730 dienų arba antri metai krintančių bombų fone. Mes nepamiršome (0)

Publikuota: 2024-02-23 Kategorija: Gyvenimas
730 dienų arba antri metai krintančių bombų fone. Mes nepamiršome
Rokiškio Sirena nuotr. / 2023-ieji: rokiškėnai rinkosi į Ukrainos palaikymo akciją.

Kai 2022-ųjų vasario 24 d. vilkstinės Rusijos tankų kirto Ukrainos sieną ne tik kėsindamiesi į šios žemės suverenitetą, bet ir be skrupulų naikindami viską pakeliui: išpuoselėtus parkus, mokyklas ir darželius, privatų žmonių turtą, pačius žmones, visas pasaulis su siaubu žiūrėjo į tai ir skubėjo padėti. Kas kaip gali. Kas kaip moka. Nes didžiausias ir visus vienijantis noras buvo ir iki šiol išlieka vienas – kad šis košmaras baigtųsi kuo greičiau. Tačiau rytoj pasaulis minės antrąsias karo Ukrainoje metines.

Kasdien – skausmas

Deja, ne visiems norams lemta greitai išsipildyti. Rusijos veiksmai Ukrainoje tęsiasi jau antrus metus, o užpultos šalies žmonės kasdien luošinami tiek fiziškai, tiek emociškai. Psichologinę pagalbą visame pasaulyje teikiančių specialistų teigimu, prieš dvejus metus prasidėjęs karas nulėmė siaubingą dalyką: kariaujančios šalies vaikai – psichologiškai suluošinta karta, o emocinių traumų gydymui reikalingas kur kas ilgesnis laikas, nei fiziniam skausmui pašalinti.

Oficialios statistikos portalo duomenimis, per visą 730 dienų laikotarpį į Lietuvą nuo karo savo gimtinėje pabėgo 84 tūkstančiai 235 ukrainiečių. Dauguma – 52 tūkst. 853 atvykėliai yra 18-64 metų amžiaus. Virš 21 tūkst. atvykusiųjų yra mažamečiai ar nepilnamečiai: 6-17 metų ir daugiau nei pusšešto tūkstančio – vaikai iki 6 metų. Mažiausiai Lietuvoje yra ukrainiečių senjorų (65+ m.) – 4 tūkst. 701.  

Per paskutines 7 dienas į Lietuvą atvyko 133 ukrainiečiai: 94 iš jų 18-64 metų; 13 vaikų iki 6 metų, 17 asmenų 6-17 metų.

Mėgina padėti vaikams

Nuo karo Ukrainoje siaubo šeimos į Lietuvą atvyko iš labai skirtingų vietų: iš labai karštų taškų, kuriuose vyko sprogdinimai, o žmonėms teko slėptis rūsyje, iš arti matyti mirtį.

Karo veiksmus mačiusiems ir emociškai suluošintiems vaikams gyti Lietuvoje padeda „Galileo“ centras – pirmasis traumai jautrus kompleksinės pagalbos ir kompetencijų centras, kuriame, dirba įvairių sričių specialistai ir stengiasi kiek įmanoma labiau padėti atsitiesti.

Centro įsteigimo iniciatorės: Laura Jonaitytė-Klimavičienė bei Inga Tarakavičiūtė per nepilnus metus suorganizavo 6 stovyklas, kuriose pagalbos sulaukė virš 100 vaikų.

Skirtingose Lietuvos vietose vykstančios stovyklos šią savaitę apsistojo ramiame, visai neseniai „turizmo oskarą“ pelniusiame Salų dvare. Daugiau nei pusantro tūkstančio kvadratų plote apsigyveno 16 skirtingo amžiaus ukrainiečių ir lietuvių vaikų. Kai kurie jų, pasak L. Jonaitytės-Klimavičienės, centro organizuojamose stovyklose dalyvauja ne po vieną kartą.

