Gyvūnų globėja: „Dovanoti šunį ar katę nėra blogai. Negerai, kai gyvūnas prilyginamas žaislui“     (0)

Rokiškio gyvūnų gerovės organizacijos „Antras šansas“ savanorės Nijolės Pranckūnaitės namai  primena dispečerinę – kasdien netyla skambučiai, žmonės praneša apie paliktus, sužalotus gyvūnus, kuriems reikia pagalbos: surasti naujus globėjus, nuvežti pas veterinarą.

Gyvos dovanos

Artėjant šventėms, gyvūnai kartais tampa gyvosiomis dovanomis. Gyvūnų globėja aiškina, kad dobanoti gyvūną nėra blogai. Negerai, kai gyvūnsa prilyginamas žaislui, kuriuo vaikas kurį laiką pasidžiaugs. „Dovanodami gyvūną vaikui, tėvai turi parodyti pavyzdį, kaip juo rūpintis, nes vaikas pats to neišmoks. Gyvūnas – ne žaidimas“, – kalba pašnekovė. Kai kurie šunis ar kates priglaudžiantys žmonės prisipažįsta šią idėją brandinę ne vienerius metus, o Kalėdos ar kitos šventės jiems yra tik atspirties taškas priimant sprendimą.

Per metus naujiems šeimininkams padovanota per 300 kačių, šunų žymiau mažiau, anot Nijolės, jų paėmimas ir prigaudimas daug komplikuotesnis.

Socialinis darbas 

Daug metų gyvūnų globa užsiimanti ir šią veiklą koordinuojanti rokiškietė sako, kad savanorių,  galinčių laikinai priglausti gyvūnus, visada reikia. Jei gyvūnus paimtų pagloboti bedarbiai, turintys atidirbti nustatytą valandų skaičių už socialines išmokas, jiems būtų užskaitytos tos valandos. Tokia praktika jau buvo taikyta. „Kodėl to neprilyginti gatvių šlavimui? Globoti gyvūną – labai svarbus dalykas, žinoma, tai gali daryti ne kiekvienas – tai turi būti atsakingas žmogus, gyvūną reikia pamaitinti, stebėti, ar nesusirgo“, – sako pašnekovė. Nijolė, ieškodama pagalbos, dirba panašiu principu, kaip ir socialiniai darbuotojai – pirmiausiai pagalbos ieško artimoje aplinkoje, stengiasi įgalinti kaimynus pasirūpinti išmestais gyvūnais, juos motyvuoti, paremti. „Be šitos koordinacijos niekas nevyktų“, – pastebi savanorė.

Neturi pinigų

Apie perkarusias, be šeimininkų likusias kates pranešama nuolat. Jūžintuose prieš gerą savaitę mirė močiutė, paliko senelį ir didelį būrį kačių. Kitame kaime išsikraustė moteris, žmonės praneša, kad  aplink tuščius namus šlaistosi apie 15 kačių. N. Pranckūnaitė sako, kad šie metai buvo šilti, kačių dauginimosi ciklas ilgesnis, katės rujojo, „Dabar turime „kalėdines“ vadas, žiemą jos sunkiai išgyvena. Net dabar sterilizacijai sugaunamos katės, kurios laukiasi vaikų. Išmestų gyvūnų nepamažėjo, mažiau juos pasiimančių. Gal tik mažiau gyvūnų užkasama, žmonės juos išmeta ir palieka likimo valiai“, – pastebi pašnekovė. Gyvūnų, ypač sulaukėjusių kačių sterilizacijai, kainuojančiai 30 Eur, kaimo žmonės sako neturintys ar gaili pinigų. Kai kurie perka kontraceptikus kelis kartus per metus po 5–8 Eur, nors pažangūs veterinarai šių vaistų nebesiūlo.

Du keliai

„Tų gyvūnų gal ir anksčiau tiek buvo, bet dabar daugiau mus, savanorius žino ir dažniau kreipiasi. Finansinė našta mums tampa nebepakeliama, manau, kiekvienas žmogus turi pasirūpinti, kad gyvūnai nesidaugintų be saiko. Katės gali atsivesti po kelias vadas per metus, jos veisiasi baisia geometrinė progresija. 80-metės močiutės nebegali išlaikyti tiek kačių, tokių kiekių gyvūnų nesutalpinsi į jokias prieglaudas, lieka du keliai – jas išžudyti arba maitinti. Man atrodo, humaniškiausias būdas – sterilizuoti, kad gyvūnai nesidaugintų ir ieškoti paramos jiems išmaitinti“, – kalbėjo N. Pranckūnaitė.

Rokiškietė rodo namelius, kuriuos savanoriai pagamino sulaukėjusioms katėms, kad šios nesušaltų žiemą. Į dėžes įdedama šiaudų, tai padeda išsaugoti šilumą. Keturis puta ir akmens vata apšiltintus konteineriukus pagamino UAB „Rokvesta“. Tokie nameliai gali stovėti ir terasoje.

Ribota pagalba

Žmonės dažnai nežino, kur kreiptis radus sužalotus laukinius gyvūnus, paukščius. Gyvūnų globėjai irgi sulaukia tokių pranešimų, bet ne visuomet gali padėti. „Yra įstatymų kolizija, kad lyg ir kažkas  turėtų padėti tam gyvūnui, bet legaliai tai padaryti ne visuomet įmanoma. Turbūt net veterinarai negali užmigdyti laukinio gyvūno, kad nutrauktų jo kančias. Nėra normalaus požiūrio, juk reikia vietoj greitai spręsti, jeigu sužalotas gyvūnas kankinasi“, – sakė pašnekovė, kuriai pačiai teko susidurti su šia sistema. Paskambinusi gyvūnus besirūpinančiai organizacijai dėl sužeisto gyvūno, sulaukė pasiūlymo skambinti rajone veikiančiai gyvūnų globos organizacijai. „Sakau, kad aš pati esu ta organizacija. Tuo ir baigėsi. Arba prirašo telefonų, kur kreiptis – kartą patikrinau tuos numerius, kai kurie iš viso neveikia“, – patirtimi dalinosi gyvūnų globėja.

Laukiniai gyvūnai

Šiemet nuskambėjusi istorija apie vapsvaėdžio jauniklį, kuris rastas Gediškių kaime iškritęs iš lizdo, baigėsi sėkmingai. Vanaginių šeimos paukštis buvo išgelbėtas, specialistai jį žiedavo, stebi. Vasarą bene kasdien pranešama apie iškritusius gandrus sulaužytas sparnais, informuojama apie sužeistus apuokus, pelėdas. Nutrenktą suopį, rastą ant kelio už viaduko, Rokiškio gyvūnų globėjams atvežė policija, kiškio jauniklį rado darželyje žaidžiantys vaikai. N. Pranckūnaitė sakė, kad sužaloti gyvūnai neretai vežami į Uteną, ten jiems suteikiama pagalba, yra žmonių, kurie laikinai priglaudžia laukinius paukščius, bendradarbiaujam su Utenos gyvūnų mylėtojų draugija. Pranešusieji apie gyvūnus retai prisideda teikiant pagalbą, pvz., jeigu reikia nuvežti gyvūną, ir kategoriškai tvirtina, kad tai padaryti privalo gyvūnų globėjai. „Bet mes neprivalome. Kartais tokiais atvejais verkti norisi, nes žmonės nesupranta – mes nesame valstybės išlaikoma organizacija. Esame savanoriai, teikiame pagalbą, nes mes norime padėti. Naudojame savo transportą, kurą, laiką“, –sakė gyvūnų globėja N. Pranckūnaitė.