Rokiškis atsisveikino su istorine paroda „Vytis ir Lelija“, bet... perdavė ne savininkams, o Vilniui (0)

Beveik tris mėnesius Rokiškio krašto muziejaus komanda džiaugėsi ir didžiavosi surengę išskirtinę ir kraštui itin reikšmingą tarptautinę parodą „Vytis ir Lelija“. Pagrindiniai parodos eksponatai atkeliavo net iš Vatikano Apaštališkosios bibliotekos, o juos papildė įvairūs kitų muziejų bei Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios skolinti liturginiai lobiai. Vakar Krašto muziejus su paroda jau atsisveikino, tačiau pagrindiniai eksponatai iškeliavo ne namo į Vatikaną, o dar porai mėnesių lieka Lietuvoje – Vilniuje.

Miesto bažnyčios jubiliejui

Primename, kad 2025-ųjų spalio 14 d. atidaryta tarptautinė paroda „Vytis ir Lelija“ muziejininkų iniciatyva buvo surengta minint Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios 140-ąsias konsekracijos metines. Pasiruošimas jai nebuvo lengvas ir, muziejininkų teigimu, įvyko per rekordiškai trumpą laiką. Visgi surengęs šią parodą, Rokiškio muziejus tapo išskirtiniu visoje Lietuvoje, o aidas apie nedidelio miestelio užsidegimą, ryžtą ir pasiekimą nuvilnijo ne tik per šalies muziejus. Pagrindiniai parodos eksponatai buvo itin reikšmingi Rokiškio ir, kaip paaiškėjo, visos Lietuvos istorijai: pirmą kartą šalyje buvo pristatyti unikalūs popiežiaus Pijaus IX bulės „Ineffabilis Deus“ albumai, kurių vieną apipavidalino Rokiškio grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė, o bulę į lietuvių kalbą išvertė Žemaičių kunigas Motiejus Valančius. Pastarasis atradimas – Rokiškio muziejininkų nuopelnas: kibę į parodos organizavimo darbus jie aptiko minėtąjį lietuviškąjį bulės vertimą.

„Radau vieną vienintelę nuorodą net ne į tekstą, o į straipsnį – bibliografinį aprašą – kuris buvo saugomas tik Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje. Per pažįstamus žmonės, konkrečiai – Vytą Markūną, studijavusį Romoje, pasitikrinau, ar tikrai toks dalykas bibliotekoje yra ir ar verta kreiptis dėl šio leidinio suskaitmeninimo. Jis sugebėjo kažkur aukštose bibliotekos lentynose atrasti tai, ko aš prašau, tą žinią perdavė man ir jau tada reikėjo išdrįsti paprašyti bibliotekos paskolinti nebe du, bet tris albumus...“, – parodos atidarymo metu didžiuoju atradimu dalijosi Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Santa Kančytė.

Paprašė Vilniaus arkivyskupas

Būtent šis rokiškėnų atradimas tapo priežastimi, kodėl eksponatai iš Vatikano, po „atostogų“ gimtojoje Lietuvoje, dar neskuba grįžti namo. S. Kančytė priminė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2026-uosius paskelbė M. Valančiaus metais, tad Bažnytinio paveldo muziejus išreiškė norą kuriam laikui perimti Rokiškio muziejuje eksponuotas bules. Jos bus pristatytos parodoje „Ineffabilis Deus. Ziedajs lauku ir giriu Lietuwos“, tačiau pati paroda kuriama kitu koncepciniu pagrindu – atverčiant kitus leidinių puslapius ir pateikiant naują pasakojimą.

„Rokiškis dovanoja vilniečiams šiuos albumus (juokiasi – aut. past.). Bažnytinio paveldo muziejus buvo vienas iš mūsų surengtos parodos partnerių, o mintis bules parodyti sostinės gyventojas ar atvykusiems turistams, kilo Vilniaus arkivyskupui Gintarui Linui Grušui. Jo teigimu toks sutapimas, kad šalyje eksponuojamas M. Valančiaus bulės vertimas, o Seimas šiuos metus kaip tik paskelbė M. Valančiaus metais, yra svarbi, ypatinga proga bei galimybė visai Lietuvai. Jis pats kreipėsi į Vatikano apaštališkąją biblioteką prašydamas išimties tvarka dar palikti albumus ir leisti jais dar pasidžiaugti“, – išsirutuliojusia paroda didžiavosi muziejininkė juokaudama, kad jei miestelėnai Rokiškyje taip ir nerado laiko apžiūrėti eksponatų, nuo sausio 29 d. gali užsukti į muziejų būdami Vilniuje.

Rokiškio muziejus sostinei perleido ne tik bules, bet ir specialiai jų eksponavimui pagamintus baldus, kurie atitinka visus privalomus reikalavimus bei standartus.

O visų kitų muziejų bei miesto bažnyčios parodai skolinti „lobiai“ jau keliauja pas šeimininkus.

Sulaukė didelio dėmesio

Anot S. Kančytės, per tris mėnesius „Vytis ir lelija“ Rokiškyje sulaukė virš 4 tūkstančių lankytojų: „Tikrai jautėm mūsų krašto žmonių susidomėjimą. Žinau keletą, kurie net 3 kartus buvo atėję. Visgi, nors parodos laikotarpis buvo toks išskirtinis, kai ir Kalėdos, ir žiema tikrai šalta užklupo, žmonių srautai buvo iš visos Lietuvos. Smagiausia, kad ji domino ir paprastus žmones, ir profesionalus. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno istorikų draugija net dviem autobusais atvažiavo būtent tą savaitgalį, kai šalyje siautė pūga ir buvo rekomenduojama apskritai atsisakyti nebūtinų kelionių. Jie pasakojo iki vėlyvo vakaro diskutavę ar verta vykti, tačiau vienbalsiais nutarė nepraleisti progos. Ir tikrai liko nenusivylę – su didžiuliu malonumu tyrinėjo parodos eksponatus“.

Muziejininkė džiaugėsi, kad darbas, kurio pradžioje imtis, lyg ir, nesinorėjo, prisibijojo, jiems tapo išskirtine rekomendacija ateities projektams: rokiškėnai sulaukė daugybės komplimentų iš nacionalinių muziejų kolegų, Vatikano apaštališkosios bibliotekos bendruomenės, kuri dėkojo už parodytą profesionalumą ir paragino ateityje, turint mintyse kažkokių projektų, drąsiai kreiptis – jie yra pasiruošę bendrauti ir bendradarbiauti.

Muziejininkė šyptelėjo, jog toks kvietimas liudija, kad Rokiškis padarė gerą įspūdį.

Visgi apie ateities projektus kalbėti dar anksti: „Muziejus visada yra gyvas, bet dabar reikia dar apibendrinti šį darbą ir, na, gal šiek tiek atsipūsti nuo tos tvyravusios įtampos ruošiant bei atiduodant parodą. Įgytos patirties iš mūsų niekas neatims, o jei net Vatikano standartus pajėgėm įgyvendinti, manau, galime džiaugtis ir didžiuotis atliktu darbu“.