Socialinė darbuotoja R. Urbonavičienė: „Ne pro pirštus žiūriu į savo darbą“ (0)

Rugsėjo 27-ąją Rokiškio socialiniai darbuotojai mini profesinę šventę – Lietuvos socialinio darbuotojo dieną. Kriaunų seniūnijos gyventojais rūpinasi šios seniūnijos socialinio darbo organizatorė Regina Urbonavičienė šypsosi, kad nors socialinių darbuotojų darbas yra sunkus, tačiau tuo pat metu ir visapusiškai įdomus, o jame pasitaikančias skaudžias akimirkas atperka džiugesio ar linksmos minutės.

Pirmiausia žmogus

Pokalbį pradedame nuo to, kad nors daug jos darbo laiko užima dokumentų tvarkymas, tačiau visada svarbiausias žmogus ir jo bėdos.

„Dirbu ir su dokumentais, ir su žmonėmis. Žinoma, pirmoje vietoje mano darbe – žmogus, nes socialiai pažeidžiamiems seniūnijos gyventojams organizuoju reikiama pagalba. Padedu ir kai serga, ir kai reikia dokumentus susitvarkyti su valdiškomis įstaigomis, turiu pasirūpinti, kad žmogus turėtų maisto ar kuro pasišildyti. Vertinu gyventojų poreikius socialinėms paslaugoms gauti. Priimu prašymus ir konsultuoju socialinių išmokų ir įvairių pašalpų klausimais, dėl paramos maisto produktais ir dėl kuro kompensacijų. Seniūnijos gyventojams kyla labai daug neaiškumų ir problemų, nes gyvename atokiau, daugiau kaip 20 kilometrų nuo Rokiškio“, –  kalbėjo R. Urbonavičienė.

Nelinkę piktnaudžiauti

Pašnekovės globoje mamos su vaikais, neįgalieji, vieniši ar senyvo amžiaus asmenys, kurie daugeliu gyvenimo klausimų yra linkę kreiptis į ją ir dėl to, kad padėtų susitvarkyti „popierius“, ir kartais tiesiog, kad išsikalbėtų.

„Kai buvo koronaviruso pandemija, daugiau dirbome per nuotolį ir telefonu, o dabar jau ateina pas mane į seniūniją. Ar nepiktnaudžiauja žmonės, kad jiems reikia viską sutvarkyti? Negaliu taip sakyti, nors ir pasitaiko vienas kitas toks atvejis, kada galėtų daugiau ir patys pasirūpinti. Ne visi gali ar moka dokumentus užpildyti elektroniniu būdu, ne visi turi kompiuterius. Senyvo amžiaus ir neįgaliesiems tikrai sunku tą padaryti, todėl reikalinga visokeriopa pagalba“ – pasakojo R. Urbonavičienė.

Važiuoja pati

Pašnekovė atvirauja, kad vis tik po pandemijos ir patys seniūnijos gyventojai yra labiau linkę su ja konsultuotis ir tartis telefonu, o ne susitikti akis į akį. Jeigu besikalbant paaiškėja, kad tikrai žmogų užklupo rimtos bėdos, ji pati išsiruošia pas gyventoją, nelaukdama, kol jis pasieks seniūniją. Apsilanko ir pas senyvo amžiaus vienišus asmenis bei neįgaliuosius, gyvenančius atokiose vietovėse, domisi ar neturi kokių nors problemų. Žmonės labai apsidžiaugia apsilankymu ir noriai pasidalina kasdieniais rūpesčiais.

„Mūsų seniūnija gana nedidelė, čia gyvena arti 800 gyventojų, todėl daugiau laiko galiu skirti kiekvienam žmogui, kuris dėl vienokių ir kitokių priežasčių kreipiasi į mane. Ne pro pirštus žiūriu į savo darbą, nes man rūpi kiekvienas pažeistas žmogus, nes kas gi jais pasirūpins. Tam ir esame mes, socialiniai darbuotojai“, – sakė R. Urbonavičienė.

„Jaučiuosi kaip ponas“

Paprašyta papasakoti kokią skaudžią ar linksmesnę istoriją iš jos darbo, pašnekovė nutyla, akimirkai susimąsto ir tarsteli, kad reikėtų gerai pagalvoti, nes per 15 metų, kai ji dirba socialinio darbo srityje, matė visko: kančios, skausmo, ašarų, bet buvo ir laimės bei šypsenų.

„Viena iš linksmesnių istorijų būtų tokia, kaip per miestelį karučiu vežiau žmogų. Atbėgo vietiniai vaikai ir sako, kad stotelėje ant žemės sėdi vyras ir negali nei atsikelti, nei paeiti. Nuėjusi pažiūrėti, atpažinau savo globotinį – neįgalų vyrą, kuris labai sunkiai vaikšto, o dar truputį pasivaišinęs alkoholiu, neįstengė net atsistoti. Ką daryti? Buvo gerokai šaltoka, bandžiau pasiskambinti giminaičiui, kad atvažiuotų ir parsivežtų, bet neprisiskambinau, o svetimi nelabai nori tampytis... Vaikai sako, gal pasiskolinam karutį ir parvešim. Idėja patiko, jie atvarė karutį, aš, suplėšiusi dėžes, priklojau kartono, kad ne taip kieta ir šalta būtų. Šiaip ne taip mes ten jį pasodinom ir vežam, o jis užsirūkė ir sako: „Na, dabar tai jaučiuosi kaip ponas“. Man su vaikais buvo labai juokinga“, – su šypsena šią istoriją prisiminė R. Urbonavičienė.