Principai ir požiūris

„Jei trumpai, esame nevyriausybinė viešoji įstaiga (VšĮ), su ilgu, sunkiu pavadinimu (šypteli – aut. past.). Kodėl? Nes norėjom atkreipti žmonių dėmesį į tai, ką darome ir kodėl darome. Mes dirbame pagal traumai jautrių organizacijų principus. Tai – požiūrio visuma, tam tikrų terapinių metodų taikymas bet kurioje veikloje, orientavimasis į žmonių gerbūvį, emocinio ir psichologinio atsparumo didinimą. Viena pagrindinių „taisyklių“ – kitu žiūros kampu pamatyti, priimti ir suprasti kitą žmogų“, – organizacijos veikimo esmę trumpai nusakė pašnekovė.

Pasak specialistės, supratus, kad yra tam tikros neigiamos patirtys, traumos, kurios formuoja ir veikia žmogaus elgseną, galima lengviau atrasti tinkamą būdą tam žmogui padėti.

Sutapatinti negalima

„Kai žmonės išgirsta žodį „trauma“, dažniausiai galvoja, kad tai yra fizinė trauma arba susieja su konkrečiu įvykiu. Bet tai nėra įvykis. Tai – žmogaus reakcija į įvykį. Ir kiekvienas žmogus į tą patį įvykį reaguos skirtingai: vienas priims kaip traumą, kiti yra ganėtinai atsparūs ir reaguos ramiau. Būtent tas gebėjimas sugrįžti nuo neigiamos patirties atgal į savo sveiką emocinį ir psichologinį balansą ir yra tas atsparumas, ties kuo mes dirbame“, – sako L. Jonaitytė-Klimavičienė.

Keturių asmenų „Galileo“ centro komanda ir daugybė samdytų specialistų savo veikloje taiko meno, muzikos, judesio ir pan. terapijas bei įvairias veiklas, kurios nukreiptos į vaikų gijimo pradžią. Centras įkurtas siekiant padėti ukrainiečių vaikams, nes tai – labai aiškiai išreikšta karo trauma.

Neigiamą patirtį parodo elgesys

Pašnekovė tikino, kad neigiamas patirtis išgyvenę vaikai savo istoriją netiesiogiai transliuoja per pasikeitusią elgseną, bendravimą: „Visa tai pasireiškia per daugelį dalykų, kurie žmonėms, žiūrintiems iš šono, gali atrodyti kaip, pavyzdžiui, garsūs, nekontroliuojami vaikai ar susiduriantys su akademiniais sunkumais. Deja, dažniausia už tokio vaikų elgesio slypi kažkokia unikali jų istorija, o elgsena yra atsakas į tą istoriją“.

Dalindamasi dvejų metų darbo su Ukrainos pabėgėliais patirtimi, L. Jonaitytė-Klimavičienė teigė, kad vienas, patyręs karą, užsisklendžia ir nešneka pusę metų ar daugiau ir užtrunka, kol atsiskleidžia. Kiti vaikai priešingai – tampa visai nekontroliuojami, pasireiškia agresija. Tačiau tai, pasak specialistės, yra natūrali organizmo reakcija. Nes trauma, anot pašnekovės, yra normali organizmo reakcija į nenormalią situaciją.

Kartu su lietuviais

Salų dvare vykusioje stovykloje, su karo siaubą mačiusiais mažaisiais ukrainiečiais, kartu buvo ir lietuvių vaikų. Organizatorė šypteli, kad traumos neskirstomos pagal tautybę, rasę ar lytį.

„Tai aktualu ir lietuviams. Iki 18 metų, daugiau ar mažiau, neigiamų patirčių turi maždaug kas trečias. Traumų galima išklasifikuoti daug ir nereikia įsivaizduoti, kad tai tik fizinis ar seksualinis smurtas. Tai – ir tėvų skyrybos, pakeltas tonas namuose, patyčios mokykloje. Nes iki 18 metų vaikai su daug kuo nėra susidūrę kas mums, suaugusiems, jau atrodo natūralu ir normalu. Ir ką daro mūsų centras – mes nešam žinutę, kiek galim padėti vaikams ir kiek galim pakenkti, tiesiog, iš nežinojimo ar nesuvokimo“, – kalbėjo L. Jonaitytė-Klimavičienė.

