Lietuvių kovotojams už laisvę pastatytam paminklui Červonkoje (Latvija) – 90 metų (foto) (0)

1932 m. liepos 17 d. Červonkos kapinėse (Latvija) pradėtas statyti paminklas 1919-1920 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę kariams savanoriams – iš Lietuvos atvežtos būsimo paminklo liejinių formos, pasamdyti vietos darbininkai, kurie dirbo sąžiningai ir energingai, todėl po keleto savaičių iškilo paminklo kontūrai, pro kuriuos pravažiuojantys vietos gyventojai visada atkreipdavo dėmesį. Praėjus 90 metų nuo paminklo statybų pradžios, ilgametė 1919-1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendrijos pirmininkė Rimantė Norvaišienė bei Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vadovas Valius Kazlauskas kartu su „Rokiškio Sirenos“ žurnaliste aplankė garbingo atminimo nusipelniusias vietas.

Paminklas lietuvių kovotojams už laisvę išliko ir sovietmečiu

Pirmiausia aplankytos karių savanorių kapinės Červonkoje, kuriose amžino poilsio atgulė 31 1919-1920 metais kovose su bolševikais žuvęs lietuvis karys savanoris. Amžinojo poilsio vietoje - įspūdingas betoninis paminklas, kuris yra 6,5 metrų aukščio. Jo autorius - skulptorius Stasys Stanišauskas. Apgalvota paminklo simbolika: jo viršuje – stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis Vytis ir žuvusio kario atvaizdas. Aukštėliau lietuvių ir latvių kalbomis užrašyta: „Žuvusiems Lietuvos kariams 1919–1920 m.“ Apatinėje paminklo dalyje - lietuviški žodžiai: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome, gindami Tėvynę“. Šio paminklo istorija tokia, kad žuvusiųjų karių, palaidotų laukuose ir miškuose, palaikai buvo iškasti ir surinkti į didelę, specialiai padarytą dėžę – karstą. Lašų valsčiaus (Latvija) valdyba pasiūlė juos palaidoti Červonkos kaimo katalikų kapinaitėse, sausame gražiame pušynėlyje, netoli Ėglainės geležinkelio stoties, prie Ėglainės–Subatos vieškelio. Ten visai netoli ir Lietuvos siena. Prie paminklo – cementiniai kryželiai su žuvusių karių pavardėmis, kai kurie kariai išliko nežinomi. Visi palaikai užkasti vienoje vietoje, kuri pažymėta viduryje esančiu kryželiu – antkapiu. Iškilmingas Červonkos paminklo atidengimas, šventinimas ir mirusiųjų minėjimas įvyko 1932 m. spalio 2 d. Dalyvavo Lietuvos ir Latvijos valstybių bei kariuomenių atstovai. Muziejininkas pasakojo, kad paminklo atidengimo iškilmes stebėjo ir Feliksas Mažeikis, jaunas kaimo vaikinukas iš Obelių valsčiaus, kuris vėliau tapo partizanu, politiniu kaliniu, sąjūdiečiu bei vienu iš telkėjų dėl karių savanorių kapų tvarkymo.

Per daugelį metų ir didysis Červonkos paminklas, ir cementiniai kryželiai, veikiami laiko, pradėjo irti, trupėti, todėl 1995 metais paminklas buvo restauruotas, pastatyti nauji paminkliniai kryžiai. 2010 metais šalia šių kapinių atidengtas kryžius ir netoliese žuvusiems Ilukstės pulko lietuvių-latvių kuopos partizanams.

Už didelio betoninio paminklo bei 31 kryželio su žuvusiųjų pavardėmis – paminklas Konstantinui Kupšanui, mirusiam 1989 metais. Ant jo paminklinio akmens lietuvių ir latvių kalbomis parašyta: „Išėjęs su laisvės viltimi“. Yra žinoma, kad ši asmenybė sovietmečiu daug prisidėjo, kad paminklas Červonkoje išliktų. Jo iniciatyva užsodintas liepomis paminklas, kuris buvo tarsi atitvertas nuo pašalinio dėmesio, tapo slapta traukos vieta nemažai daliai rokiškėnų, pravažiuojančių naujai pastatytu keliu į Daugpilį. Tiesiog stebuklas, kad kovotojų už laisvę kapai tuo istorijos laikotarpiu buvo nesunaikinti. Tai bene vienintelis tokio pobūdžio paminklas, išsaugotas sovietinės okupacijos laikais. Įdomiai susiklostė K. Kupšano likimas. Jam mirus, Rokiškio krašto sąjūdiečių, kurie tvarkė karių savanorių kapines, sprendimu, iš Ėglainės kapinių šeimos nesukūrusio K. Kupšano palaikai buvo perkelti šalia jo išsaugoto paminklo, todėl, atvykę pagerbti žuvusių Lietuvos didžiavyrių, karių savanorių, turime galimybę pagerbti ir K. Kupšano atminimą.

