mišios užsitęsė dėl būrio jį sveikinusių žmonių.

Prieš Šv. Mišias dekanas, turintis puikų humoro jausmą, smagiai šnektelėjo su „Rokiškio Sirenos“ korespondente.

–Ketvirtis amžiaus viename darbe, klebone, tai – daug ar mažai?

–Ketvirtis amžiaus tarnystės. Tai – ne darbas. O šiaip tai normaliai, nėra čia kažkokių kataklizmų: dabar kažkas prasideda ar kažkas baigiasi. Jausmas visai geras, niekas nesugriuvo, niekas nepasikeitė... Pavyzdžiui, šiandien aš apsirengiau drabužius, kuriuos buvau apsirengęs prieš 25-erius metus. Viskas puikiai tinka. Ir dabar galvoju: užsisakiau pora albų*, tai jei viena atlaikė 25-erius metus, kam aš užsisakiau dvi? Lyg gyvenčiau 100 metų...

–O kodėl ne? Nenorėtumėte? Juk jei Dievo valia...

–Oi... gal ir norėčiau, bet juk visokie kiti niuansai: ligos ir panašiai.

–Veiklos jubiliejus švenčiančių asmenų populiaru klausti: jei nebūtum tuo, kas esi... Jūs, jei nebūtumėte klebonu, kuo būtumėte?

–Nežinau, kas būčiau. Svajodavo maži vaikai būti kosmonautais, gydytojais, mokytojais... O aš esu, manau, savo vietoje. Ir pagal Dievo vietą esu savo vietoje. Buvo pradžioje sakančių, kad netinku, ne savo vietoj esu, bet aš sakiau: „Nesuprantu, kodėl jūs taip kalbat“.

–Ir kodėl jie taip kalbėjo? Išdykęs buvot?

–Išdykęs. Man buvo sunku su regula. Sunku laikytis jos. Galbūt neįpratęs nuo vaikystės, toks laisvadūšis buvau. Paskui, aišku, ateina viskas su laiku. Aš labai jaunas įstojau į seminariją – 18-os metų, kai mano draugai stojo jau po armijos, tai automatiškai dviem metais buvo vyresni. Jie seminarijoje, taip kaip aš čia vienas pasiliksiu? Ir aš kartu su jais. Kai išvykau mokytis į Vokietiją, labai pergyvenau, kad man reikia ilgiau mokytis, kad ta kunigystė dar kažkur toli. Bet draugas ramino, sakydavo: „Nebijok, kuo vyresnis priimsi kunigystę, tuo laimingesnis būsi“. Mokiausi 8-erius metus.

Visą straipsnį skaitykite vasario 10 dienos, penktadienio, „Rokiškio Sirenos“ numeryje.