Išskirtinė kolekcija: A. Vinčiauskienė namuose saugo pusę tūkstančio skirtingų atvirlaiškių ir jų vis daugėja (foto) (0)

Ar sunku būtų atsakyti į klausimą: „Kada paskutinį kartą siuntėte ranka rašytą popierinį laišką arba atvirlaiškį?“. Panemunėlyje gyvenančiai Astai Vinčiauskienei tai būtų itin paprasta: trumpai apie save ir Lietuvą moteris pasakojo prieš savaitę nepažįstamajam išsiųstame atvirlaiškyje. Nepažįstamajam? Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg sukčių afera: rašyti nežinia kam ir nežinia kur, tačiau paaiškėjus detalėms lieka aišku, kad tai – saugus ir smagus visame pasaulyje žaidžiamas žaidimas, praturtinantis geografines žinias, plečiantis pažįstamų ratą ir suteikiantis jame dalyvaujančių žmonių gyvenimui tam tikro „prieskonio“.

Saugi programa

Pasakojimą apie savo pomėgį – siųsti ir gauti atvirlaiškius – A. Vinčiauskienė pradėjo nuo to, kad 2011-aisiais užsiregistravo visame pasaulyje veikiančioje atvirlaiškių mainų svetainėje www.postcrossing.com. Gavusi programos sugeneruotus penkių nepažįstamų asmenų adresus, išsiuntė pirmuosius atvirlaiškius, o ir pati nekantriai laukė keliaujančiųjų pas ją.

„Užsiregistravęs minėtoje svetainėje iš pradžių gauni 5 skirtingų žmonių adresus. Išsiuntęs atvirlaiškį tampi aktyvus bendroje sistemoje ir taip tavo paties adresą kažkur pasaulyje gauna kiti „postcrossing“ programos vartotojai. Sistema yra tokia, kad pildant išsiųstų atvirlaiškių statistiką, po truputį „veriasi“ adresatų laukas: pradėjau nuo 5, o dabar atvirlaiškius jau galiu siųsti 18-ai asmenų“, – pagrindinį principą išdėstė pašnekovė.

Moters gautų atvirlaiškių, atkeliavusių iš įvairiausių pasaulio vietų, albume dabar – virš 500 vienetų. Visi jie – nuo unikalių adresantų. Beje, lygiai tiek pati ji pati yra išsiuntusi nepažįstamiems žmonėms. Pašnekovė kuklinasi, kad ši statistika – tik mažas lašelis po pasaulį banguojančioje atvirlaiškių jūroje, visgi patikslina, kad skaičiai būtų kur kas įspūdingesni, jei beveik dešimtmečiui nebūtų sustabdžiusi atvirlaiškių siuntimo.

Laiško niekas neatstos

„Pritrūkdavau laiko, o ir pašto įkainiai vienu metu įkopė į stulbinamas aukštumas. Vis tik pernai rudenį, besibaigiant tiesioginio darbo maratonui, pagalvojau, kad noriu imtis kažkokios širdžiai mielos veiklos ir išsitraukiau iš spintos dėžę su anksčiau sukauptais tuščiais atvirlaiškiais. Taip 2024 m. rugsėjo 25 d. išsiunčiau pirmąjį, po ilgos pertraukos, atvirlaiškį į Vokietiją. Man sunku žodžiais nupasakoti, kaip nekantriai kasdien tikrinu pašto dėžutę ir koks apima džiaugsmas, kai joje randu iš kito pasaulio krašto atkeliavusi atvirlaiškį. Garantuoju, jokia telefonu atsiųsta žinutė ar sveikinimai „Facebook“ socialiniame tinkle nei Jums, nei Jūsų artimiesiems nesuteiks tiek džiaugsmo, kiek suteikia popierinis atvirukas“, – šypsosi pašnekovė.

Klustelėjus, gal spinduliuojama meilė fiziniams laiškams siejasi ir su jos profesija – yra pašto darbuotoja ar su kitu hobiu – yra aistringa keliautoja, o gal – rašytoja, A. Vinčiauskienė juokiasi – nei profesija, nei pomėgiai toli gražu nesusiję su noru siųsti atvirlaiškius.

