Kunigystės dešimtmetį minintis E. Želvys: „Per šį laiką daug kas pasikeitė – ir mąstymas, ir norai“ (0)

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras kunigas Ernestas Želvys sako niekam neskelbęs apie balandžio 14 d. minimą savo kunigystės 10 metų sukaktį, „Norėjau, kad šie dešimt metų būtų mano metai. Bus vakare padėkos mišios, bet tuo ir apsiriboju. Net tėveliams nieko apie tai nesakiau, bet, žinoma, jie prisiminė, paskambino, pasveikino“ , – sako dvasininkas. 

Atsitrenkdavo į sieną

Sukaktį vis tik prisiminė ne tik tėveliai, jau prieš kelias dienas pažįstamų ir nepažįstamų žmonių sveikinimai pasipylė ir socialiniame tinkle. „Man pačiam tai ženklas, kad turbūt einu teisinga linkme“, – svarsto  pašnekovas. Paklaustas, ar dešimtmetis tarnystei – ilgas laikotarpis, kunigas sako, kad jie prabėgo labai greitai, išskyrus pandeminius metus, kai negalėjo bendrauti su žmonėmis. Tačiau metai atnešė ir pokyčių – mintyse ir troškimuose.

„Vakar mąsčiau apie tai. Bandžiau prisiminti savo pirmąsias dienas – kaip mąstydavau, kokius pamokslus sakydavau. Nuo to laiko daug kas pasikeitė – ir mąstymas, ir norai, suprantu, kad jau esu subrendęs šiame reikale. Kai įšventino į kunigus, atrodė, kad turiu sparnus, viską įmanoma padaryti, tik reikia panorėti. Daug kas pavykdavo, bet dažnai atsitrenkdavau į sieną. Po kiek laiko supranti, kad ne viskas rožėmis klota, tačiau tai ne žmonių kaltė, o mano jaunatviškumas, entuziazmas, didžiulis optimizmas, kad galiu kalnus nuversti. Reikia laiko įtikinti kitus, parodyti, kas pats esi, kuo gyveni“, – kalbėjo kun. E. Želvys.

Šviesulys – jaunimas

Anot kunigo, vienas gražiausių dalykų vykdant tarnystę  – visur, kur teko dirbti, sutiktas jaunimas, vaikai, ateinantys pirmosios komunijos, sutvirtinimo, ateitininkai. „Jaunimas visą laiką vežė ir veš. Mano galva, su jaunimu reikia dirbti, nes tai mūsų ateitis“, – sakė pašnekovas. Dar vienas paskatinimas einant savo keliu – žmonių palinkėjimai. „Man visada patikdavo ir skatino, kai žmonės sveikindami sako: esate labai mylimas žmonių, tegu nesibaigia šitoji meilė“, – dar vienu prisiminimu dalinasi vikaras.

Kur keliai nuves dar po dešimtmečio E. Želvys nespėlioja – niekas nežino Dievo valios, bet sako norintis likti toks, koks yra. „Kūnas sens, bet norėčiau, kad dvasia liktų tokia pati“, – sako pašnekovas.