Teko ašarą braukti

Pašnekovė su jauduliu prisimena ne vieną graudžią istoriją ir prisipažįsta, kad jų teko nemažai išgyventi, tačiau jų neminės garsiai, nes skaudu prisiminti.

„Tikrai teko ne kartą ir ašarą nubraukti, tačiau greičiau iš apmaudo, kad laiku nesuspėta padėti ar pastangos buvo beviltiškos. Labai opi tema yra sunkiai besiverčiančių ar vienišų žmonių augintiniai, kuriuos kartais tenka maitinti ir mums, seniūnijos darbuotojams. Atrodo patys nelabai ką turi valgyti, bet laiko po kelias kates ar šunis. Ypač skaudu, kai vienišas žmogus miršta ar išvyksta į ligoninę ilgam, o augintiniai lieka, tada nemažas rūpestis būna, kur juos padėti“, – kalbėjo R. Urbonavičienė.

Pastebi tendencijas

Tiesą sakant, pašnekovė Kriaunų seniūnijos gyventojus puikiai pažinojo dar iki tol, kol tapo socialine darbuotoja, nes ilgus metus dirbo Kriaunų pašto viršininke.

„Galbūt todėl, pajuokausiu, kadangi pažinojau beveik visus mūsų seniūnijos žmones, buvo labai paprasta persikvalifikuoti į socialinę darbuotoją. Mat anuomet paštas plačiai dirbo, buvo nemažai darbuotojų, užsukdavo daug žmonių“, – šypsosi R. Urbonavičienė.

Tačiau tuoj pat surimtėjusi priduria, kad kasmet kaimai nyksta, gyventojų mažėja, o jų problemos tokios, kaip vienišumas, ligos, nepriteklius, didėja.

„Kaimuose jaunų šeimų, ypač su mažais vaikais, mažėja, o senyvo amžiaus žmonių daugėja“, – vyraujančią tendenciją nusakė pašnekovė.

Patikėjo pareigas

R. Urbonavičienė yra išrinkta Kriaunų seniūnijos neįgaliųjų draugijos pirmininke. Ji rūpinasi, kad seniūnijos neįgalieji nesėdėtų vieniši namuose, telkia juos bendrai veiklai. Bendradarbiauja su Rokiškio neįgaliųjų draugija ir stengiasi, kad seniūnijos neįgalieji dalyvautų jų rengiamose išvykose, veiklose, organizuoja transportą. Tradiciškai, jau keleri metai, Kriaunose su neįgaliaisiais rengia Atvelykio šventę, advento popietes, į kurias atvyksta kitų seniūnijų neįgalieji, koncertuoja meno kolektyvai ir taip turiningai visi kartu leidžia laiką.

Be to, ji dar šoka Kriaunų tautinių šokių kolektyve „Atgalias“.

„Šoku jau 15 metų. Ko gero, esu viena pačių pirmųjų ir ištikimiausių kolektyvo šokėjų. Daugiausia repetuojame žiemą, kai būna laisvo laiko nuo buities ir ūkio darbų. Mes, kriauniečiai, vieną kartą per savaitę mokytis važiuojame į choreografijos mokyklą prie Rokiškio kultūros centro. Mūsų vadovas Arūnas Skardžius“, – pasakojo R. Urbonavičienė.

Ji neslepia, kad stengiasi visur, kur tik leidžia jėgos ir laikas sudalyvauti, kad neužsisėdėtų namuose ir prasmingai leistų laisvalaikį.

Švenčia kartu

Į klausimą, kaip ji su kolegomis švenčia Lietuvos socialinio darbuotojo dieną, atsako su šypsena: „Smagiai, nes keliavome giros, sūrio, šokolado, šakočio keliais, lankėmės medžioklės ir žūklės bei kituose muziejuose. Iš tiesų, manau, kad ne tik aš, bet ir kolegos dėkingi Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotojai Zitai Čaplikienei, kuri kasmet pasirūpina, kad mes prasmingai ir turiningai praleistume šią šventę. Aišku pandemijos metu buvo nutrūkę kelionės, bet manau, vėl pradėsime švęsti turiningai. Šiemet šią dieną paminėti visas seniūnijų ir skyriaus darbuotojas kviečia Jūžintų seniūnija“.

Kai saulėtą penktadienį pokalbis ėjo į pabaigą, R. Urbonavičienė pasidalino ir popietės planais.

„Stengiuosi „neapkerpėti“, esu aktyvi, stengiuosi sudalyvauti visuose renginiuose, kurie vyksta seniūnijoje ar rajone. Šiandien po darbo lėksiu į mišką grybauti, o kai blogas oras, sprendžiu kryžiažodžius, žiūriu filmus.  Mėgstu šeimininkauti. Kriaunos visada garsėjo košių virimu, tai viena iš virėjų esu aš. Mano žirnienę šventėse skanavo ne vienas rokiškėnas, taip pat teko su seniūnijos kiemeliu  ir kituose rajonuose pabuvoti. Labai mėgstu plaukioti,  žiemą lekiu į baseiną, o vasarą į Sartų ežerą arba prie Baltijos jūros“, – šypsosi R. Urbonavičienė.