Rimantės Norvaišienės gyvenimo prasmė – karių savanorių kapų tvarkymas

Kaip prasidėjo rūpinimasis 1919-1920 metais žuvusių karių savanorių kapais, papasakojo Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vadovas V. Kazlauskas. Pasak jo, prasidėjus Atgimimui, susikūrė būrelis bendraminčių, kurių veiklos kryptis buvo 1991-1920 metais žuvusių Lietuvos karių savanorių kapų tvarkymas tiek Rokiškio krašte, tiek Latvijos Respublikoje, jų atminimo renginių organizavimas. Bendraminčių telkėja tapo Rimantė Norvaišienė. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, bendraminčiai užregistravo 1919-1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendriją. Rimantė tapo šios bendrijos pirmininkė. Ji pasakojo, kad tokį pavadinimą pasiūlė bendrijos narys, bendramintis, tremtinys, sąjūdietis, šviesaus atminimo Pranas Turonis. Bendrijos veikloje aktyviai dalyvavo dabar jau šviesaus atminimo asmenybės: Leonas Seibutis, Pranas ir Leonora  Turoniai, Feliksas Mažeikis, Tautvilis Aleksiejus, prisijungė Algis Kuolas, Algis Paršonis. Jų pastangomis pagaminti nauji paminkliniai kryžiai, sutvarkytos Rokiškio senosiose kapinėse esanti karių savanorių kapavietė, aptverta metaline tvorele, svarbiausia, apie 1995 metus,  restauruotas paminklas Červonkoje. Rimantė tapo pagrindine šios veiklos telkėja. Ji nuolat, pati vairuodama, raudonu sovietiniu automobiliu suko ratus po Rokiškio ir Latvijos kraštą, tvarkydama kapavietes. Iš viso yra 93 1919-1920 metais žuvusių karių savanorių kapavietės.

Rimantė pasidalijo prisiminimais, kad 1988 m. Vėlinių išvakarėse istorinės atminties pamokos vyko Červonkoje. Tada šimtai rokiškėnų jau be baimės atvyko pagerbti čia palaidotų kareivių. Tai buvo prasmingas renginys Atgimimo aušroje. Tokie lankymaisi tapo tradicija. Rimantės rūpesčiu tapo tradicija lankyti Červonkos kapines vasario 16-osios paminėjimo metu. Tai – ir Latvijos bei Lietuvos draugiškų susitikimų vieta. Čia lankosi moksleiviai, istorijos mylėtojai, valdžios atstovai.

Ir dabar, pabendravus su Rimante Norvaišiene, nors ši moteris jau sulaukusi garbaus amžiaus, tačiau matyti, kad lietuvių savanorių kapų tvarkymas jai – ypatinga misija. Netgi, prieš vykstant lankyti kapų, ryte buvusi, kaip tada sakė, prastos sveikatos, išsiruošusi į kapines, ji kaipmat atsigavo ir jokiais būdais net nepagalvotum, kad galėtų skųstis sveikata. Nuvykus į Červonką bei Subatę Latvijoje, Rimantė čiupo šluotą ir itin pedantiškai nušlavė menkiausius šapelius nuo kapų. Ši veikla, anot Rimantės, jos gyvenimui suteikia prasmės.

Susipynusi Lietuvos ir Latvijos istorija

Kaip paminėjo V. Kazlauskas, tvarkomi 10 karių kapų Subatės katalikų  kapinėse, Ilukstos miesto kapinėse - vienas kapas, Sventės miestelio katalikų bažnyčios šventoriuje - vienas kapas, Sventės miestelio kapinėse - 8 karių savanorių kapai, Červonkos kapinėse, kaip jau minėjome, - 31 kapavietė.

Frontas tarp bolševikų ir lietuvių 1919-1920 m. ėjo Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Kariai buvo laidojami netoli mūšio vietų esančiose kapinėse. Kartais kapai likdavo bevardžiai. Kai kurie šaltiniai teigia, kad minėti kapai – iš mūšių su bermontininkais. V. Kazlauskas sakė, kad tokių duomenų, kad susidūrimai su bermontininkais būtų vykę Rokiškio krašte, neturi. Čia savo tvarką bei valdžią bandė įvesti bolševikai, terorizuodami vietos gyventojus, ypatingai ūkininkus, kurdami revoliucinius komitetus. Vėliau tos žemės tapo Latvijos Respublikos dalimi, kadangi 1921 m. kovo 30 d. susitarimo aktu buvo pasirašyta Lietuvos - Latvijos sienos sutartis. Pagal šią sutartį Lietuva gavo Šventosios–Palangos pajūrio ruožą (iš viso 183 km²) ir nedidelį pasienio ruožą ties Zarasais, o Latvija – dalį šiauriausių Lietuvos gyvenviečių, iš viso 290 km². Tarp tokių gyvenviečių pateko ir tos, kuriose atsidūrė lietuvių karių kapai.

Laukiame idėjų

Šiais metais iki Červonkos paminklo lietuvių kariams savanoriams jubiliejaus planuojama kapavietę padengti granitine akmens skalda. Lėšas aplinkos prie paminklo tvarkymui skyrė Rokiškio rajono savivaldybė. Iki spalio 2-osios dar yra šiek tiek laiko. Turintys idėjų, kaip būtų galima paminėti paminklo 90-metį, kviečiami jomis pasidalinti su Rokiškio krašto muziejininkais arba „Rokiškio Sirenos“ redakcija.