Mantas Zakarka : apie nesuskaičiuojamą išgertų kavos puodelių kiekį ir svajonę įgyvendinti vieną renginį (1)

Su jaunais žmonėmis apie jaunus žmones. Šitaip kalbamės su rokiškėnu Mantu Zakarka, kurį kone taikliausiai galima apibūdinti vardinant tokius epitetus: visuomeniškas, pilietiškas ir be galo veiklus...Šįkart – apie Manto kelią jaunimo organizacijose ir jauno žmogaus paveikslą šiandieninėje Lietuvoje.

Net dvi kadencijas buvai Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJot) prezidentas. Antrąją kadenciją baigei visai neseniai, tad, sakyk, kokios mintys sukasi galvoje po šio gyvenimo etapo?

Keistos mintys sukasi galvoje, nes Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje nuo savanoriškos veiklos iki darbo pagal darbo santykius praleidau septynerius su puse metų. Jeigu dar pridėtume tą laiką, kiek Rokiškyje iki aštuoniolikos metų teko aktyviai būti įvairioje jaunimo veikloje, tai, galima sakyti, išeina geri du trečdaliai gyvenimo (juokiasi), vienaip ar kitaip dirbant su jaunais žmonėmis, jaunimo organizacijomis, iniciatyvomis. Ir tada supranti, kad iš tikrųjų įvairių patirčių gyvenime jau buvo be galo daug, nors vėlgi – kai kam dešimt ar dvylika metų atrodo labai trumpas laiko tarpas, bet, kai tau pačiam yra vos dvidešimt keleri, supranti, kad tai nėra toks jau trumpas laikas. Tad dabar dar yra ta būsena, kada tas mintis reikia susidėlioti, pasižiūrėti, ką pavyko nuveikti, ko – ne ir kur galima judėti toliau.

Manau, trumpinys LiJot yra girdėtas daugumai, tačiau ar mes visi gerai suvokiam, ką veikia tokios organizacijos prezidentas? Papasakok, kokius darbus Tau reikėdavo atlikti.

Būtų labai sunku nupasakoti kiekvieną darbo dieną, bet iš principo tai yra interesų atstovavimo darbas. Turi bendrauti su Vyriausybės atstovais, su Seimo nariais, su ministerijų atstovais, politikais atstovaudamas (šiuo atveju) jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms, kurias mes vienijam. Kai žurnalistai klausdavo, ką mano jauni žmonės, mes visada pabrėždavom, kad neatstovaujam visiems jauniems žmonėms, nes tai tiesiog būtų neįmanoma. Bet Lietuvoje mes turime atstovavimo demokratiją, kuri veikia tam tikromis struktūromis. Tai ši skėtinė organizacija vienijo ir dabar vienija apie 70 jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų, jos suformuoja poziciją arba nuomonę tam tikru klausimu, o prezidento užduotis yra užtikrinti, kad tai pozicijai būtų tinkamai atstovaujama. Ir galų gale, kad sprendimai, priimami net aukščiausiame politikos lygmeny, būtų tokie, kokių nori jaunimo organizacijos. Mes tai vadinam interesų atstovavimu, kai kas tai vadina lobizmu, kai kas – trukdymu politikams dirbti (juokiasi)...na, tų epitetų yra pačių įvairiausių. Aš turėjau komandą žmonių, kuriems tai yra nuolatinis darbas, o ne savanoriška veikla ar kažkokio būrelio lankymas. Tai buvo 8-9 žmonių komanda, kuria, taip pavadinkim, tekdavo nuolat rūpintis: tai yra normalūs darbdavio ir darbuotojo santykiai. Tokia buvo ta pagrindinė veikla, kurią labai sunku nupasakoti trumpai, nes kiekviena diena būdavo skirtinga. Viešumoje visi matydavo interviu žiniasklaidai, renginius, kuriuose tenka dalyvauti, ir dažniausiai, išskyrus tai, kad pasakai sveikinimo kalbą, daugiau nieko tenai ir nenuveiki, bet realiai tai, kas yra matoma, sakyčiau, sudaro kokius 5 procentus veiklos. Visa kita – juodas darbas, nesuskaičiuojami kiekiai susitikimų ir išgertų kavos puodelių.