Neigiamą patirtį sukūrė linkėdami gero

Ji pateikė pavyzdį: ne vienam stovykloje dalyvavusiam ukrainiečiui vaikui tėvai nesakė tiesos – kad vyksta karas, kodėl reikia bėgti iš namų, slėptis, kodėl keliauja gyventi į kitą šalį: „Galbūt nenorėdami išgąsdinti, galbūt tik iš gerų paskatų, bet tą patyrę vaikai, pasakodami mums, sakė: „Mes suvokėm, kad kažkas vyksta, o tėvai mums melavo“. Atsiranda – tėvai melavo – nors tai ateina iš gerų tėvų norų, bet situacijoje vaikai dėliojasi savaip kas ir kodėl vyko. Tai nėra negrįžtami, neištaisomi procesai: specialistai geba „atmazgyti“ susikurtą netikslų priežastinį-pasėkminį ryšį ir išnarplioti bei perpasakoti tą istoriją kitomis priemonėmis“.

Deja, specialistė pripažino, kad emocinio išgijimo kelias – ne mėnuo ir ne du, tačiau dirbant savo srities profesionalams, vaikui padėti įmanoma šiek tiek greičiau.  

Svarbu iš(si)kalbėti

Vienas svarbiausių emocinio gydymo aspektų – išpasakoti savo istoriją. L. Jonaitytė-Klimavičienė tikino, kad tai – gijimo kelio pradžia, ir nors pilnam organizmo balanso atstatymui vieno pasikalbėjimo tikrai neužtenka, visgi, po savaitės saugioje aplinkoje vaikai jau ima jaustis geriau.

„Vilniuje mes organizuojame dienos stovyklas. Galiu pasakyti, kad kokį trečiadienį mes jau matome labai didelius pokyčius vaikų elgsenoje. Neretai „lūžis“ įvyksta 3-4 dieną. Esame turėję labai sudėtingą atvejį, liūdną istoriją: berniuko mama išvažiavo gimdyti dieną prieš karą. Vaikas pabudo nuo bombų sprogimų namuose be mamos, jam buvo neramu kur mama, kada jis ją pamatys ir ar iš vis pamatys. Patėvis išvežė jį pas draugus... Labai ilgai jis nebuvo pasiruošęs kalbėti apie tai, kada jie susitiko. Šis išgyvenimas vaikui pasireiškė tuo, kad jam labai reikėjo prisiliesti, apsikabinti, jis bijojo užmigti. Bet savaitės pabaigoje, relaksacinės muzikos terapijos metu jis pagaliau atsipalaidavo ir įmigo. Tai yra ramybės ir saugumo požymis...“, – vieną skaudžių istorijų papasakojo pašnekovė.

Vaikai iš baisiausiai niokotų regionų

Visgi, su vaikais dirbanti specialistė apgailestavo, kad visos istorijos, deja, po dviejų metų karo garsiai pasakojamos vis rečiau: „Visos mūsų išklausytos istorijos yra labai nevaikiškos ir jų yra labai daug. Tik vis mažiau jų girdisi. Be Mariupolio rūsių, Bučos ar Iziumo siaubo, iš radiatoriaus gerto vandens, įvykiai ir dabar supurto. Labai nenorėčiau sakyti ir, kad tai būtų oficialu, bet karas užsitęsė, tapo kaip „įšaldytas“. Visi viltingai laukė to proveržio, bet jo vis nėra... Taip, pas mus yra vaikų iš visų šių, baisiausiai niokotų regionų“.  

Pradžia buvo sunkiausia

L. Jonaitytė-Klimavičienė neslėpė – sunkiausia visiems, tiek pabėgėliams, tiek juos priimantiems, buvo karo pradžioje. Pašnekovė pasakojo, kad Alytuje įkurtame registracijos centre Kovo 11-ąją praskridus lėktuvams, dalis žmonių skubėjo slėptis po stalais.

