Pirmasis pusmetis naujose pareigose: ko A. Gudgalienė išmoko ir išmokė, ar viską apžiūrėjo ir ko prigalvojo muziejui (0)

Vienas Lietuvos pop atlikėjas dainuoja, jog „Laimingi laiko neskaičiuoja“, bet „Rokiškio Sirena“ suskaičiavo, kad sausio 3 d. buvo lygiai pusė metų, kai Rokiškio krašto muziejui vadovauti pradėjo naujoji direktorė Aušra Gudgalienė. Pasiryžusi dalyvauti konkurse šioms pareigoms užimti, A. Gudgalienė tapo taisyklės išimtimi ar, kaip pati sakė dar pirmosiomis vadovavimo dienomis, precedentiniu įvykiu, ateityje pateksiantiems į analogišką situaciją.

Ir nors įprasta minėti valdžios atstovų šimtadienį, apie jau nuveiktus ir planuojamus darbus, išmoktas ir pravestas pamokas, ankstesnio ir dabartinio darbo skirtumus bei panašumus su A. Gudgaliene kalbėjome naujose pareigose jai skaičiuojant pusę metų.

– Liepos 3 d., 8 val. ryto, Rokiškio krašto muziejaus menėje Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas muziejininkams oficialiai pristatė Jus, kaip naująją įstaigos vadovę. Šalia sveikinimų, nuskambėjo Jūsų frazė, kad kurį laiką būsite stebėtoja, o kolektyvas turės Jus mokyti. Ar tai jau pasikeitė: gal jau pati tapote mokytoja?

– Tikriausia mokiniu būsiu dar kokius metus, nes subtilybių, su kuriomis nebuvau susidūrusi savo ankstesniame darbe (7-erius metus A. Gudgalienė dirbo Rokiškio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai – aut. past.) yra tikrai daug. Kalbu apie grynai muziejinę veiklą, kas susiję su saugojimu: rinkiniai, fondai, eksponatai. Šitie raktiniai žodžiai man yra naujiena. Lygiai taip pat visos rašytos ir nerašytos taisyklės dėl šių dalykų. Dabar pasikeitusiame muziejų įstatyme labai daug dėmesio yra skirta eksponatams, rinkiniams, fondams, vertinimui, pervertinimui, kaip, kokiomis sąlygomis saugoti. Daug kalbama nauja kryptimi: ką saugoti, kaip saugoti, kur ir kas tai turi daryti karo atveju. Ir kas man šiai dienai dar yra keista, kad kyla klausimas ar saugoti paveikslą, ar saugoti žmogų. Aš vis dar esu už tai, kad saugoti žmogų. Ir kai nacionaliniu mastu tarp muziejininkų kalbama, kad saugyklas, slėptuves, rūsius atiduoti vertybėms, o ne žmonėms, manyje niekaip nesusiguli ši informacija. Čia aš ilgai būsiu mokinys. Gerai, kad turiu puikius mokytojus, kurie čia dirba 20 ir 30 metų. Lygiai taip pat visi kultūros paveldo saugojimo, veiklinimo ir įveiklinimo niuansai. Čia irgi labai sudėtingas aparatas: nuo biurokratizmo iki strategijos, požiūrio: ar visą paveldą tikrai reikia tvarkyti, įveiklinti, atverti jo duris.

– Visus įstatymus, naujas jų redakcijas skaitote ir gilinatės pati, ar patikite specialistams – savo darbuotojams?

– Turiu skaityti. Gerbiu savo darbuotojus, jų profesionalumą, bet kai pradedi nuo švaraus lapo, daug lengviau yra viską įsisavinti ir įsisąmoninti. Ypač naujus dalykus. Tiems, kurie dirba 30 metų yra sunkiau priimti tai, kas nauja, nes dar, lyg ir, bandoma naudoti tai, kas sena manant, kad tai yra teisinga, gerai ir tinkamiausia. Taip, dokumentai tikrai sudėtingi, per susirinkimus antradieniais aš užduodu daug klausimų, nes teoriją – įstatymo reglamentą – reikia pritaikyti praktiškai ir kiek tai veikia, galima pamatyti tik po kurio laiko. Juk dokumentą paruošti yra viena, o kaip juo remiantis gyventi, jau visai kas kita.

