Ne žvakių ir gėlių kiekis yra svarbiausias, o malda už išėjusįjį (0)

Publikuota: 2022-10-31 Kategorija: Aktualijos
Ne žvakių ir gėlių kiekis yra svarbiausias, o malda už išėjusįjį
Rokiškio Sirena nuotr. / Panevėžio vyskupijos vyskupas ordinaras L. Vodopjanovas (centre) sako, kad mūsų, gyvųjų, pareiga aplankyti savo mirusių artimųjų kapus.

Lapkričio 1-oji ir 2-oji, visų Šventųjų diena ir Vėlinės, labai svarbios ir reikšmingos krikščionių gyvenimui, nes paliečia visą žmogaus egzistenciją, taip sako Panevėžio vyskupijos vyskupas ordinaras Genadijus Linas Vodopjanovas OFM.

– Kuo krikščionims reikšmingos šios dvi datos?

– Lapkričio 1-ąją švenčiama visų Šventųjų šventė. Visų šventųjų, kurie įvardinti ir kuriuos mes žinome, tūkstančių šventųjų, esančių Dievo artumoje ir reginčių jį veidas į veidą bei besidžiaugiančių Dievo šlove. Šis šventųjų gyvenimas liečia visus žmones, nes per krikštą esame pakviesti gyventi dangaus ilgesiu. Tai reiškia, kad kiekvienas pakrikštytasis yra kviečiamas tapti šventu. Čia nekalbame tik apie vienuolius ar kunigus, bet apie kiekvieną žmogų, kviečiamą gyventi šventai. Tai – kiekvieno žmogaus gyvenimo programa ir tikslas, trunkantys visą mūsų egzistenciją.

Kalbant apie lapkričio 2-ąją, Vėlines, tądien mes prisimename visus mirusiuosius, iškeliavusius brolius ir seseris, nes per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą atsidarė nauji vartai, atsivėrė amžinasis gyvenimas. Atmename mirusiuosius, konkrečius žmonės, kurie gyveno, keliavo, meldėsi, darė nuodėmes, todėl mums reikia juos prisiminti ir, žinoma, melstis, kad Dievas, jeigu padaryta klaidų, jam atleistų ir priimtų į savo karalystę.

Taigi, Mirusiųjų diena nėra viena diena, bet yra visa oktava – savaitė, nuo lapkričio 1-osios iki 8 dienos, tai – Maldų savaitė už mūsų mirusiuosius. Tuomet bažnyčia meldžiasi už visus mirusiuosius, kuriuos prisimename ir kurių nepažinojome.

– Tai gal tomis dienomis užtenka tik pasimelsti ir nebūtina lankyti kapų?

– Mūsų, gyvųjų, pareiga aplankyti savo mirusių artimųjų kapus. Jeigu jie toli ir nėra galimybės nuvažiuoti, tuomet būtinai reikia pasimelsti, net yra skiriami atlaidai už mirusiuosius. Tą savaitę apsilankius kapinėse, sudalyvavusius Šv. Mišiose, pasimeldus Popiežiaus intencija, galime pelnyti atlaidus už savo mirusius artimuosius.

Todėl tikrai labai brangi ši diena ir savaitė, nes susijungiame su mūsų broliais ir seserimis, kurie jau yra iškeliavę, nes ir mes einame link jų. Žinoma, brangiausias dalykas, kurio norėsime sulaukti yra tai, kad mus kažkas prisimintų maldoje, o ne uždegtų kuo didesnį kiekį žvakių ant kapo.

– Tai kiek tų žvakių reikėtų degti ant kapo?

– Gali būti ir viena žvakelė, palydima su malda, užsakomos Šv. Mišios, dalyvaujame jose. Tai yra brangiausia, nes mirusiam visiškai vienodai kiek – 1, 10 ar 30, žvakių degs ant jo kapo. Jam jau nebėra jokio skirtumo. Svarbiausia yra malda, kad būtų meldžiamasi už išėjusįjį.

Šiais laikais tenka išgirsti, laidoja žmogų, o kunigą prašo tik ateiti į kapines, nes Šv. Mišių bažnyčioje nebereikia. Taip iškreipiamas krikščioniško žmogaus palaidojimas, nes esmių esmė – Šv. Mišios, dalyvavimas jose, kai meldžiamasi už mirusįjį, po to jis lydimas į kapines, kur atliekamos paskutinės atsisveikinimo apeigos.

Taip ir Vėlinėse ne kalnai žvakių yra svarbiausi, svarbiausia yra tai ar kas nors sukalbėjo maldą už  mirusįjį, nes labai svarbus dvasinis palydėjimas.

– Lietuvoje klesti kapinių kultas, kai kapai nuklojami gėlėmis, žvakėmis, statomi brangūs paminklai ir klojamos akmenų plokštės, tuo tarpu gyvam artimajam neretai ir gero žodžio buvo pagailima. Kokia Jūsų nuomonė tuo klausimu?  

– Kapines lanko ir kitose tautose, kai prie kapo simboliškai nuneša gėlės žiedą. Žinoma, kai gyvas žmogus nelabai rūpėjo, o mirusiam kalnai gėlių ir žvakių nešami, galbūt tai likusiojo savirealizacija, galbūt šiek tiek savigrauža. Tokiu atveju gal geriau būtų užsakyti Šv. Mišias, kad kunigas pasimelstų už mirusįjį, nes jam nereikia glėbių gėlių.

Šiandien atrodo, kad žmonės jaučia pasitenkinimą, jog uždegė daug žvakelių ir prinešė gėlių, ir mano, kad dabar jau bus gerai. Tikiu, kad reikia melstis kiekvienais metais, juk norime, kad mirus kas nors mus prisimintų ne vieną kartą gyvenime, bet daug dažniau.

– Pastaruoju metu pagreitį įgauna Helovyno šventimas, persirengėlių vakarėliai, Siaubo parkai ir kambariai. Kaip Jūs vertinate tokį reiškinį?

– Tiesiai galiu sakyti, kad blogai. Šitie visi dalykai yra ne žaisliukai. Čia vis dėlto mes liečiame ir anapusinį pasaulį, kai šaukiamasi dvasių, ir tai nebėra žaidimas. Jeigu kviečiame dvasias, kas yra nesuderinama su Viešpaties dovana bei bažnyčios mokymu, yra blogai. Vadinasi, viską priskiri kažkam kitam. O kas tas kitas? Šiuo atveju, piktasis žaidžia.

Savo lietuviškose tradicijose turime gražią Užgavėnių tradiciją, kai yra persirengėliai, laužas, linksmybės. O mes dabar kopijuojame, perimame kitų šalių švenčių šventimo būdus, kurie nesiderina su krikščionišku tikėjimu. Iš to daroma gryna komercija, kai žmonės moka pinigus už atrakcijas ir vakarėlius bei spiritizmo seansus. Liečiamės su anapusiniu pasauliu, kurio pasekmės gali būti labai liūdnos. Tai – labai rimti dalykai. Taip žaisti negalima, nes paliečiami mūsų egzistenciniai klausimai šitame ir kitame gyvenime. Bažnyčia nepalaiko šių dalykų.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video