Pasiklydę tarp misijų, vizijų ir vyžų (2)

Artėjant valstybei svarbioms sukaktims, tarsi savaime suprantama pasitikrinti, kurioje istorijos ir civilizacijos raidos vietoje esame. Tuo, o ne savadarbiais, iš sovietmečio paveldėtais mitingų scenarijais, šios datos yra reikšimingos. Kaip atskaitos taškai, orientyrai pasitikrinti, ar teisingu keliu einame. Tokia data yra, be abejo, Vasario 16-oji. Santykis su kuria, kaip ir su visa tarpukario Lietuva, mums yra ne tai, kad iki galo nesuvoktas, bet iš esmės ir nepradėtas apmąstyti.

Ši data tarsi iškrenta iš bendro švenčių kalendoriaus, kaip, tiesą pasakius, ir Liepos 6-oji. Šios datos yra akivaizdūs ženklai apie valstybingumo trūkius ne tik istorijos vadovėlyje, bet ir visuomenės sąmonėje. Kalbėdami apie viduramžių Lietuvą, kaip apie karalystę, vėliau Didžiąją kunigaištystę, be abejo, gėrimės jos dydžiu ir tikra, bet dar daugiau, tariama galybe. Tačiau tos galybės visuomenė iš esmės nei pažįsta, nei tyrinėja. Nes mitais gyventi daug paprasčiau. Viskas, ką tikras lietuvis turi žinoti apie LDK, yra tai, kad ji buvo nuo jūrų iki jūrų, kad Vytautas girdė savo žirgą Juodojoje jūroje, ir dar, būtinų būtiniausiai, kad laimėjome Žalgirio mūšį. Ten, kur nėra žinių, gimsta legendos ir mitai. Apie pagoniškąją civilizaciją (be esminių civilizacijos dalykų – miestų ir rašto, nes nu o kam reikia. Mes, kaip Rusija, turime savo atskirą raidos kelią ir bendrieji civilizacijų dėsniai mums, žinoma, negroja), kurios niekas nematė, niekas negirdėjo, bet sunaikino lenkai su savo krikštu. Ir Lietuvos krikšto reikšmės nesuprantame, nes nu o kam. Kad tai buvo ne klaida, o viena didžiųjų civilizacinių pergalių, pasiekta, kalbėkim atvirai, daugiau nei šimtu metų per vėlai. Per tą šimtą metų dėl nuolatinio kryžiuočių puldinėjimo derlingiausios Lietuvos žemės buvo virtusios dykromis, kad kryžiokai ne tik sunaikino Kauno pilį, bet visai netyčia ir iki Vilniaus jau buvo atsibastę. Jei kryžiokų gretos nuolatos buvo stiprinamos visos Europos segundonais (paveldėjimo teisės neturinčiais, turtų ir šlovės ieškančiais jaunesniaisiais didikų sūnumis), tai lietuvių gretos atsinaujinti taip sparčiai, nes užaugintį karį tuomet reikėjo 14-16 metų. Ir patogiai pamirštame, kad visa kunigaikščių dvarų kanceliarija buvo vedama senovės rusėnų kalba. Kaži kodėl taip nutiko, jei turėjome savo civilizaciją?

Realybė buvo kitokia. Toks jau mūsų kvailas bruožas, kad jei kažko neturėjome, tai būtinai reikia sugalvoti. Atskiros civilizacijos neturėjome ne tik mes, daugelis valstybių negali tuo pasigirti. Tačiau dėl iš tarpukario paveldėtų tam tikrų istorijos niuansų, labiau norime sugalvoti tai, ko neturėjome, nei įvertinti tai, ką sukūrėme.

O tas niuansas buvo mūsų santykiai su kaimynine Lenkija. Kai 1918 m. susiklostė palankios istorinės aplinkybės, tai mūsų šalys natūraliai nusprendė atkurti taip trokštamą valstybingumą. Tik koks valstybingumas tai turėjo būti? Ar Abiejų tautų respublika, kaip tikėjosi Lenkija, ir, tiesą sakant, kone visos įtakingos Europos šalys? Deja, nei tada, nei dabar nepasimokome, kad istorija visuomet yra būtuoju laiku. Ir jei nutikus kokiam kataklizmui, šalis praranda valstybingumą, ji, tą valstybingumą susigrąžinusi, negali grįžti į tą akimirką, kai jį prarado. Per tą laiką negrįžtamai pasikeičia ir visuomenės santykiai, ir pati visuomenė gerokai pažengia į priekį. Ir todėl grįžti atgal, kad ir kaip norėtume, neįmanoma.

Kodėl Lenkija taip troško bendros valstybės? Nes jiems ji, kaip ir mums LDK, buvo prarastasis rojus. Jiems Vilnius, kaip ir Krokuva bei Lvovas buvo miestai, kuriuose gimė lenkų kultūra, jų tautinė savimonė. Jie savęs, savo tapatybės dar nesuvokė kitaip, kaip tik būti Abiejų tautų respublikos piliečiais. O Lietuva tuo tarpu jau formavo naują, šiuolaikinę, nacionalinę valstybę. Lenkai norėjo valstybę kurti nuo to taško, kuriame prarado valstybingumą, nepaisydami to, kad nuo tos akimirkos nubėgo daug vandens ir iš esmės pasikeitė ir tarptautinė situacija, ir pati nacija. Ir koks viso to rezultatas?

Labai ne koks. Atplėšę Vilnių, lenkai jo nepadarė tuo, kuo jis buvo bendros valstybės laikais. Baltasis baroko, universiteto ir kultūros miestas tapo apleistu ir nugyventu kresu (pakraščio miestu).

Tačiau Vilniaus klausimas buvo svarbus kita prasme. Tai buvo raktas į šio regiono tarptautinę ir gynybinę situaciją. Visas pasaulis, įskaitant ir Latviją bei Estiją šio region stabilumą matė tik kaip Baltijos didžiąją Antantę – trijų Baltijos šalių bei Lenkijos gynybinę sąjungą. Tačiau dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus ji buvo apskritai neįmanoma. Buvo galima tik mažoji Antantė – trijų Baltijos šalių sąjunga, kuri, kaip suprantama, didesnio efektyvumo neturėjo, todėl faktiškai taip ir nebuvo realizuota.

Vilniaus klausimas buvo vienas iš tų, kurie pjudė lietuvius ir lenkus. Bet ne vienintelis. Atkurdama savo valstybingumą, Lietuva turėjo įrodyti visam pasauliui, kad yra jo verta. Kad ji nenori ir neturi būti viena valstybe su Lenkija. Todėl visuomenėje ir natūraliai, ir kiek pakusijama patriotiškai nusiteikusių veikėjų, buvo įsukta antilenkiška kampanija. Atsisakant visko, kas buvo bendra. O bendra buvo daug: nuo karinių pergalių, iki didžiųjų giminių, iki Gegužės 3-osios konstitucijos, kurios reikšmės iki šiol nesuprantame. Ir suprasti nenorime. Nes nu o kam? Kam svarbu, kad Krokuvoje nelegalioje kunigų seminarijoje šv. Joną Paulių II kunigu įšventino kardinolas Sapiega. Girdėta pavardė, ar ne? Kam svarbu, kad tapęs popiežiumi, šv. Jonas Paulius II savo kardinolo pijusę atsiuntė į Vilnių, į Aušros Vartų koplyčią? Ar mums svarbu, kad lenkai yra didžiausi ir artimiausi NATO partneriai šiandien, su kuriais kartu vykdėme tą pačią migrantų atstūmimo politiką. Ar vis dar svarbu lįsti į 1938-uosius metus ir pjautis dėl to, kas jau seniai tapo istorija?

Mes, kaip ir tarpukariu lenkai, vis dar taikomės bristi į seniai nubėgusius istorijos upės vandenis. Į tą 1940-ųjų birželio 13-ąją, dieną iki Sovietų sąjungos ultimatumo. Mes globaliame pasaulyje vis dar tebesvaigstame apie tautinę mokyklą. Kokia ji gali būti tautinė XXI a.? Pasaulis keičiasi. O mes vis dar apie tautinius rainus sijonus, vyžas ir žagres.

Ką tokios žinios duoda šiandienos jaunam žmogui, tiktokų kartai? Ar prieš formuodami tą tautinę mokyklą, klausiame, kam ji yra reikalinga šiandien, ar ji aktuali. Ar mūsų vaikams taip svarbu žinoti, kokiame laikraštyje savo pirmuosius eilėraščius išspausdino Maironis? Nei vaikams, nei suaugusiems to žinoti nereikia. Tai ne žinios, tai tuščias, praktikoje nepritaikomas balastas.

Mes iš esmės nesuvokiame, kad pasaulis pasikeitė. Kad mūsų vaikai jau ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio piliečiai. Pažiūrėkime patys, kiek kasmet jaunuolių įstoja į užsienio šalių universitetus? Kiek jaunų specialistų išvažiuoja dirbti į užsienio kompanijas. Ten kuria šeimas, gimsta vaikai. Kol kas šio proceso dar ryškiai nematome. Bet jis įgauna pagreitį. Ir jo simbolis – sostinėje parade su vėliava stovintis juodaodis šauliukas. Arba tamsiaodė mergytė, įteikusi popiežiui Pranciškui puokštę gėlių. Mums reikia pratintis, kad lietuvaitė tai ne tik kurią „mėlynakę geltonkasę kiekvienoj sodyboj rasi“. Kad mūsų tautos vaikai bus ir tamsesnės odos, ir tamsesnių akių, ir jų pavardėms reiks viso lotyniško raidyno. Tai mūsų, Lietuvos, vaikai. Ir ačiū jiems, kad jie sieja ateitį su mūsų valstybe. Ačiū kiekvienam grįžtančiam.

Tačiau grįžtantys yra kitokio mentaliteto. Jie nebenori  ir nebeturi prieš ką ir už ką kovoti. Mielieji, spaudos draudimo laikai baigėsi prieš šimtą metų.  Ir meilę šitai šaliai reikia diegti nebe verčiant kalti „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“. Kad visi mūsų Žemaitės, Biliūnai, Vaižgantai ir Maironiai tai yra pirmosios kartos nuo žagrės literatūra. Ir šiandien skaudu suvokti, kad nuo tos žagrės toli ir nenuėjome.  Kad mes savo vaikus verčiame skaityti, atleiskite už atvirumą, pezalus apie prieš šimtą metų buvusį kaimą. Kurio seniai nėra ir niekada nebebus.

Netikite? Aš jums eskursiją surengsiu į žaliąjį Lietuvos kaimą be karvių ir arklių. Be audimo staklių ir kraičio skrynių. Bet su fendais ir džondyrais. Kur nėra ir niekada nebuvo miestelėnų romantikų išsigalvoto dvasingumo. Ir kaimo kaip tokio nebėra. O mes XXI a. žmogui vis dar sekame pasakas apie tą „prarastąjį rojų“. Kur visas dvasingumas buvo nuo saulėtekio iki saulėlydžio vaizdas į plūgą ir arklio uodegą. Ir kažkodėl galvojame, kad tai įdomu vaikams. Atleiskite, ne tik vaikams, bet ir mums tai neįdomu. Bet kišama į galvas, nors tu pasiusk. Tikriausiai dėl to, kad daugiau ką kišti ir nėra. Miestai? Ne, neįdomu. Nes 1938-ųjų lietuviui miestas ir jo kultūra buvo svetimi. Technologijos? Ne, negirdėjome, o kam. Mūsų „prekės ženklas“ – vyžos ir žagrės. Jaunimo kultūra, nūdienos iššūkiai? Juk literatūra tai seniems diedams ir apie senus diedus. O visa, kas nepatenka į žagrių ir vyžų kategorijas, tai nyki nūdiena, neverta dėmesio.

