„Pupelė“ sklaido gandus: rugsėjį durų tikrai neužvers (0)

Jau kurį laiką rokiškėnų lūpose sukasi žinia, jog Rokiškio maitinimo verslo veidu laikoma „Pupelė“ užveria duris. „Žinantys daugiau“ įvardija net ir laiką – rugsėjo mėnuo. Smalsuolių skambučių, norinčių sužinoti ar ši informacija – teisinga, sulaukė net „Rokiškio Sirena“ redakcija, nes juk įprasta pirmiausia klausti visų aplinkinių, bet tik ne tų, kurie atsakyti gali tiksliausiai. Šiuo atveju – restorano „Pupelė“ savininkės Lauros Viduolytės-Pupelienės. Kaip ten bebūtų, artimiausi kaimynai – „Rokiškio Sirena“ – turėjo drąsos tiesiai šviesiai paklausti, o L. Viduolytė-Pupelienė – be paslapčių atsakyti į visus užduotus klausimus.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Griebiam jautį už ragų, kaip sakoma, ir pokalbį pradedam nuo svarbiausio: ar tikrai „Pupelė“ užvers duris?

– Tikrai ne.

– Tokiu atveju, kodėl vėl buvo paleistas šis gandas ir šį kartą, sakyčiau, net labai rimtai?

– Nežinau, neįsivaizduoju... Šia tema žmonės pakalba jau gal porą metų, bet pastaruoju metu apie tai diskutuojama tikrai labai intensyviai. Visgi šioje situacijoje labai keista, kad manęs pačios niekas tiesiogiai apie tai neklausė. Klausinėja mano darbuotojų, draugų, pažįstamų, va, net ir redakcijai skambina (šypteli – aut. past.). O svarbiausia yra tai, kad žinia pateikiama jau net kaip faktas: rugsėjį „Pupelė“ užsidarys, nebedirbs.

– Oho, net ir terminas duotas....

– Taip. Ir kyla kuriozinės situacijos, kai restorano darbuotojų paklausia: „Tai rugsėjį „Pupelė“ užsidaro?“, bet šiems atsakius „Ne“, sulaukia „žinovų“ patikinimo, kad tikrai taip – užsidaro. Darbuotojai tik nusišypso, visgi tiek jie, tiek draugai jau pradėjo manęs po truputį atsargiai klausinėti, tad pamaniau, jog reikia viešai paneigti šį gandą ir garsiai pasakyti: „Pupelė“ durų neužveria nei šiandien, nei rugsėjį. Be abejo, gyvenime galioja principas „Niekada nesakyk niekada“ ir tikrai nežinau, kas laukia ateityje, tačiau dabar dirbame į priekį ir apie už(si)darymą tikrai negalvojam, tokio plano nėra. Kita vertus, net jeigu ir būtų tokia mintis, tuo labiau – žinočiau kažkokią užsidarymo datą, kalbėčiau apie tai tikrai ne likus mėnesiui iki datos.

– Na, lyg ir ne mėnuo – remiantis kalbomis, uždarinėji „Pupelę“ jau gal dvejus metus, kai atidarei „Pesto“.

– Tikrai... Visiems tada buvo labai įdomu, kaip čia dabar viskas vyks. Sklandė kalbos ne tik apie „Pupelės“ uždarymą, bet ir įvairių kitų, net nelogiškų gandų: pavyzdžiui, kad „Pupelė“ su visais darbuotojais persikraustys į „Pesto“, neva, ten – naujesnė įranga. O viskas vyko lygiai taip pat – buvo klausinėjama mano darbuotojų, kaip mes visi ten tilpsim, kaip dirbsim ir pan., bet nesikalbama su manim ir net nepamąstoma logiškai – kur visi ten tilptume, nes juk abu restoranai turi savo komandas. Kitas dalykas – skirtingos jų abiejų kryptys. Nors dėl krypčių irgi esu girdėjusi, kad „Pupelės“ meniu perkėlinėjame į „Pesto“. Nesuprantu, kaip tokį dalyką galima sugalvoti, nes mes kaip tik stengiamės daryti skirtingas virtuves. Tad daug atsakymų nežinau ir man pačiai keista, galbūt tie žmonės net neapsilanko pas mus, o kalba, kad kalbėtų.

– O aš dar vieną gandą žinau: po „Pesto“ atidarymo Laurai sunku, verslas nesiseka, tad „Pupelėje“ porcijos mažėja, kainos – auga. Ar tave toks pasiekęs?