– O dažnai skambinate Nijolei Šniokienei? Priimdama jos sveikinimus „įspėjote“, kad kurį laiką skambinsite jai dažniau...

– Neskambinu. Tiesą pasakius neskambinau nei karto. Gerbiu Nijolės poilsį ir, reiškia, aš atsakymus gaunu čia, iš savo komandos. Nes tie žmonės, kurie dirba sudėtingesnėje srityje, tokioje kaip fondai, yra sukaupę didelę patirtį ir jie man viską atsako.

– Žinau Jūsų devizą: leisk žmonėms dirbti savo darbą. Bet esate direktorė, žmogus, kuris, visgi, turi valdyti: kaip kolektyvas priima – leidžia patarti jaunam direktoriui, priima Jūsų nuomonę, pastabas?

– Negirdžiu iš jų komentarų, nejaučiu požiūrio iš jų, kad aš nežinau, nesuprantu, nemoku. Jaučiu, kad jie mane laiko vadovu, lyderiu. Mano atžvilgiu kolektyvas yra pakankamai kantrus ir labai reaguojantis. Aš kartais juokiuosi, kad užtenka garsiai pasvarstyti, o jie jau tą mano mintį įgyvendino. Pati sau tada galvoju: aš gi neliepiau. Bet žmonės mane suprato, supranta, kad galima daryti ir padaro. Kol kas gal dar neatsitiko taip, kad būčiau labai suklydus. O dėl darbo – aš jiems dirbti netrukdau (juokiasi – aut. past.). Bet patį pirmą rytą, kai aš atėjau, mano prašymas jiems buvo paprastas: aš noriu žinoti. Kai kurie nenori manęs trukdyti dėl „smulkmenos“, bet man gera, kai aš žinau. Ir turiu pojūtį, kai man kažko nesako. Man patinka, kai su manimi pasidalina informacija dėl įvykusių, susiklosčiusių situacijų, dėl darbo organizavimo ir t.t. Visada noriu kiek įmanoma daugiau „būti ryšy“.

– Jums atėjus į vadovo postą, kalbėta ir visuomenėje, kad reikėjo pokyčių. Kokius pokyčius per pusę metų padarėte? Nesvarbu – didelius ar mažus.

– Vienas tikrai ryškus pokytis – antradienio susirinkimai. Reguliarūs, nuo pat pirmos darbo savaitės. Kartais pagalvoju, kad mano monologo kartais būna gal per daug, per ilgai (juokiasi – aut. past.), bet supratau ir iš jų pačių, kad jiems to trūko. Aš atėjau iš organizacijų, kuriose šis elementas buvo labai stiprus. Ir pati manau, kad jie yra reikalingi tam, kad jautumeisi esantis dalis viso įstaigos gyvenimo. Komanda įprato, nebereikia ir priminti. Kitas dalykas, mano vizitai į padalinius Kriaunose ir Obeliuose. Kiek supratau paskutiniu metu jie irgi buvo reti. Dar viena naujovė, rečiau jau, ne kas savaitę, susitinku su skyrių darbuotojais be jų vadovų. Tiesiog – pasikalbėti. Viso to jie ir patys pageidavo: kai klausiau koks didžiausias lūkestis, jie norėjo nuoširdaus bendravimo, kalbėjimosi. O daugiau tai yra eiliniai darbai: biotualeto pastatymas parke, geriamo vandens bazė šalia muziejaus durų, kiek įmanoma stengiuosi pagerinti žmonių darbo sąlygas.

– O ką pačiai atnešė darbo pakeitimas?

