Rugpjūčio 23-oji: ant II pasaulinio karo slenksčio padalintas pasaulis (0)

Grupė „Rondo“ kitados dainavo: „Ant slenksčio mes abu pasaulį padalinom“. Šie žodžiai idealiai tinka apibūdinti Rugpjūčio 23-ajai – Juodojo kaspino dienai. Dienai, kai du nuo valdžios ir nebaudžiamumo apkvaitę diktatoriai padalino Rytų Europą. 1939 m. rugpjūčio 23-ąją pasirašyta Vokietijos – SSRS nepuolimo sutartis, vadinamasis Molotovo – Ribentropo paktas. Pasaulio demokratinėms valstybėms tyliai skėsčiojant rankomis, Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas įžūliai perbraižė Rytų Europos žemėlapį. SSRS įtakos zonon pateko drąsioji sovietams atkirtį davusi Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietija sau pasiliko Lietuvą ir Vakarų Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 28-ąją buvo pasirašyti slaptieji protokolai, kuriais A. Hitleris Lietuvą atidavė SSRS.
Šio pakto pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, kuria mūsų šalis atgavo Vilniaus kraštą, tačiau joje buvo dislokuoti sovietų armijos daliniai, Lietuva prarado neutralitetą ir galimybę vykdyti savarankišką užsienio politiką. Kaip tada dainavo lietuviai: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“. Ar šią sutartį Lietuva pasirašė savo noru ir laisva valia? Vargu, ypač įskaitant tai, kad jau rugsėjo 1-ąją naciai užpuolė Lenkiją, prasidėjo II pasaulinis karas. Iš ko Lietuva galėjo tikėtis pagalbos, jei daug didesnę ir įtakingesnę Lenkiją ginti įsipareigoję valstybės iki pat 1940 m. gegužės 10 d. nesiėmė jokių aktyvių karinių veiksmų sausumoje prieš Lenkiją naikinančius nacius? Ši karo padėtis buvo pavadinta „Keistuoju karu“.
Kodėl nacių diktatorių A. Hitlerį, užgrobusį Sudetus, Klaipėdos kraštą, staiga ištiko toks dosnumo priepuolis? Elementaru: saugus Rytų frontas jam atrišo rankas Vakarų Europoje, kurioje jis 1940 m. vasarą nužygiavo iki pat Prancūzijos. Maža to, jo draugelis J. Stalinas nuo 1940 m. maloniai aprūpino nacius maisto produktais, nafta, metalo gaminiais. Ištisi traukiniai skriejo į nacistinę Vokietiją. Istorikų duomenimis, paskutinysis draugiškos pagalbos ešelonas iš SSRS į Vokietiją išdundėjo 1941 m. birželio 22-ąją... Iki pat tos dienos J. Stalinas netikėjo, kad Vokietija puls. Juk 1939 m. rugsėjį sudraskę Lenkiją, nacių svastika ir sovietų penkiakampė žvaigždė puikavosi bendrame parade Breste. Ir SSRS pasveikino Vokietiją 1940-ųjų birželio 14-ąją okupavusią Prancūziją...
Tačiau A. Hitlerio rankovėje jau nuo 1940 m. birželio buvo slepiamas kozirinis tūzas – planas „Barbarosa“, kuriuo planuota atsiimti ne tik Lietuvą, Latviją, Estiją, bet netgi „šiek tiek daugiau“. Europa paskendo kruviname kare, kainavusiame 54 mln gyvybių.
Istorinis teisingumas įvyko. Kai kuriems Molotovo–Ribentropo pakto autoriams likimas buvo negailestingas: A. Hitleris savo dienas baigė savižudybe užspeistas į kampą bunkeryje apsuptame Berlyne. Jo užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas Niurnbergo karo tribunolo buvo pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų ir 1946 m. spalio 16 d. buvo pakartas. Jo kolega, SSRS užsienio reikalų ministras Viačiaslavas Molotovas už bandymą nušalinti Nikitą Chruščiovą nuo SSRS vairo 1957 m. buvo pašalintas iš politinės valdžios elito, o 1964 m. – iš komunistų partijos. Į aną pasaulį jis iškeliavo 1986-aisiais, kai jau po truputį ėmė aižėti padalintos Europos geležinė uždanga.
Mums – lietuviams, latviams, estams istorinio teisingumo valanda atėjo labai vėluodama, po daugiau nei 50 metų okupacijos. Okupacijos patirtys ir pasekmės be galo skaudžios: neįsivaizduojamą jos žalą iki šiol sunku suskaičiuoti ir įvertinti...
Koks svarbus Atgimimo metais buvo tas Molotovo–Ribentropo paktas, kurį taip atkakliai neigė Sovietų sąjungos valdžia. Kaip sunku buvo iš jos sulaukti šito pakto pasmerkimo.  Juk jis visam pasauliui įrodė, kad mes ne savo noru netekome valstybingumo. Kad 1940 m. liepą vykę nedemokratiniai rinkimai į vadinamąjį Liaudies seimą ir rugpjūtį Lietuvos inteligentų parvežta „Stalino saulė“, kuriais buvo grindžiama Lietuvos aneksija, tebuvo tik prastai surežisuotas farsas lengvatikiams.
Valstybinigumo idėja su lietuviškąja trispalve suplazdėjo didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose 1988-aisiais. Ji susipynė gyva žmonių grandine nuo Vilniaus iki Talino 1989-ųjų Baltijos kelyje. Ir tada iš „didžiosios Tėvynės“ propagandos ruporų skambėjo tie patys epitetai, kuriuos girdime ir dabar: „nacionalistai“, „fašistai“... 2 milijonai Baltijos šalių žmonių nepabijojo paduoti vienas kitam ranką – istorinės atminties ir... ateities vardan. Tas kelias man, kartu su tėvais stovėjusiai toje gyvoje Baltijos šalis vienijančioje grandinėje, – viena gražiausių ir prasmingiausių gyvenimo patirčių.
Dabar Rugpjūčio 23-oji kažkam – tik dar viena data kalendoriuje. Mums ji – Juodojo kaspino diena. Atminties diena. Ir pergalės: kai prieš laisvos tautos valią bejėgėmis tampa imperijos.

Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ

istorikė, Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja