Tarp ištremtųjų – daugiausia buvo iš Rokiškio rajono (0)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vedėjo doc. dr. Artūro Grickevičiaus pranešimas, skirtas paminėti masines trėmimų „Priboj” (liet. - „Bangų mūša”) 74-ąsias metines Vilniuje. 

Prieš daugelį metų – 1949-aisiais – Lietuva tebėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių keliu. Mūsų Tėvynei ryškiausias 1949-jų įvykis – kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdyta operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), kuomet buvo ištremta apie 10 000 šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai.

Deja, nuo raudonųjų okupantų tais metais nukentėjo daugelis kitų Lietuvos gyventojų: 5 278 buvo įkalinti už vadinamąjį banditizmą ar tėvynės išdavimą, t. y. ginkluotąjį ar neginkluotąjį pasipriešinimą, vienokį ar kitokį nelojalumą okupantams; 1715 buvo nužudyti Lietuvoje, t. y. nukauti, nukankinti ar sušaudyti partizanai bei jų rėmėjai, taip pat kiti raudoniesiems neįtikę atkaklūs asmenys. Iš viso per tuos kančių metus buvo represuoti 46 725 asmenys.

MGB, vykdydama J. Stalino imperijos Ministrų Tarybos nutarimą, paruošė operaciją „Priboj“, kuria buvo numatyta ištremti 8 500 šeimų (25 500 asmenų). Šitaip norėta įveikti lietuvių pasipriešinimą „kolūkių rojaus“ kūrimui. Sprendimą patvirtino vietinė Ministrų Taryba, priemones numatė vietinė MGB, tremtinų asmenų sąrašus tvirtino apskričių komunistų sekretoriai ir vykdomųjų komitetų primininkai, o tremtinių bylas privalėjo sudaryti MGB vietiniai skyriai. Operaciją vykdė didelės raudonųjų bei jų talkininkų pajėgos: 13 785 saugumo ir milicijos karininkai bei kareiviai (4 šaulių divizija), 7 166 „liaudies gynėjai“, t. y. stribai, taip pat 9 500 aktyvistų. Iš šių kategorijų asmenų buvo sudarytos grupės planui įvykdyti: 1 karininkas (saugumietis ar milicininkas), 2 kareiviai, 2 stribai ir 3 aktyvistai. Tokia grupė buvo pajėgi vieną po kitos suimti vienkiemių šeimas, o kelerios – iš gyvenviečių ar kaimų atrinktas šeimas.

Dar tebekraujavo ankstesnių metų trėmimų žaizdos. Šiurpi patirtis lėmė, kad įkalintųjų bei ištremtųjų artimieji, taip pat į kolūkius nėjusių valstiečių šeimos, sklindant žiniai apie įvyksiantį naują trėmimą, kaip įmanydami slapstėsi. Šitaip kovo 25–28 dienomis suėmimo išvengė 13 777 asmenys. Vis dėlto saugumiečių vyresnybė, norėdama apsisaugoti nuo Maskvos rūstybės, prisimindama 1948 metus, kai buvo numatyta ištremti 48 000, bet įstengta surinkti „tik“ 40000 asmenų, buvo sudariusi arba veikiai sudarė papildomą tremtinų šeimų sąrašą. Iki kovo 31 d. į vagonus buvo sugrūsta 8 817 šeimų, t. y. 29 180 asmenų. Taigi šėtoniškas planas buvo viršytas: ruoštasi suimti 25 500, bet suimta 29 180 asmenų.

Deja, reziduojanti Vilniuje saugumiečių vyresnybė, besipiktinanti, kad daugeliui „liaudies priešų“ pavyko suėmimo išvengti, stengėsi viršytą planą ženkliai pranokti. Balandžio 10–20 dienomis buvo ieškomos ir suimamos nuo tremties besislapstančios šeimos bei pavieniai asmenys. Šį kontingentą imperijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Vasilijus Riasnojus pavadino ypač pavojingu. Uoliai besidarbuojant Šiauliuose buvo prikimšti dar keli ešelonai, su kuriais Tėvynę paliko 2 927 gyventojai. Tad iš viso, saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107, LGGRTC duomenimis – 33 736 asmenys.

Ištremtieji 1949-aisiais, kaip ir anksčiau bei vėliau išvežtieji lietuviai bei kitų tautybių asmenys, patyrė gyvenimiškąsias netektis ir neapsakomą vargą, nemaža dalis prarado sveikatą ar gyvybę. Vis dėlto kiekvienų metų tremtis ir jos metu nukentėjusiųjų asmenų likimai buvo savaip išsiskiriantys. Tad verta paminėti esminius tų įvykių ir jų pasekmių duomenis.