– Vieną-kitą, aišku, esu girdėjusi, bet porcijos tikrai nemažėja, tikrai jų nemažiname. Kaip tik daugiausia atsiliepimų, aišku, pirmiausia, kad skanu, o paskui, kad – didelės porcijos. O dėl kainų, taip, jos labai minimaliai pakeltos, bet turėtumėme kilstelėti tikrai žymiai daugiau. Turbūt tada ir tokių finansinių iššūkių neturėtume, kokius tenka įveikti dabar. Bet verslas – sunkus dalykas ir aš nežinau tokio, kuris nesusiduria su sunkumais. Ypač sudėtinga yra maitinimo paslaugas teikiantiems verslininkams, nors kartu su viešbučiais priklausome svetingumo sektoriui, mes negauname PVM lengvatų, esame priklausomi nuo sezoniškumo. Taip, situacija nėra paprasta, tačiau užsidarymas nėra lengviausia išeitis. Tai, turbūt, būtų sunkiausia, ką galima padaryti. Visgi aš nesigailiu, kad šalia „Pupelės“ Rokiškyje atsirado „Pesto“. Jei atvirai, tai buvo mano ir komandos mintis, idėja. Kartą kalbėjome, jog „Pupelė“ – užaugo, padarėme beveik viską, ką norėjome ir... kas toliau?

– Ar neerzina tavęs tie gandai ir juos platinantys gandonešiai?  

– Kol susirūpinimas yra nuoširdus, viskas atrodo gerai, smagu, kad žmonės rūpinasi, kad mus myli, bet turbūt yra ir tokių, kurie pasidžiaugtų iš tikrųjų išgirdę tokias naujienas. Girdėjau visokių gandų ir nelabai į juos kreipiau dėmesį, tiesiog dabar galvoju, kad vėl paleistos nepagrįstos kalbos šiek tiek kenkia reputacijai.

– O juk kaip tik dabar mačiau skelbimą, kad ieškote barmeno.

– Taip. Kaip tik „Pupelei“ ir ieškome (šypteli – aut. past.). Ir ne tik barmeno, bet pradedame ir padavėjų paiešką į „Pesto“. Dažnam gali kilti klausimas, kodėl darbuotojai taip keičiasi, bet tos kalbos, jog senieji išsilakstė ir dabar čia visi nauji yra visiškai nepagrįstos. Noriu atkreipti dėmesį, kad pas mus labai daug ilgalaikių darbuotojų, dirbančių vos ne nuo „Pupelės“ atsiradimo – jau 11 metų. Keičiasi, pagrinde, jaunimas, dirbantis aptarnavime, kurių gyvenimas yra itin dinamiškas: jie nori mokytis, yra kviečiami į kariuomenę. Pernai trys vaikinai iš mūsų išvažiavo, dabar ir vėl yra 3-4, iškeliausiantys krimsti mokslų. O mes juk neužsidarome (šypteli – aut. past.) ir kažkuo juos reikia pakeisti. Tai yra natūralu – natūrali, gyvenimiška personalo kaita, sudėtinga pačiai restorano bendruomenei, bet tikrai ne dėl uždarymo. Beje, tikrai labai nemaža dalis, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, grįžta. Tuo labai džiaugiuosi taip pat.

– Didmiesčiuose nemažai restoranų labai paprastai išsprendė personalo klausimą viską skaitmenizuodami: nuskaitai QR kodą ir telefone iššoka meniu, pateiki užsakymą iš karto jį apmokėdamas. Padavėjui tereikia atnešti užsakymą ir tam užtenka 1-2 žmonių. Arba dar geriau – klientas gauna specialų pultą ir suveikus signalui – pasiima savo užsakymą. „Easy“, kaip sakoma.   

–  Sulaukiau ir aš tokio pasiūlymo – viską skaitmenizuoti. Bet čia ir yra svetingumo verslas, kai tave pasitinka, tave aptarnauja, su tavimi bendrauja ir tavimi rūpinasi. Atėjęs į restoraną tu tikiesi ne tik gero maisto, bet ir malonaus aptarnavimo, jaukios atmosferos, dėmesio sau, kaip svečiui. O jeigu viskas vyks per QR kodus, tai... Nežinau. Gal bus greičiau, bet kiek tai malonu?

– Puikiai pamenu, kad ir dėl „Pesto“ buvo įvairių visuomenės kalbų: „Kam reikėjo dar vienos picerijos“, „Bus sunku išlaikyti du restoranus“ ir pan. Ar pati šiandien nepagalvoji apie tai, jog – nereikėjo, buvo ramu su vienu?