Laiškus „pamilo“ vaikystėje

Ir pati skuba svarstyti, kad tikriausia tam įtaką padarė pirmoji mokytoja, atsiuntusi dar 12-os metų mergaitei naujametinį sveikinimą: „Su šeima gyvenome Dusetose, tačiau mirus seneliui tėvai priėmė sprendimą grįžti gyventi pas močiutę į Panemunėlį. Man, vaikui, buvo be galo smagu tada gauti pirmosios mokytojos naujametinį sveikinimą, kuriuos paskui ji siuntė net kelerius metus iš eilės. Keletą tų atvirukų vis dar turiu... Vėliau išsiskyrė tėvai, o išsikraustęs tėtis man taip pat siųsdavo laiškus. Jo raštas buvo labai gražus, tad atsiųsti naujametiniai sveikinimai man labai patiko. O ir šiaip – kas neprisimena mokykloje veikusio Kalėdinio pašto? Kai būdavo atidaroma didžiausia dėžė, pilna margų laiškų: stebėdavom, lygindavom kas kokį gavo, aptarinėdavom, kam kas „simpatiją“ jaučia – išdailino, išmargino laiškutį“.

Moteris šypsojosi, kad tuomet nelabai būdavo ką kolekcionuoti, tad dauguma vaikų saugodavo saldainių popierėlius ar sausainių pakuotes, minėtus Kalėdinius laiškus ar vokų paveikslėlius.

Plečia akiratį

Anot A. Vinčiauskienės, gautas ar išsiųstas atvirlaiškis suteikia ne tik džiaugsmo. Šis „žaidimas“ taip pat plečia akiratį, ypač tiems, kurie patys nesiryžta keliauti: „Nesu labai įgudusi anglų kalbos vartotoja, tad ir kelionės į svetimas šalis manęs labai nevilioja. Žinių pakanka atvirlaiškiams parašyti ir perskaityti. Tačiau „pakeliauti“ visgi tenka: gavus laišką iš kokio nors negirdėto pasaulio taško pasidaro smalsu, kur jis yra, o tada įsijungiu „Google Maps“ programą ir „keliauju“ pagal nurodytą siuntėjo adresą tomis vietovėmis (juokiasi – aut. past.). Esu gavusi atvirlaiškį iš Makao (oficialiai Makao specialusis administracinis regionas – viena iš dviejų Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių teritorijų) – tikrai pirmą kartą teko išgirsti šį pavadinimą ir žemėlapyje ieškojau, kur tai yra“.

Taip keliauti galima po visą pasaulį, nes atvirlaiškių A. Vinčiauskienė turi iš įvairiausių pasaulio vietų: nuo Portugalijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, iki Taivano ar Rusijos glūdumų.

Kolekcininkė sako mylimiausio/brangiausio atvirlaiškio neturinti, nes džiugina pats procesas: jaudulys laukiant, euforija sulaukus, smalsumas narstant užklijuotus pašto ženklus ar valstybių, per kurias atvirukas keliavo, paštų antspaudus. Būtent šie du dalykai „postcroser‘iams“ yra labai svarbūs, nes taip matosi visas paprasto popieriaus kelias.

Visgi pokalbio metu A. Vinčiauskienė išskyrė neseniai iš JAV gautą momentinės nuotraukos principu ruoštą atvirlaiškį: „Žmogus rašo, kas atvirlaiškyje užfiksuota: kažkoks paplūdimys, patikslina, ką užfiksavo nuotraukos viduryje ir paskutiniu sakiniu, lyg tarp kitko, rašo, kad antrame plane, horizonte, matosi Alkatraso kalėjimas...“.  

Kalba apie viską

Nors sakoma, kad svetimų laiškų skaityti negalima, visgi smalsu sužinoti, ką A. Vinčiauskienei rašo Kinijos, Italijos, JAV gyventojai? O ką ji pasakoja jiems? Ar gavus/išsiuntus atvirlaiškius užsimezga ilgalaikių draugysčių?

„Kiekvienas „postcrossing“ programos dalyvis, registruodamasis užpildo anketą, kurioje galima nurodyti, ką nori sužinoti apie tau rašantį asmenį: pavyzdžiui, aš prašau parašyti kokią muziką mėgsta, kokią knygą dabar skaito, gal – kokiame spektaklyje neseniai buvo. Esu sulaukusi keleto tikrai neblogų rekomendacijų, ką turėčiau perskaityti. Tikrai ieškojau tų knygų, skaičiau. Taip pat yra galimybė nurodyti, kokių atvirlaiškių lauki: gal kolekcionuoji kažkokius teminius, domina su nacionaline šalies atributika. Pavyzdžiui Švedijoje labai populiari trijų močiučių gyvenimo siužetų linija ir dauguma švedų „postcroserių“ prašo atsiųsti būtent jas, tik atliekančias skirtingus veiksmus“, – subtilybes aiškino A. Vinčiauskienė dar papildydama, kad gavusi atvirlaiškį iš adresanto, turi jį nufotografuoti ir nuotrauką įkelti į savo anketos gautų atvirlaiškių skiltį.