– Gal dar mažai laiko praėjo, kad galėčiau kažką labai pajusti. Tik galvoju pati sau: aš savimi jau džiaugiuosi, nes jaučiuosi stipriai, turinti „stuburą“, nuomonę, galiu diskutuoti, galiu argumentuoti, galiu keisti pačią darbo organizavimo tvarką, galiu išskirti prioritetus. Jei jausčiau, kad tai – ne mano vieta, niekas nelaiko pririšęs. Nors neleidžiu sau taip galvoti, nes jaučiu atsakomybę prieš šiuos žmones, su kuriais dirbu. Suprantu vieną, kad būti vadovu, būti šios įstaigos vadovu, yra sunkus darbas. Tai – labai platus laukas. Man čia rutinos yra daug mažiau, nei Kultūros centre. Aišku, gal ir tie 7 darbo metai duoda savotišką įpratimą. Bet net jei kalbame apie biurokratinę pusę, funkcijos yra labai plačios. Kita vertus, labai dideli visuomenės lūkesčiai: iš organizacijos tikimąsi kažkokio proveržio, pokyčio. Mano darbuotojai yra pasakę: „Jūs išgyvenat spaudimą – ką duosit naujo?“ Ir va čia, kai kalbam apie tą įveiklinimą, aš galvoju, kad pirma įveiklinkim save. Mielas rokiškėne, tu tikrai seniai buvai muziejuje... Tada galėsim galvoti apie naują kažką. Bet, vėlgi, kas tas nauja? Pakabinom sūpynes. Nauja! Bet jos ir anksčiau kažkada buvo.

– Buvote precedentinis įvykis Lietuvoje: prisiminus Jūsų kelią į šią vietą, istoriją, kad sutrukdė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymas, neleidžiantis tarybos nariui visus metus pretenduoti į tokias pozicijas ir reikalaujantis „atšalimo“ laikotarpio. Juk pati aiškinotės, gilinotės, įrodinėjote, kad, visgi, galit dalyvauti konkurse.

– Tas negalima... Galima, tik tu turi prašyti, kad tau suteiktų išimtį ir galėtum kandidatuoti.  Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) gali suteikti draudimo taikymo išimtį. Kreipiausi į tarnybą, ir nors pirminis jų atsakymas buvo „Ne!“, po keleto pokalbių, jų atliktos išsamios dokumentų analizės sulaukiau teigiamo atsakymo. Griežtai negalima gal buvusiems vicemerams ar savivaldybės administracijos direktoriams. Bet tikiu, kad beveik visiems būtų padaryta išimtis.

– Bet reikia daug vargti...

– Apsisprendimo iš tavęs paties reikia labai daug, daug iniciatyvos, domėjimosi. Nes jei pasakė, kad negalima ir nesigilini, jei tik paskaitai, kas parašyta, tada taip – negalima. Bet, kaip visada, jei yra įstatymai, reikia mokėti skaityti ir tarp eilučių. Daug skambinau, daug kalbėjau, daug klausinėjau. Nežinau iš kur turiu tokią savybę nenusileisti. Bet aš jau tą istoriją pamiršau (šypteli – aut. past.)...

– Vos paskelbus konkursą į direktoriaus vietą, visuomenė neabejojo, kad dalyvausite ir laimėsite. Tačiau pirmuoju kvietimu nedalyvavote. Pripažinote, kad baiminotės, tačiau tuo pat metu kovojote dėl galimybės ir nenusileidote, kol leido dalyvauti.

– Manau, bijoti yra natūralu. Žmogiška. Juk gyvenime įvyksta pokytis, o mes bet kokio pokyčio bijome. Mažai kam norisi išeiti iš stabilumo, keisti rutiną. Todėl aš irgi daug svarsčiau. Nežinau kodėl, jaučiau didelį palaikymą, buvo daug paskatinimo, raginimo. Buvo ir žmonių, kurie sakė, kad neičiau, nes negalėsiu užsiimti kūryba, kad vietoj to turėsiu daugiau rūpintis ūkio reikalais. Bet man patinka ūkio reikalai.

– Ko daugiau šiame darbe: ūkio ar kūrybos?

– Va čia gal mano minusas ir yra, kad aš su savo kūryba vis užgožiu kolektyvą ir turėčiau kažkaip rasti kelią kaip labiau atskleisti jų kūrybiškumą, o pati – nurimti. Kaip juos įtikinti, kad turi iš jų išlysti. Nes žmogui reikia drąsos atskleisti savo potencialą, nes baiminamasi „gauti per kepurę“. O šiaip, man patinka ir ūkvedystė. Man įdomu.