Mūsų švietimo korifėjams sunku suvokti, kad Šekspyras ar Gėtė nėra konkurentai lietuvių rašytojams. Nes mes neturime ne tik Šekspyro. Mes apskritai nebeturime rašytojų. Tą liudija ir tai, kad šiemet Nacionalinės premijos negavo nė vienas rašytojas.  Ji teko tiems, kurie labiau suprantami – vizualiesiems menams. Nes tie dar sugebėjo kažkiek evoliucionuot. O štai  rašytojai anei kaip.

Ne ką geriau ir su istorija. Vis dar mokome testukais. Nes patikrinti lengva. Užtat turime jau ištisą kartą politikų-ufonautų, nesiorientuojančių nei laike, nei erdvėje. Nes istorijos mokoma ne tam, kad kažkas mokėtų eilės tvarka surikiuoti senovės valdovus. Arba parašyti penkias kryžiaus karų priežastis. Istorija reikalinga, kad praeities tyrimo būdu galėtume suvokti šiandienos visuomenės gyvenimo dėsnius. Ir ką turime? Daug šiandienos visuomenės veikėjų, politikų, influenserių juos supranta? Atrodo ir protingi žmonės, o kai reikia kažką daryt, išeina: norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada.

Štai dabar svaigstame: Taivanis duos milijardą puslaidininkių pramonei Lietuvoje. O kaip jūs ją kurti ruošiatės, mielieji? Kas ją kurs? Tie, kuriems leista nuo devintos klasės faktiškai nesimokyti matematikos, fizikos, chemijos? Tie, kurie nesugeba penkių uždavinių išspręst, kad išlaikytų valstybinį matematikos egzaminą? Mes sunaikinom potencialą, iš kurio galima kurti tą pramonę. Nes svaigti apie Mykoliukus ir Severiutes paprasta, o pabandyk tu paruošti būsimuosius studentus, gebančius universitete ne matematikos pradmenų mokytis?

Jų net mokyti jau nėra kam. Pagaliau atėjo ta stebuklinga švietimo reforma ir iki mūsų, kai pagaliau priartėjama prie XXI a. O ne 1938-ųjų. Ir dabar kiekviena seniūnijos sostinė svaigo apie kaimo gimnaziją. Nes nu mūsų kaimas baisiai fainas, trys bobutės ir kombainas. Ir gimnazija. Buvo kišamos milžiniškos Europos Sąjungos fondų lėšos į tų gimnazijų remontą, į sienas, akmenis ir plytas. Ir dabar jau prieinama prie dėsningo sprendimo, kurį reikėjo priimti dešimt metų atgal, kai jau buvo aišku, kad net paskutinis motyvas laikyti tas vargo mokyklas nebegroja – demografija. Dar prieš dvejus metus rašiau – kai demografija sukasi apie 140-150 gimusių vaikų, tai tiek vaikų pakanka tik miesto mokykloms. Tų vaikų  yra septynios klasės: trys Senamiesčio progimnazijai, trys – Juozo Tūbelio progimnazijai ir viena klasė „Ąžuoliukui“. O kur klasės likusioms mokykloms?

Finansuodami įgeidžius turėti 1938-ųjų švietimo sistemą, mes kišame milžiniškas lėšas faktiškai į niekur. Tai ne kažkieno pinigai iš dangaus, tai mokesčių mokėtojų pinigai. Pasakykit sau sąžiningai, daug pažįstate jaunuolių, kurie norėtų tapti inžinieriais, biotechnologais, puslaidininkių specialistais. Ir kiek pažįstate būsimųjų viešųjų ryšių specialistų, būsimų vizualinių menų atstovų, būsimų teisininkų? Štai ir atsakymai. Kam vaikui mokytis fiziką ar chemiją, jei jis gali kažką pafotografuot ar papiešt? Užtai ir turim daug piešiančių, kitaip sakant, nekvalifikuotos darbo jėgos su diplomais už visų mūsų pinigus, bet neturim moderniųjų technologijų specialistų. 

Mes net nematom poreikio juos ruošti. Juk įstrigome 1938-uosiuose. O tada jų daug nereikėjo. Ir dabar puoselėjame tai, kas seniai praėjo, pamiršdami apsidairyti, kokioje realybėje gyvename, ir ko šiandien mums reikia. Šiandien, o ne vakar ir ne užvakar.