Kuriuo iš savo įgyvendintų darbų ar projektų didžiuojiesi labiausiai?

Aš negalėčiau nei vieno iš tų darbų prisiskirti sau kaip asmeniui, nes mes visada dirbom kartu su daugeliu žmonių. Ir, viena vertus, tos pareigos yra didžiulė garbė, tačiau antra vertus – didelė atsakomybė, nes į tave žiūri kaip į tam tikrą pavyzdį, iš tavęs laukia tikslų, užduočių kėlimo, kaip mums judėti toliau. Tad vieno konkretaus darbo sau aš negalėčiau priskirti, bet per ketverius metus mes su komanda (na, norėčiau tikėti) labiau suvienijom tas organizacijas, kurios yra pas mus; mes padovanojom Lietuvai keletą visiškai naujų iniciatyvų. Viena iš jų, besitęsianti iki dabar, yra „Ačiū, Lietuva“ su mintimi, kad mes labai dažnai skundžiamės, o dar tas oras už lango nepadeda mums būti geros nuotaikos, bet tikrai turime kuo pasidžiaugti, skatinti pozityvesnį mąstymą. Per šiuos ketverius metus tęsėm mūsų kampaniją „Man ne dzin“, skirtą skatinti jaunus žmones dalyvauti rinkimuose. Rinkimuose balsuojančių jaunų žmonių procentas išaugo kone dvigubai. Žinoma, ne mūsų vienų nuopelnas, vyko tikrai daug iniciatyvų. Išskirčiau ir keletą mažiau matomų dalykų. Vienas iš pavyzdžių: daugelis mokinių naudojasi neformalaus švietimo krepšeliu; mes labai daug prisidėjom, kad jis atsirastų - pradedant dalyvavimu Seimo komitetų posėdžiuose... Taigi sunku išskirti, nes tos pareigos nėra „asmeninis“ darbas. Veikiau tai – galimybė su komanda nuveikti gerų darbų.

Jau apžvelgėm, kad tie „du trečdaliai gyvenimo“ buvo skirti įvairioms iniciatyvoms ir projektams. O kada ir kaip prasidėjo Tavo kelias jaunimo organizacijų srityje?

Iš tikrųjų labai keistai. Man neužteko to, ką gavau mokykloje, ir vis norėjosi daryti kažką daugiau. Labai gerai atsimenu, kai man buvo trylika metų, man patiko kažkoks renginys, kurio dabar jau nepamenu, ir ten aš susipažinau su keliais žmonėmis iš „Jaunųjų lyderių klubo“ ir kažkaip „užsikabinau“ – be jokios minties vėliau su tuo susisieti dalį savo gyvenimo. Pačioje pradžioje man labai rūpėjo suorganizuoti šokių maratoną, kuris, beje, įvyko (prieš 13 metų!). Paskui – vienas kitas projektas ir po truputėlį, nuosekliai ir organiškai į tai įsiliejau. Be galo džiaugiuosi, kad tuomet, kai labai suprastėjo mano mokymosi rezultatai, tėvai neuždraudė mano veiklų, nors jie galėjo taip padaryti. Tad mano kelias prasidėjo ne nuo didelių siekių ir norų bendrauti su politikais, o tiesiog nuo troškimo padaryti vieną renginį. Dabar šitą istoriją visada pasakoju kaip įrodymą, kad visi jauni žmonės gali tą patį. Man labai dažnai sakydavo, kad čia kažkas padėjo, gal čia pažintys, tėvai ar dar kas...nė velnio. Šioje vietoje kiekvienas jaunas žmogus yra laisvas daryti tai, ką jis nori. Mes gyvename laisvoje šalyje, kurioje, jei tik nori, tų galimybių yra labai labai daug. Kartais mes daug skundžiamės ir mažai pasidomim, ką galim daryti. Aš pabandžiau per „gyvą“ patirtį, man patiko; po to – viena kita iniciatyva, tačiau išvažiuodamas studijuoti į Vilnių aš negalvojau, kad toliau kažką darysiu su šia veikla, nes taip jau būna, ypač, kai esi iš mažo miesto: baigi mokyklą, išvažiuoji studijuoti ir prasideda tarsi naujas gyvenimo etapas. Bet tada mane susirado tuometinis LiJot prezidentas, sako: „žinai, tu buvai aktyvus, mes tave matydavom ir nacionaliniame lygyje, tai gal tu pabandyk pasavanoriauti.“ Na, metai savanorystės, paskui man pasiūlė likti dirbti (daugiausia dirbau regioniniais reikalais, būdavo daug važinėjimų po visą Lietuvą) ir paskui supratau, kad aš visai suvokiu, ką ir kaip būtų galima daryti jau vadovaujančioje pozicijoje. Ir pabandžiau.