– Ar visos muziejaus ansamblio kertelės: rūsiai, palėpės, saugyklos jau aplankytos? Jau žinote, kuris raktas nuo kurių durų?

– Tikrai ne. Daug apžiūrėta: nuo rūsio iki palėpių, bet dar daug yra vietų, kurias reikia nuodugniau ištyrinėti. O su raktais visai bėda: dar negalėčiau pasakyti, kur jie visi. Nes čia irgi yra tam tikra sistema: kiekvienas raktas yra būtent pas kažkurį darbuotoją ir ne pas kažkurį kitą (juokiasi – aut. past.). Kiekvieną dieną vis atradimai: metų pabaigoje ėjom į didįjį kumetyną, apžiūrėjom visus tris aukštus ir – fantastika kokios ten erdvės.

– Jeigu jau apžiūrėjote, gal tai ir bus didysis Jūsų, kaip direktorės padarytas pokytis – įveiklintas kumetynas? Aišku, svarbiausia čia – finansinis klausimas, bet gal atversite jį visuomenei?

– Visų pirma mes, muziejininkai, turime atlikti savo užduotį: ant lapo susirašyti viziją, kas turi būti pirmame, antrame, trečiame aukštuose. Suplanuoti, susidėlioti, kad galėtume pasiūlyti ir pasakyti, kad mes norime to ir to. Antras etapas – techninis projektas, o tada jau ieškom finansavimo šaltinių. Yra ten betonavimo, elektros darbų kažkiek padaryta. Bet dabar patys sau nesame pasakę, kas tame pastate bus ar galėtų būti, todėl sudėtinga būtų ir norėti finansavimo. Bet pastatas – įspūdingas, o kūrybiškumui susijungus su ūkiu, tikrai labai gražių dalykų galima padaryti. Visuma labai gražiai atsiskleidžia užlipus į antrą ir trečią aukštus, kur nėra daiktų, kur visai švarios patalpos. Pirmame aukšte šiuo metu laikomi dideli eksponatai, kuriems reikia didelių erdvių. Dar yra labai romantiška vieta virš dvaro menės, mansardoje, kurią irgi galima būtų įveiklinti ir, galbūt, turėti dar vieną gražią vietą.

– Daug kam rūpėtų pasivaikščioti ir nesutvarkytame, tokiame, koks jis yra dabar, pastate. Gal iki tol, kol muziejininkai susiplanuos erdves ir atsakys sau į daugybę klausimų, įlesite pasivaikščioti smalsuolius?

– O čia – laukite... Rokiškio miesto 525 gimtadieniui mes tikrai pasiūlysime kažką (šypsosi – aut. past.). Galbūt pakviesime į tokius dvaro sodybos pastatus, kurie labai vilioja, bet be gido ar ekskursijų vadovo priežiūros eiti negalimas. Apžiūrėjom, susidėliojom tam tikrus darbus ir žinau, kad šiais metais pajudėsim. Bet net išsivalyti reikia laiko: tuos daiktus, kuriuos iš ten išnešim. Tačiau tai netrukdo dirbant ir fantazuoti.

– Labai vilioja ir sugriuvusi pieninė, kuri ne kartą jau buvo užkonservuota, ne kartą vėl išlaužyta.  

– Labai norisi su visais kažką padaryti, bet turi būti prioritetai, nes visų pastatų tikrai nesutvarkysime. Jei sutvarkytume, jie visi tarnautų tikrai puikiai. Dvaro ansamblis yra miesto centre, kur gyvybė gali būti garantuota keliems šimtams metų. Bet prioritetai turi būti vietiniu ir nacionaliniu lygiu. Mes žinome, kad mums labai trūksta vietų, saugyklų, kuriose galėtume saugoti eksponatus, o pieninė būtų nuostabi vieta. Per metus muziejus gauna apie 1 tūkst. įvairių eksponatų ir juos reikia tinkamai padėti, saugoti. Tai yra vertybės, priimtos apgalvotai ir „pamatavus“ kiekvienos iš jų vertę. Bet lygiai taip pat suprantu, kad ten padaryti daug sudėtingiau, nei kalbant apie kumetyną. Čia reikia pasverti investavimą ir grąžą. Kol kas situacija yra tokia, kokia yra: turim sugalvoti, kaip labiau jį užkonservuoti. Bet čia kaip voverė rate: sutvarkai ir vėl išlaužo. Ūkvedys pasako, jog kažkada užkalė 148, vadinamąsias „lištveles“, laikančias lango stikliukus, o juos vis išdaužo. Nusprendė, kad neverta. Ir tokiais atvejais nuleidi rankas. Taip, mes girdim priekaištą: kiek gali stovėti pastatas išdaužytais langais...