Moters teigimu, tai iš dalies palengvina šį žaidimą, nes yra galimybė pasitikrinti, ar asmuo, kurio adresą tau sugeneravo programa, dar neturi nieko panašaus – juk visada smagiau paieškoti ir nusiųsti tai, kas tikrai nudžiugins.

Po pasaulį klajojantys atvirlaiškiai yra rašomi anglų kalba, visgi kartais pašnekovė sako gaunanti ir šalies, iš kurios atsiųstas laiškas, kalba parašytų frazių. Pati taip pat retsykiais vieną-kitą paprastesnį žodį parašo lietuviškai.

Draugauti niekas nedraudžia

Ilgalaikių draugysčių panemunėlietė „postcroserė“ sakė neužmezgusi, tačiau jei nori su žmogumi bendrauti toliau, yra galimybė išsiųsti padėkos atviruką, o tada – kaip likimas susiklostys. Paaiškindama padėkos atviruko sąvoką, A. Vinčiauskienė dėstė, kad šie dažniausiai keliauja jau voke, kuriame „slepiasi“ ir viena-kita nacionalinė gėrybė.

Moteris pasidalino labiausiai jai į atmintį „įsirėžusiu“ atveju, kai adresantas iš Japonijos pirmasis, su atvirlaiškiu, atsiuntė mažyčių dovanėlių: „Jis labai gražiai parašė: kad siunčia man smulkmenų, susijusių su jų šalies kultūros paveldu. Taip jis platina žinią apie savo šalį. Aš tada jam nusiunčiau padėkos laišką jau voke, į kurį įdėjau lietuviško šokolado rinkinuką, arbatos. Po kurio laiko vėl gavau atsakymą, kuriame aprašė, kaip jis džiaugėsi gavęs mano laišką – dar pašte išdraskė siųstą voką ir su tuo šokoladu dviračiu nulėkė pas tėvelius, kur visi kartu valgė lietuvišką šokoladą. Sakė, kad labai skanus buvo (juokiasi – aut. past.)“.

Paaiškėjo, kad „postcroser‘iai“ turi galimybę toje pačioje anketoje aptarti ne tik pageidaujamų atvirlaiškių tematiką, bet ir paprašyti kartu su jais atsiųsti kažkokią smulkmeną: lipdukų, teatro ar tramvajaus bilietėlių, arbatos.

Įdomiausia patirtis

„Šiame „žaidime“ turėjau ir labai įdomią patirtį: gavau adresą žmogaus tolimojoje Rusijos pusėje. Miestelio nebepamenu, bet mane kur kas labiau nustebino asmens pavardė: turėjau siųsti atvirlaiškį moteriai, pavarde Gustaitis. O juk Antanas Gustaitis yra lietuvių lėktuvų kūrėjas (Antanas Gustaitis – Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų „Anbo“ projektų autorius). Pasirodo, tos moters vyras yra Gustaitis, kurio proprosenelį 1864 ar kažkuriais metais ištrėmė iš Lietuvos. Moters vyras yra kilęs iš tų pačių vietų, kaip Lietuvos lakūno artimieji, visgi jie tiksliai nežino, ar tarp tų senųjų Gustaičių yra kažkokie giminystės ryšiai“, – itin sudominusią istoriją pasipasakojo A. Vinčiauskienė.

Moteris sakė nepagailėjusi laiko ir šiek tiek daugiau investicijų, ir į Rusiją Gustaičiams išsiuntusi ilgai kolekcijoje saugotą pirmos dienos atviruką būtent su „Anbo“ lėktuvais ir tos pačios tematikos pašto ženklu (vadinasi „Cardmaximum“).