„Stovyklose Vilniuje mes visų pirma pasakom, jog jie žinotų, kad Vilniuje oro uostas, lėktuvų pakilimo-nusileidimo takas ir visą laiką girdisi lėktuvų ūžesys. Būtent tai juk yra mūsų kertinis principas: atsižvelgti į kito žmogaus neigiamas patirtis ir bendrauti žiūrint iš jo patirties taško. Kai tu pasakai viską iš karto, žmonės aplinką priima visai kitaip“, – priminė pašnekovė.

Dabar, anot moters, karo patirtys išmokė vaikus tam tikrų dalykų: „Nuėjau ryte į vieno berniuko kambarį ir matau, kad labai tvarkingai paklota lova, daiktai sudėti. Žinoma, galbūt jis kruopštumu pasižymi ir taip, bet aš žinau kitas istorijas, kai vaikai moka per 5 sekundes susipakuoti būtiniausius daiktus... Yra pasiruošę bėgti“.

Grįžimas atgal – pasikartojanti trauma

Pasiteiravus, ar neigiamas patirtis „apsigydę“ vaikai, visgi, nori vėl grįžti atgal, kur buvo traumuoti, moteris tikino, kad noro jie nepraradę, nes ten likę jų namai, artimieji, draugai: „Labai daug vaikų vasarą grįžta aplankyti senelių. Dėl grįžimo visam – tai priklauso nuo tėvų. Karas yra nekontroliuojama situacija, tai nėra saugi aplinka vaikui. Yra vaikų, kurie išgyja, grįžta trumpam į Ukrainą ir vėl atvažiavę čia krūpčioja per miegus“.

Pašnekovės teigimu, reikia suvokti, kad pabėgėlio statusas yra labai sunkus: atvykusieji gedi savo namų, artimųjų. Net jei atvyko visa šeima, jiems vis tiek gaila draugų, namų. Neretai, net ir vaikai jaučia tam tikrą kaltę, kad jie yra saugūs, bet jų artimieji likę karo zonoje arba patys kariauja fronte. „Vaikai supranta, kad yra Ukrainos diplomatai Lietuvoje. Aišku, tiek, kiek suvokia, laukia karo pabaigos. Jiems labai svarbi yra gimtinė. Rugpjūčio mėn. šventėme Ukrainos Nepriklausomybės dieną. Nidoje plaukiojom laivu ir jie labai norėjo sugiedoti himną prie Kaliningrado srities sienos. Jiems tai svarbu. Jie užaugo ir subrendo kur kas anksčiau, negu vaikai, kurie nematė karo baisumų“, – sakė L. Jonaitytė-Klimavičienė.

Svarbi istorinė vieta

„Galileo“ centro atstovės džiaugėsi viešnage Rokiškio apylinkėse ir gyvenimu istoriškai nuostabiame dvare: „Atvykimą čia derinome jau nuo pernai metų. Mes sąmoningai ieškojom ir norėjom rasti įdomią ir unikalią vietą, turtingą istorija. Ne tik ukrainiečiams, bet ir mūsų vaikams pasakoti apie Lietuvą. Svarbiausia, žinojom, kad tai – didžiausia gyvenama sala Lietuvoj, o Salų dvaras yra puiki vieta. Kur vidury Vilniaus rasi arklį ir galėsi pajodinėti? 1 tūkst. 500 kvadratų ir vaikai jaučiasi puikiai: aš patikrinau, visos ekspozicijos vietoje, viskas vietoje, o jie sugebėjo slėpynių pažaisti (juokiasi – aut. past.). Mums, aišku, buvo truputį streso, bet pirmą dieną leidom išsidūkti, o kitomis dienomis jau vykdėm veiklas“.

Pokalbio pabaigoje „Galileo“ centro atstovės sakė, kad jų komanda taip pat dirba ugdymo įstaigose, įmonėse ar organizacijose, teikia įvairias kompleksines konsultacijas bei mokymus traumai jautriomis temomis ir yra pasiruošusi atvykti bei konsultuoti rūpimais klausimais, padėti spręsti sudėtingas situacijas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video