Kadangi Tu visuomet esi apsuptas jaunų žmonių, tikiu, kad Tau jau pavyko susiformuoti bendrą Lietuvos jaunimo vaizdą. Koks yra mūsų šalies jaunimas ir ko jis šiandien ieško?

Pirmas dalykas, kuris man labai krinta į akis, yra tas, kad (nepabijokim to žodžio) mes save vis dar labai plakam sakydami, kad pas mus kažkas yra kitaip negu kitur. Tikrai ne. Lietuvos jauni žmonės yra lygiai tokie patys, kokie yra Amerikoj, Italijoj ar bet kur pasaulyje. Šiai dienai mes turim visas galimybes užsiimti tuo, ką daro jaunimas bet kuriame Žemės krašte. Mane labai džiugina, kad Lietuvos jauni žmonės yra „alkani“ naujovių, patirčių, kelionių, įspūdžių, nuotykių ir tai išnaudoja ne tik laisvalaikiui, bet ir savo asmenybei auginti, darbo įgūdžiams gerinti. Tai labai jaučiasi, kai susitinki su kolegomis iš užsienio: palyginus, mes esam labai jauni. Net žiūrint į amžiaus vidurkį tokioje veikloje Lietuva yra viena „jauniausių“ valstybių, nes daug kur pasaulyje žmonės tik sulaukę 25-26 metų pradeda kažkuo užsiimti, nes trūksta saviraiškos, kai pas mus jau aštuoniolikmečiai – dvidešimtmečiai daro lygiai tą patį. Ir, man atrodo, tas „alkanumas“ veda prie to, kad kartais mes galim kur kas stipriau ir geriau veikti, atstovėti savo poziciją nei kitų šalių gyventojai. Bet šiaip tas jaunas žmogus yra toks pat kaip visur. Antra, jaunas žmogus Lietuvoje yra pilietiškas ir tai vis labiau matosi; jis yra suvokiantis, kas vyksta jo valstybėje. Aš niekada nesuprasdavau visų tų, kurie sakydavo „pažiūrėkit, koks dabar jaunimas, o mūsų laikais tai būdavo kitaip.“ Jeigu gerai įsižiūrėjus į tuos senus laikus, lygiai taip pat būdavo visko: nuo vėlyvų grįžimų namo, nelegalių dalykų pavartojimo iki konfliktų su tėvais, mokytojais. Pasikeitė laikai: mes turim technologijas, daugiau galimybių, galim išvažiuoti, grįžti, vėl išvažiuoti, mokytis vienam pasaulio krašte, o dirbti – kitame, bet pats jaunimas juk nepasikeitė. Trečia, mūsų jaunas žmogus yra aktyvus ir man tai labai matosi. 

Jeigu sutiktum mokyklos laikų Mantą, ką jam patartum ir ko iš jo mokytumeisi? Ryškiausi „Misijos Sibiras“ prisiminimai ir šuolis į ateitį „po penkerių metų...“ – šiuos klausimus su Mantu Zakarka gvildenome devintojoje „Tegu kalba – negi sopa“ radijo laidoje. Archyvą rasti galite rokiskioradijas.lt , o naujos laidos klausytis kviečiame jau šį trečiadienį, nuo 19val.

Mantą Zakarką kalbino Neda Letukytė