LGGRTC duomenimis, iš 33 736 anuomet ištremtų Lietuvos gyventojų daugiausiai buvo (net 29 588, t. y. 87,7%) lietuvių; kur kas mažiau – lenkų (1 883, t. y. 5,5%); visai nedaug – rusų (213, t. y. 0,6%); kitų – latvių, vokiečių, žydų, totorių, baltarusių – dar mažiau (nuo 166 iki 12, t. y. mažėjančiai nuo 0,4%). Palyginus su anuomet įvykdytais kitų imperijos valdomų tautų ar sričių gyventojų trėmimais, lietuviai sudarė net 15%, arba daugiau negu 1/6 visų tremtinių. Kadangi lietuvių tauta nėra skaitlinga, galima teigti, kad Lietuva buvo viena iš svarbiausių 1949 metų represijų taikinių.

Iš tų anuomet ištremtų 33 736 asmenų daugiausiai – 1285 – buvo iš Rokiškio rajono, beveik tiek pat – 1281 – Pasvalio rajono gyventojų, ne ką mažiau – 1270 – Šiaulių rajono gyventojų, kiek mažiau – 1256 – iš Šakių rajono. Skaičiuojant pagal sritis, labiausiai nukentėjo šiaurės Lietuvos centrinė dalis, nes tremtinių iš Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio ir Anykščių rajonų buvo 8 946, t. y. iš 17,7% rajonų tremtinių – net 26,5%. Kita tremtinių gausa tais metais išsiskyrusi sritys – pietvakarių Lietuva, t. y. Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų rajonai (8,8% rajonų), iš kurių buvo ištremti 4 089 asmenys (12,1%). Be šių sričių dar galima išskirti šiaurės Lietuvos vakarinę dalį, kur iš Klaipėdos, Kretingos, Plungės ir Skuodo rajonų (8,8% rajonų) buvo ištremti 3 929 asmenys (11,6%).

Ne grasinant šautuvu, o vykdant pareigą artimajam iš Lietuvos iškeliavo 461 asmuo, t. y. tiek jų savanoriškai iš Lietuvos nuvyko pas ištremtus artimuosius.  Tremtiniai susilaukdavo palikuonių – iš viso jų gimė 3918, iš kurių 242 kūdikiai ir vaikai, deja, neišgyveno. Tad galima teigti, kad prie tremtinių reikia priskirti ir savanoriškai nuvykusius pas artimuosius, ir tremtinių naujagimius. Taigi 1949 m. tremtinių skaičius padidėja nuo 33 736 iki 38 115 asmenų.

Iš visų 1949 m. ištremtų Lietuvos gyventojų pakeliui į tremties vietas ir tremties vietose mirė ne mažiau (atitinkamai) 56-erių ir 2 566-erių.

Iš visų 38115 asmenų į Lietuvą grįžo 23992 asmenys (62,9%), kai kurie – be sveikatos, kai kurie – tik numirti. Ne mažiau kaip 1123 paleisti tremtiniai (apie 4,4% paleistųjų) liko tremties vietose ar įsikūrė kitur – Rusijoje, Kazachstane, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Deja, 4 488 asmenų (11,7%) likimas vis dar nežinomas.

1949-ųjų metų kovo ir balandžio mėnesio trėmimai paliko gilius demografinius, socialinius ir moralinius randus, kadangi ne tik daugybę asmenų ištiko nepelnytas likimas, bet ir likusieji Lietuvoje nuolat jautė jiems tebegresiantį pavojų ir tai skatino prisitaikyti. Tad operacijos „Priboj“ organizatoriai galėjo didžiuotis prasidėjusia „audringa kolektyvizacija ir komjaunuolių daugėjimu“. Žinoma, galima manyti, kad prieš viršininkus pasirodyti norėję budeliai savo darbų rezultatus gerokai pagražino. Vis dėlto teisingiau būtų teigti, kad ši nusikaltėlių operacija gerokai paspartino ne tik prievartinę kolektyvizaciją, bet ir okupuotos šalies sovietizaciją, jos žmonių mentaliteto ir tapatybės kaitą. Pasipriešinimą vis sparčiau keitė prisitaikymas ir bendradarbiavimas. Šios kaitos išdavos tebejaučiamos ir šiandien.

Pateikti duomenys ir jų vertinimas yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, ypač jaunuomenės pilietiniam ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti nepriklausomybės netekusių Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ją suprasti ir pajusti kaip savąją, kaip mokančią branginti tiesą ir sąžiningumą, puoselėti artimo ir Tėvynės meilę.