Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Problema – ne vakcinos, problema – „galimybių“ politika (0)

Nesidairydama į šalis ir nesitardama su visuomene, valdžia intensyviai diegia „galimybių paso“ sistemą, o Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ramiai informuoja, kad vakcinacija nuo COVID-19 taps kasmetine norma.

Vis stiprėjantis spaudimas skiepytis stebina bioetikos ir biomedicinos teisės specialistus, taip pat ir mane. Aš mokiausi, mokiau kitus ir vertinau, kaip praktikoje įgyvendinamas biomedicinos teisėje ir etikoje fundamentalus principas – laisvas ir informuotas paciento sutikimas dėl bet kurios medicininės intervencijos.

Lietuvoje galioja 1997 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, kurios 5 straipsnis valstybei imperatyviai nurodo: „kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą“. LR Civilinio Kodekso 6.729 straipsnis bei LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnis šią nuostatą pakartoja ir detalizuoja. Pažeidus laisvo ir informuoto asmens sutikimo principą medicininė intervencija yra ir neetiška, ir neteisėta.

Tačiau sutikimas skiepytis COVID-19 vakcinomis mūsų šalyje dažnai nėra laisvas. Daug žmonių sutinka vakcinuotis ne dėl to, kad jie nori apsaugoti savo sveikatą, bet todėl, kad yra spaudžiami „galimybių paso“ politikos. Ši politika ignoruoja konstitucinę prigimtinių, lygių ir neatimamų žmogaus teisių sampratą, bet yra paremta valdžios arbitraliai suteikiamų teisių paradigma, kai politikai nusprendžia, kas ir kokių teisių nusipelno savo elgesiu, t. y., pasiskiepijimu nuo COVID-19.

Nėra abejonių, kad nuo COVID-19 svarbu skiepyti rizikos grupės ar padidinto pavojaus zonose dirbančius asmenis. Visiems kitiems, kurie nori išvengti sunkių ligos formų ir sutinka prisiimti su vakcina susijusias rizikas, taip pat reikalinga sudaryti tokią galimybę, atitinkamai šviesti ir skatinti. Problema glūdi ne vakcinose, o vykdomoje politikoje, kuri teisę, mediciną ir mokslą bloškia bent šimtmečiu atgal į praeitį.

„Galimybių paso“ politika diskriminuoja, segreguoja ir skaldo mūsų visuomenę. Pasiskiepiję yra laikomi pilietiškais, šviesiais ir pažangiais, nusipelniusiais teisių ir galimybių. Abejojantys, nedrįstantys ar nenorintys skiepytis, nes mano, kad jų individualiu atveju skiepo rizika yra didesnė nei galima nauda, yra viešai smerkiami, teisiškai, ekonomiškai, socialiai ir psichologiškai žlugdomi.

Nežinau, kaip kitus, bet mane sukrečia mokytojos, rudenį eisiančios mokyti Lietuvos vaikų, žinutė: „Labas, vakar pasiskiepijau. Prieš skiepą apsiašarojau, po skiepo nualpau. Šiandien tik pramerkus akis ašaros upeliais srūva. Jaučiuosi žiauriai išprievartauta ir kupina neapykantos šitai sušiktai vyriausybei.“

Sukrečia liudijimas nėščios moters, kuri renkasi tarp noro apsaugoti dar negimusį vaikelį nuo galimų nepageidaujamų vakcinos reiškinių ir garantijos, kad gaus reikiamą sveikatos priežiūrą nėštumo ir gimdymo metu. Sukrečia ašaros mamos, bijančios, kad dėl imuninės ligos nesiskiepijanti dukra, antro kurso medicinos studentė, gali nebūti įleidžiama į universitetą ir bendrabutį.

Kaip atsakymu į „galimybių paso“ kritiką socialiniuose tinkluose dalinamasi Popiežiaus paraginimu skiepytis ir tokiu būdu atlikti meilės artimui darbą, lyg jis pateisintų mūsų Vyriausybės sprendimus. Tačiau meilės per prievartą nebūna. Popiežiaus skatinimas skiepytis toli gražu nėra tas pats, kaip „galimybių paso“ politika, kai iš nepasiskiepijusių ketinama atimti teisę į darbą, mokslą, viešąjį transportą, bendravimą su draugais ir artimaisiais ir kt. Skatinimas skiepytis nėra tas pats, kaip grasinimai, kad nepasiskiepijusiems teks už gydymą susimokėti patiems nepaisant visą gyvenimą mokėtų sveikatos draudimo mokesčių; kad jiems nebus mokama ligos išmoka, nepaisant mokėtų socialinio draudimo mokesčių.

