Medinių skrybėlių meistras: „Į tokią sriubos neįpilsi, bet pasipuošti galima“ (0)

Patranka, medinės skrybėlės tarp kitų gaminių Vido Kirstuko dirbtuvėse atsirado neatsitiktinai.  Medžio meistras sako visada norėjęs išbandyti kažką nauja, ir nebūtinai tai atsiperka – svarbu pačiam įdomu. 

Vietoj tvarto – dirbtuvės

Iš pradžių, 1991-aisiais, Vidas sako gamindavęs „niekus“. Mėgo tekinti, dar labiau norėjo nuosavų tekinimo staklių, taigi susivirino savadarbes. Dirbtuves įsirengė šalia namų, vietoj buvusio tvarto Klišių kaime, Rokiškio rajone. Tais laikais daug ko trūko, todėl ėmėsi gaminti praktiškus daiktus. Nusprendęs pagaminti lango rėmus, išardė senus, išsiaiškino, kaip daromi sujungimai ir pagamino naujus. Kai kurios anuomet gamintos taburetės iširo, stovas gėlėms, kurį paprašė sukalti mama, išėjo šiek tiek kreivas, bet pradžia buvo padaryta. V. Kirstukas sako, kad tik dabar, kai su medžiu užsiima daugiau nei 30 metų, galintis pasakyti, kad įgijo patirties.

Skubėjimas naudos nedavė

Vidas pasakoja, kad aplinkui nebuvo meistrų, kurių galėtų pasiklausti patarimo, pasimokyti, taigi teko mokytis iš savo klaidų. Pirmuosius gaminius norėdavo padaryti kuo greičiau, tačiau skubėjimas naudos nedavė – likdavo broko. Su laiku atsirado noras parduoti savo gaminius.  „Pagalvojau – norint, kad mano daiktą pirktų, reikia, kad žmogui patiktų. Tada supratau, kad gaminį reikia užbaigti iki galo, nenumesti. Jeigu kažkas nepavyko, geriau atidėti į šalį, pabaigti vėliau, bet tiksliai taip, kaip iš pradžių suplanuota“, – aiškina meistras.

Amerikiečių „išmislas“

„Visą laiką norėjau būtinai išbandyti kažką nauja. Kai jau padarai vieną daiktą, kartoti nelabai įdomu“, – paaiškina pašnekovas, kaip jo dirbtuvėse atsirado tekintos medinės skrybėlės. Pašnekovas sako, kad tai amerikiečių „išmislas“. „Į tokią nei sriubos įpilsi, labiau tinkama kaip dekoracija, nors pritvirtinus raištį ir įdėjus paminkštinimą galima pasipuošti einant į šventes“, – apie medinius galvos apdangalus kalba vyras. Iš viso pagamino apie 15 skrybėlių, vieną įsigijo kolekcininkas iš Biržų, kelias nupirko. Drožtos skrybėlės – ne naujiena, tokias gamina ir medžio meistras panevėžietis Rytis Zaveckas, kurio darbais Vidas žavisi. O tekintų skrybėlių jam Lietuvoje neteko matyti. Taip gaminamos jos tampa plonytės, milimetro storio. Prieš baigdamas dailinti skrybėlę meistras deda į vidų lempą ir pasišviečia, kad kaltu kiaurai neprakaltų, verždamas guma pariečia brylius.

Vienodų nemėgsta

Vedamas smalsumo – ar pavyks – Vidas yra pagaminęs pusantro metro medinę patranką ant ratelių. Šiuo metu jos dirbtuvėje nebėra, padovanojo žmogui. Kiti daiktai labiau įprasti – žvakidės, šaukštai, deginti indai, įvairaus dydžio dubenėliai, tačiau sako vienodų nemėgstantis, ieško įvairovės, įdomesnių dekoravimo būdų. „Vienodi, lygūs, idealiai nugludinti indai nelabai žmonėms patinka. Tada gali rinktis porcelianinį ar keramikos indą. Noriu, kad atsiskleistų medžio savybės, kur reikia, palikti ir grubumo, natūralumo“, – aiškina pašnekovas.  

Kartais savo daiktais Vidas pasirodo mugėse Biržuose, Rokiškio rajone. Pabuvęs triukšmingoje minioje, pabendravęs su žmonėmis atsipalaiduoja. Norėtų sudalyvauti ir Klaipėdoje Jūros šventėje ar Vilniuje Kaziuko mugėje, tačiau kraustymasis su daiktais iš vienos vietos į kitą sukelia nepatogumų.

Schemos – galvoje

Meistras tekina iš beržo ir klevo medienos, tačiau norėtų pabandyti iš ąžuolo ar uosio, nors uosis skalus. Patiko gaminti segmentinius indus, kuriuos klijuodavo iš medžio gabaliukų ir tekindavo. Darbo buvo labai daug. Sudėtingas dalykas yra medžio džiūvimas, klijavimas. Medžiui džiūstant gaminys gali suskilti. Tokie atvejai neišvengiami, bet Vidas sugalvojo būdą, kaip sugadintą daiktą išgelbėti – suplyšimus sujungia mediniais drugeliais. Pašnekovas sako brėžinių beveik nedarantis, visos „vizualizacijos“  iki mažiausių smulkmenų yra galvoje. Kai viskas būna kruopščiai apgalvota, tada jau 80 proc. darbo padaryta, telieka dėti į stakles medžio gabalą ir ištekinti. Tačiau jeigu uždėjai medį ir dar nežinai, kas bus, gali ir nepavykti. Kai pradėjo rimčiau užsiimti medžio darbais, pirmąsias tekinimo stakles pakeitė didesnėmis – pats gamino, kai ką parūpino Levukas – geras metalo meistras iš Pagojės.

Gamindamas kitiems, Vidas savęs labai nelepina, sako, kaip tas puodžius iš šukės valgo norėtų pasigaminti duris, bet pritrūksta laiko. Naujausia veikla, apie kurią dar daug nepasakoja – urnų gamyba, plačiau apie tai, kai darbai įsibėgės.

„Rokiškio Sirenos“ ir V. Kirstuko asmeninio alb. nuotr.