Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje pasirodys Marija Baranauskaitė: cirko esmė – gebėjimas neįmanomą paversti įmanomu (0)

Rokiškio kultūros centro jau antrą kartą organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis STARTAS prasidės jau rugsėjo 7 dieną ir tęsis net tris dienas. STARTO festivalyje šiuolaikinį cirką pristatys Marija Baranauskaitė, kuri Rokiškio gyventojus rugsėjo 9 d. Nepriklausomybės aikštėje nustebins unikaliu performancu – „Sofos projektu“ ir siūlys cirką patirti ne taip, kaip mums įprasta.

Marija Baranauskaitė yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir įgijusi šokėjos – aktorės specialybę. Netrukus mergina išvyko į Prancūziją mokytis tarptautinėje Philippe Gaulier klounados mokykloje. „Paskutiniais studijų LMTA metais pradėjau dirbti gydytoja – kloune „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ organizacijoje. Šis darbas man gerai sekėsi ir be galo įkvėpė. Iš užsienio atvykstantys lektoriai, kurie mus ruošė darbui ligoninėje, mane uždegė. Šie seminarai, deja, vykdavo retai, todėl ėmiau domėtis, kur galėčiau šio klounados mokslo ragauti kiekvieną dieną.“ – pasakojo M. Baranauskaitė.

Neilgai trukus ji atsidūrė Belgijoje, tarptautinėje teatro mokykloje LASSAAD, tačiau po metų nusprendė mokyklą pakeisti. „Pamačiau platesnį šio lauko kontekstą, pradėjusi suprasti, kokia šio žanro kryptis man patinka labiau, todėl persikrausčiau į Paryžių, kad galėčiau tęsti mokslus tarptautinėje Philippe Gaullier klounados mokykloje. Manau, kad tai buvo vienas geriausių mano pasirinkimų gyvenime.“ – atviravo mergina.

Cirkas – vieta kurioje skleidžiasi kūryba

„Pirmą kartą cirku turbūt labiausiai susižavėjau dar 2012 metais, kai „Naujasis  Baltijos šokis“ festivalyje pamačiau Public in Private pasirodymą „Allege“. Spektaklio kūrėjas ir atlikėjas Clement Layes mane be galo įkvėpė – vis dar laikau jį vienu didžiausių savo autoritetų. Apie jį parašiau straipsnį, kuris iš dalies man atvėrė daug naujų durų. Įdomiausia, kad jį patį visiškai atsitiktinai ir netikėtai pavyko sutikti Berlyne.

Aplankiusi ant upės kranto esančią, apleistame fabrike įsikūrusią Clement Layes kūrybinę studiją, jaučiau, kad mano „dūšia“ ieško kažko panašaus. Ten pamačiau žavingą kūno, filosofijos bei žaismingumo dermę, kuri man vis dar labai artima.“ – pasakojo M. Baranauskaitė.

Studijų metu Briuselyje M. Baranauskaitė cirku susižavėjo dar labiau. Viskas, ko reikėjo – užsukti pažiūrėti, ką daro jos kambariokai šiuolaikinio cirko mokykloje ESAC. „Pamačiau milžiniškas patalpas, kuriose ant lubų, batutų „skraidė“ studentai. Jie tryško laisve, laime, šiltu ir žmogišku santykiu. Išspaudžiau ašarą, nes iki tol man niekas nepasakojo, kad tokios mokyklos egzistuoja. Labai greitai su šiais studentais užsimezgė stiprus ryšys. Kartu sukūrėme spektaklį COFFEECLATCH, kurį 2017 m. pristatėmė Lietuvoje, „Cirkuliacijos“ festivalyje. Nuo to laiko pamažu ėmiau save sieti su cirko sritimi, kuri mano kūrybinės veiklos skleidimuisi buvo palankiausia vieta.“ – kalbėjo M. Baranauskaitė.

Cirkas – ne tik dresuotų gyvūnų šou

M. Baranauskaitė mano, kad žodyje „cirkas“ gali tilpti viskas. „Cirko esmė, mano nuomone, yra gebėjimas neįmanomą paversti įmanomu. Cirko artistai lipa sienomis, stogais, lubomis. Jie ne tik vaidina ar svajoja – jie veikia ir mato: štai, yra kažkokia riba, kuri atrodo neįveikiama, bet reikia nebijoti, tikėti ir bandyti 2673 kartus ir 2674 kartą kiekvienas išmoks pakilti nuo žemės. Viskas, kas atrodė neįgyvendinama, begalinės kantrybės, darbo ir tikėjimo jėga tampa realybe. Tai – cirko magija.“ – pasakojo M. Baranauskaitė.