Tokia politika ne skatina, o priverčia skiepytis. Kaip savo metinėje kalboje sakė Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė, „Vertimas skiepytis sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines, finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui, kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro šeštadalį ar septintadalį atlyginimo, yra prievarta.“

Jeigu visa tai nėra prievarta, tai kas tuomet yra? Darbo, socialinių garantijų ir reikiamų paslaugų netekimas šeimą išlaikančiam tėvui gali būti net baisiau už gumines lazdas ar areštą.

Ką tikrai skatina „galimybių pasas“, tai susiskaldymą ir įtampą visuomenėje. Jis skatina nepasitikėjimą įkyriai peršamais mokslo pasiekimais. Jis skatina nepaklusti, priešintis ir vengti mokėti mokesčius valstybei, kuri negerbia prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, nepripažįsta savo piliečių autonomijos privačiausioje intervencijų į kūną srityje ir žada palikti nelaimėje be pagalbos.

„Galimybių pasas“ yra grindžiamas utilitaristiniu mąstymu, kad dėl visuomenės intereso yra leistina ignoruoti konkretaus asmens teises ir interesus. Tai prieštarauja konstitucinei prigimtinių teisių sampratai ir biomedicinoje taikomai deontologinei eitikai, pagal kurią asmuo niekada negali būti naudojamas kaip priemonė tikslui, kad ir labai kilniam, siekti.

Biomedicinos teisėje galioja principas, kad „žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus“ (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnis). Šis bei daug kitų teisės principų ir normų pandemijos metu ignoruojamos. Nuostabu, kaip išmaniai išradinėjamos naujos, turinčios pateisinti vykdomą politiką.

Štai reikšdamas nesutikimą su I. Vėgėle advokatas A. Šindeikis aiškina: „Suprantame, kad tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių asmenų yra tokių objektyvių skirtumų, dėl kurių jie gali būti vertinami skirtingai.“ Taip, asmeninės sveikatos požiūriu objektyvūs skirtumai egzistuoja – paskiepyti turi mažesnę riziką susirgti sunkia COVID-19 forma. Visuomenės sveikatos prasme objektyvaus skirtumo nėra, nes, kaip jau visiems turėtų būti žinoma, ir paskiepyti, ir nepaskiepyti gali platinti virusą.

Remdamiesi A. Šindeikio logika, mes turime pripažinti ne mažiau objektyvius skirtumus tarp jaunų ir senų, lieknų ir nutukusių, rūkančių ir nerūkančių, sergančių ir nesergančių diabetu ir kt. Jeigu nežinojote, informacija apie asmens sveikatą (o tai apimtų ir pasiskiepijimą) iki pastarųjų metų buvo laikoma ypatingais asmens duomenimis, kuriems taikomi aukščiausi konfidencialumo standartai, būtent todėl, kad pagal įvairius „objektyvius skirtumus“ žmonės nebūtų diskriminuojami darbdavių, sveikatos ir kitų paslaugų teikėjų, draudimo kompanijų ir kt.

Sveikatos teisės ir bioetikos specialistus turėtų baisiai nustebinti ir prof. V. Sinkevičiaus naujai atrasta žmogaus teisė. Savo kritikoje I. Vėgėlei jis klausia, „kur yra asmens teisė būti neužkrėstam?“ Būtų labai įdomu, jei prof. V. Sinkevičius parodytų Konstitucijos, konvencijos ar įstatymo normą, kurioje yra įrašyta „žmogaus teisė būti neužkrėstam“. Būtų dar įdomiau, jei jis pateiktų mokslinius įrodymus, kad šią „teisę“ pažeidžia tik nepasiskiepiję. Kaip minėjau, pagal dabartinius ir plačiai žinomus duomenis „pažeidėjai“ yra ir tie, ir tie. Ir, o siaube, kiek milijonų pažeidimų kasmet padaroma Lietuvoje, kai visi vieni kitus užkrėtinėjame slogomis, gripais ir kt. Visi iki vieno esame pažeidėjai recidyvistai. Ypač darželinukai.

Sunku patikėti, kaip lengvai (kone vien Vyriausybės nutarimais, o ne parlamentinės daugumos valia, kaip numato Konstitucinio Teismo doktrina) per pusantrų pandemijos metų atsisakėme realiai egzistuojančių, pamatinių žmogaus teisių ir fundamentalių biomedicinos principų. Kaip greitai pamiršome, jog jie tam ir buvo nustatyti, kad vedini utilitaristinės kaštų ir naudos analizės nepakartotume didžiųjų žmonijos klaidų ir nesegreguotume „visuomenei pavojingų“ asmenų.

Naivu manyti, kad tokia politika yra pavojinga tik nesiskiepijantiems. Formuojamas visuomenės interesų viršenybės asmens atžvilgiu precedentas kada nors gali atsisukti ir prieš šiuo metu visas „galimybes“ turinčius Lietuvos gyventojus.