Siuntėja šyptelėjo, kad šiurpuliukus per kūną bėgioti privertusiam nutikimui nepagailėjo dviejų atvirlaiškių: „Išsiunčiau vieną oficialų, kitą – dovanų. Aš laukiau patvirtinimo, kad mano atvirlaiškis ją pasiekė, gal porą mėnesių – į Rusiją jie ilgai keliauja, bet tikslą pasiekė. Gavau iš tos moters ilgiausią padėkos laišką. O dabar, praėjus jau kuriam laikui vis dar galvoju, kad norėčiau ją nudžiuginti dar kartą: visai neseniai atvirlaiškis su lėktuvais buvo išleistas dar kartą, apie patį A. Gustaitį yra knygelė, tad man širdyje kirba mintis nupirkt viską, suruošti laišką ir dar kartą nusiųsti jai. O gal tikrai tie žmonės yra giminės“.  

Visgi tokių atvejų, anot pašnekovės, nėra daug.

Norėtų savo atvirlaiškių linijos

Dar trumpai grįžus prie kalbos apie pačius atvirlaiškius, A. Vinčiauskienė neslėpė – pasiūla Lietuvoje nėra didelė. Moteris prasitarė, kad būtent dėl to jai ramybės neduoda mintis pačiai išleisti asmeninę atvirlaiškių liniją, kuri atspindėtų „Camino Lithuano“ tematiką.

„Prieš penkerius metus su draugais ir šeima ėjome „Camino Lithuano“. Pasidariau begalybę nuotraukų ir svarstau, kad būtų smagu išleisti atvirlaiškius būtent su to kelio užfiksuotais vaizdais. Nes kalbant apie pasiūlą Lietuvoje, tikrai norėtųsi daugiau įvairovės. Žinoma, tarp tų pačių „postkroser‘ių“ yra turinčių savo internetines parduotuves ir patikusių galima užsisakyti iš jų“, – susidomėjusiems išbandyti „postcrossing“ programą patarimus dalijo pašnekovė.

Tačiau prie patarimų reikia iš karto informuoti ir apie išlaidas... Jos, be abejo, priklauso nuo daug ko: kur siunti atvirlaiškį, kiek jų išsiunti per mėnesį, kokius atvirlaiškius pats ketini siųsti – ieškoti originalesnių ar rinktis įprastus. Beveik trejus metus šį hobį plėtojanti A. Vinčiauskienė sakė per mėnesį išsiunčianti apie 20 atvirlaiškių, kurių vien išsiuntimo – pašto ženklo – kaina kinta: nuo 1 euro 65 ct iki poros eurų. Tačiau moteris juokiasi, kad kiekvienas hobis kainuoja, o jos – tikrai nėra brangiausias.  

Keletas skaičių

Prie www.postcrosing.com bendruomenės visame pasaulyje yra prisijungę net 805 tūkstančiai 261 nariai iš 210 pasaulio šalių. Bendrai skaičiuojant, visi jie yra išsaugoję/gavę net 83 milijonus 739 tūkst. 701 atvirlaiškį, kurie, siunčiami pas savo adresatus, bendrai sudėjus nukeliavo net 427 milijardus 752 mln. 432 tūkst. 956 km. Tiek kilometrų sudaro 10 mln. 673 tūkst. 979 ratus aplink Žemę. Kasdien, per valandą laiko visame pasaulyje yra įregistruojama vidutiniškai apie tūkstantį atvirlaiškių, o kelyje kasdien yra daugiau nei pusė milijono atvirlaiškių. Beje, visai netrukus iš Lietuvos bus išsiųstas milijoninis atvirlaiškis.

„Postcrossing“ programa turi ir lietuvišką tinklą. Jame šiuo metu yra 6 tūkst. 738 nariai. Pasak A. Vinčiauskienės, programa skaičiuoja visus, per jos gyvavimo laikotarpį užsiregistravusius narius, nors gal tam tikra dalis, kaip ji, yra „įjungę pauzę“ aktyviame dalyvavime.

Iš Lietuvos išsiųstų atvirukų skaičius šiandien siekia 897 tūkst. 752 ir pagal šį skaičių Lietuva yra 18-oje pozicijoje, lyginant su kitomis pasaulio šalimis.

Daugiausiai Lietuvoje atvirlaiškių išsiuntusi yra 54-erių vilnietė, prie programos prisijungusi 2010 m. ir kurios „sąskaitoje“ – 11 tūkst. 901 išsiųstas atvirlaiškis.

Rokiškyje garsus atvirlaiškių kolekcininkas buvo a.a. Vidas Seibutis, „postcrossing“ programa naudotis pradėjęs 2013 m. ir surinkęs virš 10 tūkst. unikalių atvirlaiškių...