– Šiaip, nežinau ką pasakyti, nes maitinimo verslas yra labai sudėtingas ir daugybė dalykų čia vyksta iš pašaukimo. Tikrai yra iššūkių suvaldyti du restoranus, o ir iš nuolatinių svečių tenka išgirsti repliką, kad atėjus į vieną ar kitą restoraną jaučiasi, yra Laura ar nėra (šypteli – aut. past.)... Bet aš labai stengiuosi kaip mama abiem savo vaikams skirti tiek pat dėmesio, nors pripažįstu, kad „Pesto“ kol kas iš manęs jo gauna daugiau. Tikriausiai taip yra dėl to, kad „Pesto“ dar tik auga, nors irgi jau stipriai pažengęs į priekį – yra mylimas ir taip pat jau turi nuolatinių svečių. O „Pupelė“ jau turi užsitarnavusi vardą: net didžiuosiuose miestuose vykstančiuose susibūrimuose būtinai sutiksi žmogų, kuris žino Rokiškio „Pupelę“. Mums du restoranai yra sudėtinga, bet svečiams – gerai, nes turi pasirinkimo laisvę.

– Ar prieš 11 metų kurdama „Pupelę“ tikėjai, svajojai, jog idėja užgaus į kažkokį kultūrinį Rokiškio reiškinį?

– Tikrai ne. Mes, tiesiog, visada nuoširdžiai viską darom ir dėl visko labai stengiamės, nes patys norime tokios vietos. Ir kartais išgirdusi tokius gandus pagalvoju: gerai, nebebus „Pupelės“ Rokiškyje, įsivaizduokime, būtų tikrai liūdna. Suprantama, ras žmonės kitą vietą, bet su „Pupele“ nemažai šeimų ir žmonių jau turi bendrą istoriją. Čia švenčia įvairias šeimos šventes, vestuves, krikštynas, tuomet vaikų gimtadienius, be galo smagu, kai mumis pasitiki ir pasirenka. Nemažai mūsų darbuotojų anksčiau užsukdavo su tėveliais kaip svečiai, o dabar dirba ar dirbo pas mus. Tad užsidaryti ir atsisakyti šios veiklos dėl kažkokių iškylančių iššūkių dar nesu linkusi.

–  Tai jeigu ne apie „Pupelės“ uždarymą, tai gal apie atsinaujinimą, plėtrą ar apie kažką panašaus, nežinau.

–  Ne, plėtros jau gal pakanka (šypteli – aut. past.)... Dar turime daug darbų šiuose dviejuose objektuose, kurie yra nepadaryti. Tikrai turime ką veikti ir apie plėtrą negalvojame. Labai norisi ramiai pabūti. O tam tikras atsinaujinimas po truputį vyksta – mūsų svečiai tą jau turėjo pastebėti: šiek tiek atnaujintas „Pupelės“ meniu. Šiaip tą daryti yra labai sunku, nes kiekvienas patiekalas turi savo „gerbėjų ratą“: jį mėgstančių ir visada besirenkančių žmonių būrį. Nėra „Pupelėje“ nepasiteisinusių patiekalų, tad jeigu kažką išimame, pakeičiame kitu, neužtrunka komanda sulaukti išimto patiekalo gerbėjų pastabų. Viską stengiamės daryti labai po truputį ir subtiliai, pradžioje tik nežymiai pakeičiant ar atnaujinant patiekalą. O tada stebime svečių reakcijas. „Pesto“ norisi akcentuoti picas, kurių ragavę svečiai supranta jų išskirtinumą. Sakau tai užtikrintai, nes dedame daug pastangų gamindami gerą produktą. Tikras neapolietiškas picas puikiai vertina ne tik vietiniai, bet ir Rokiškio miesto svečiai. Mes labai akylai stebime komentarus, atsilepimus ir žiūrime reakcijas, tad savo kepamomis picomis galime didžiuotis: jos tikrai yra neopolietiško stiliaus, iš 48 val. brandintos tešlos, itališkų produktų.

– Bet sakoma, kad skonis draugų neturi.

– Tiesa. Nėra paprasta prie visų prisitaikyti. Bet mes žinome, kad darome teisingai ir darome kaip reikia. Nesakau, būna ir pas mus „lepsusų“, bet aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo komandomis, jų užsidegimu, noru dirbti ir mokytis.

– Ir paskutinis „Pupelės“ šeimininkės žodis uždarymo tema būtų...

–  Jei kažkas įdomu, ateikite ir paklauskite tiesiai manęs. Pasikalbėkime. Taip, kaip su komanda kalbame atvirai apie viską. Neturiu ko slėpti, todėl su komanda ir džiaugiamės, ir švenčiame, o sunkesnėmis akimirkomis net paverkiame kartu. Visi jie yra „nerealūs“, esu be galo jiems dėkinga. O rokiškėnus kviečiu, tiesiog, užsukti maloniai praleisti vakarą, pasėdėti dieną, atsivesti savo svečius. Pažinkite mus. Palaikykite ir pamatykite, kuo ir kaip mes gyvename. 

–  Ačiū!