– Vienu metu buvo daug kalbėta apie šio pastato perdavimą-atidavimą-patikėjimą privačioms rankoms, verslui. Jūsų nuomone, tokių galimybių nereikia?

– Nelabai įsivaizduoju, kokiu principu galėtų vykti pastatų perdavimas privačiai iniciatyvai, nes visi pastatai, dvaro sodyba yra savivaldybės. Ir tai yra kultūros paveldas. Mes galim tik įsivaizduoti, kiek yra įvairiausių „saugiklių“ ir reikalavimų, gal net kliūčių, su kultūros paveldu ir privačia inciatyva... Galbūt būtų variantas, jei mes sutvarkom, o tada sudarom sąlygas ten vykdyti veiklą, išsinuomoti.

– Kultūros paveldas: tie, kam jis priklauso, dažniausiai neturi lėšų jam sutvarkyti, o tiems, kurie turi, galėtų gal net ir norėtų – daug kliūčių. Tai ar tikrai verta siekti kultūros paveldo statuso? O gal vertėtų svarstyti jo išsaugojimo sąlygas bendradarbiaujant su privačiais asmenimis, nepaliekant jo, tiesiog, sunykti?

– Manau, kad įmanoma. Lietuvos muziejų asociacijų forume buvo labai geras pranešimas apie mecenatystę ir mecenavimą. Mes dažnai prašom paramos ar aukoti. Reikia keisti požiūrį ir kviesti ne aukoti, o investuoti: į pastatus, į jų sutvarkymus. Čia, vėlgi, reikia tam tikrų kompetencijų, vizijos, kad kalbėdamas su investuotoju sugebėtum, mokėtum pateikti, sužadinti jo norą, pasakyti, kad pastatas su jūsų pagalba tarnaus visuomenei. Nežinau. Su kultūros paveldu kažkas atbaido, nors Rokiškio rajone turim gražių pavyzdžių, kaip Onuškio bažnyčia. Matom investavimą, privati iniciatyva, bažnyčia juk niekada netaps privačia. Vadinasi, kažkaip įmanoma, bet gal daugiau kliūčių, nei pagalbos. Nors žinau yra finansiniai mechanizmai privatiems asmenims, skirti tvarkyti jiems jau priklausantį kultūrinį paveldą. Ir tai gal labai supriešina, kai yra valstybinio paveldo, kuris neprižiūrimas, jam neskiriama lėšų, neinvestuojama ir nesaugoma, o sukuriamos finansavimo priemonės privačioms iniciatyvoms. Čia, vėlgi, reikėtų gilintis, kiek tada privati iniciatyva, finansuota iš valstybės, įsipareigoja atsiverti visuomenei? Mano nuomone, kultūros laukas bet kokiu mastu: nacionaliniu ar savivaldybių, yra finansuojamas mažiausiai. O ypatingai infrastruktūrai. Aš tokiais atvejais irgi klausiu kartais – o kas būtų, jei mes išsibrauktume iš kultūros paveldo, susitvarkytume ir vėl pretenduotume? Ką jis mums duoda (šypsosi – aut. pas.)?

– Bet muziejus per metus vis tiek gauna kažkokį finansavimą remontui?

– Finansavimą gauna, deja, priežiūrai tenka tik nedidelė dalis. Didžiąją dalį „suvalgo“ darbo užmokestis, komunaliniai mokesčiai. Visa kita gali kauptis iš specialiųjų lėšų. Per šiuos metus esame nusimatę keletą nedidelių veiklų: reikia nušveisti ir perdažyti pagrindinius dvaro vartus, kolonos jau kai kurios trupa... Elementari lietvamzdžių sistema reikia išvalyti...

– Dėkoju už pokalbį!