Įkvėpta pasaulyje plintančių performansų, mergina ėmėsi iššūkio – savo pasirodymą skyrė baldams. Auditorijos toli ieškoti nereikėjo – ištikima kompanionė sofa pro akis nepraslydo. „Sofos projektas“, kurio ėmėsi M. Baranauskaitė“, išlaisvina nuo stereotipų apie performansus, publiką ir žmonių bei sofų santykius. „Savo pasirodymą skiriu ne tik sofoms, bet iš dalies ir žmonėms, o ypač – mane įkvėpusiems daryti tai, ką darau kūrėjams. Visgi, „Sofos projektas“ yra vienas didžiausių iššūkių mano gyvenime. Pati dar tiksliai nežinau, kaip jį įveiksiu, bet dėl to jaučiu begalinį smalsumą ir beribį džiaugsmą – noriu tęsti šį projektą. Iššūkiai mane įkvepia gyventi. Iš prigimties esu atkakli ir labai mėgstu siekti to, ko dar nesu pasiekusi.“ – kalbėjo M. Baranauskaitė.

Ar šiuolaikinis cirkas gali egzistuoti be humoro?

Baigusi šiuolaikinio šokio studijas, M. Barnauskaitė buvo „susipykusi“ su šokiu, o po klounados mokyklos – su humoru. „Jaučiu, kad šokis į mano gyvenimą pamažu gįžta, todėl labai tikiuosi, kad vieną dieną grįš ir humoras. Vis dėlto, šiuo metu išgyvenu konfliktą su savimi – Marija ir humoras aiškinasi, kas yra kas. Mes kopiame į naują santykių lygmenį, ieškome naujų reikšmių.“ – kalbėjo M. Baranauskaitė.

Nepaisant to, jos gyvenime buvo etapas, kai humoras atrodė kone aukščiausias gyvenimo tikslas, kuris turi galią pakeisti ir net išgelbėti pasaulį. „Dabar man jis atrodo daug mažiau reikšmingas. Yra tūkstantis kitų nuostabių dalykų, kurie suteikia vertės pasauliui. Visgi, žinau, kad tiek šokis, tiek humoras yra mano dvi pagrindinės gyvenimo meilės, o su meilėm, kaip žinia, ne visada viskas klostosi kaip per sviestą. Šiuo metu aiškinuosi asmeninį santykį su humoru, tačiau per daug to savo darbe neakcentuoju, leidžiu jam natūraliai atsirasti. Tikiuosi, kad ateityje humorą naudosiu kaip instrumentą ar galingą techninę priemonę kūrybiniams tikslams įgyvendinti.“ – pasakojo M. Baranauskaitė.

 Svarbiausia – klausytis savo vidinio balso

„Sofos projektas“ M. Baranauskaitei sužadino itin malonų ramybės jausmą. „Manau, kad jis atsirado dėl to, kad tai – pirmas mano asmeninis projektas, kurio viena iš pagrindinių taisyklių – klausyti savęs. Būnu ten, kur tuo metu esu, ieškau to, ko tuo metu iš tikrųjų noriu, duodu sau pakankamai laiko ir stengiuosi kuo mažiau priklausyti nuo aplinkinių. Kitais žodžiai tariant – bandau sudaryti savo vidiniam kūrybos vaikui sąlygas, kur jis nebijotų kalbėti, atsiskleisti. Jis dar labai jaunas, nerangus, drovus ir pasimetęs, vis dar nori kabintis kažkam už rankos, bet jis tikras ir žavus. Šio projekto metu aš jį traukiu į dienos šviesą, bandau suteikti daugiau pasitikėjimo, kad jis augtų drąsiai ir gyvybingai.

Smagus paradoksas – kuo daugiau laisvės jam duodu, tuo daugiau palaikymo ir bendrystės jausmo surandu su kolegomis, kūrėjais ir artimaisiais. Jaučiu, kad to laisvo vidinio vaiko sindromas užkrečiamas ir labai lengvai bei maloniai atpažįstamas. Šio darbo kūrimas verčia mane jaustis be galo laimingai. Norėčiau, kad žmonės šiuo projektu pasinaudotų tarsi forumu, kuriame jie išgirstų patys save.“ – kalbėjo M. Baranauskaitė.