Idealios šeimos – tik socialinėje erdvėje (0)

Šeima – tai vieta, kur prasideda gyvenimo pamokos, gimsta vertybės ir auga tarpusavio ryšys. Kiekviena šeima yra savaip ypatinga – su savo istorijomis, džiaugsmais, iššūkiais ir tradicijomis. Rokiškio rajono savivaldybės Šeimos taryba, siekdama kurti teigiamą požiūrį į šeimas, atgaivina tradiciją „Interviu su rajono šeimomis“. Ieškome šeimų Rokiškio rajone, kurios pasidalins savo patirtimi, vertybėmis ir mintimis apie tai, ką jiems reiškia būti kartu. Kalbėsime apie šeimos ryšius, išgyvenamus išbandymus, meilę ir palaikymą, o išsakytomis mintimis dalinsimės su rajono gyventojais.

Šį kartą kalbiname Juškevičių šeimą iš Bajorų. Dovilė ir Paulius Juškevičiai augina 3 vaikus: 8-erių Adą, 5-erių Atilę ir 3-ejų Agotą.  

Kokias vertybes puoselėjate, kurdami savo šeimos gyvenimą? Kaip jas perduodate savo vaikams?

Turbūt pagrindinė visų šeimų vertybė yra meilė. Nuo jos viskas ir prasideda. Mūsų šeimoje tikrai dažnai sakome, jog vienas kitą mylime. Labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog yra besąlygiškai mylimi ir priimami su visais trūkumais ir emocijomis.  

Pagalba ir parama vienas kitam - dar viena labai svarbi vertybė. Pastaruoju metu vis matau, jog vaikai išmoko ne tik pastebėti, bet ir reaguoti į kitų jausmus. Kai vienam kažkas nepasiseka, kitas pribėga ir sako: „Nieko tokio, viskas bus gerai“. Netgi paklausia, ar neliūdna, gal reikia pagalbos. Man, kaip mamai, labai gera matyti juos empatiškus, gebančius padėti vienas kitam.

Stengiamės būti bendruomeniški, dažniausiai visur keliaujame, renginiuose dalyvaujame su vaikais, nes tikime, jog tik taip jie gali mokytis bendravimo ir kitų dalykų. Tiesa, dar turime kur tobulėti, nes visi šeimos nariai yra temperamentingi ir dažnai girdisi pakeltas tonas, garsiai reiškiamos emocijos. Todėl nuolat mokomės atsiprašyti vienas kito. Netgi mes, tėvai, pakėlę toną vėliau ateiname ir atsiprašome vaikų. O tai tikrai dažnai pasitaiko, nes mūsų namuose juntamas stiprios energijos fonas. Mūsų šeima laikosi taisyklės „Nesielk su kitu taip, kaip tu nenorėtum, jog su tavimi elgtųsi“, todėl, kai vaikai grįžta susipykę su draugu ar kažką jam negražaus pasakę, mes paklausiame, o tu ar norėtum, kad tau taip darytų. Mes tikime, jog viskas yra perduodama savo pavyzdžiu. Jeigu kalbėsime vienaip, o patys elgsimės priešingai, tuomet ir vaikai matys, jog mes nesame sąžiningi.

Kas padeda jums sustiprinti šeimos vienybę ir kartu išgyventi svarbias akimirkas, šventes, džiaugsmo ar liūdesio, skausmo dienas?

Manome, jog buvimas kartu padeda stiprinti ryšį šeimoje. Taip pat mes turime susiformavusį įprotį, jog šeimos nariai, kurie tuo metu yra namuose, visada sėda prie pusryčių, pietų, vakarienės stalo kartu. Neturime įpročio atskirai valgyti. Tuo metu ir vyksta didžiausios diskusijos, pokalbiai. Dar labai svarbi vakaro akimirka, kai sugulę į lovas skaitome ir patys kuriame pasakas. Svarbiausia kuriant vienybę yra daug kalbėtis. Kartais juokauju, jog kalbu, kalbu tą patį per tą patį, net bloga pasidaro, bet matau, jog tai padeda. Vyresnieji lanko muzikos mokyklą, todėl stengiamės į koncertus eiti kartu ir taip palaikyti vienas kitą.

Kaip kiekvienas narys ir ar visi prisideda prie jūsų šeimos kūrimo ir puoselėjimo? Galbūt galite nurodyti kiekvieno artimojo vaidmenį? Kas džiugina, kas kelia rūpesčių?

Mūsų vaikai labai skirtingi. Vyresnysis tikra energijos bomba, todėl namai nuolat skendi veiklose. Galima sakyti, jog jis atsakingas už mūsų fizinę sveikatą ir nuolat priverčia visus judėti. Kiekviena diena nepraeina be gaudynių, futbolo, krepšinio, važiavimo dviračiu ar kitų judrių žaidimų. Tiesa, jis puikiai skaičiuoja, todėl visada žino ne tik savo, bet ir sesių biudžetus. Atilė - meniškos sielos vaikas ir jai labai svarbu estetika. Todėl stalą prieš valgį dažniausiai serviruoja ji. Jeigu namuose nužydėjo gėlės, būtinai pasirūpins priskinti naujų. Mažiausioji Agotėlė, juokaujame, jog yra namų ūkvedė. Visada pirma pasirūpina gyvūnų maitinimu (turime katę, šunį ir vištų). Taip pat, jeigu kas ieško kokio daikto namuose, pirmiausia klausia Agotos. Ji pirmoji pagalbininkė maisto gamyboje. Džiugina tai, jog aš juos stebiu kaip asmenybes, kurios turi savo nuomonę, bando ją reikšti. Žinoma, jog sudėtinga atliepti kiekvieno poreikį bei spėti buityje ir darbuose. Būna dienų, kai su vyru vaikų priežiūra rūpinamės pagal aiškiai sudėliotą grafiką, kuris kurį paima, su kuriuo tą dieną būna ir pan. Aš dažniausiai atsakinga už maisto gamybą, o vyras - kiemo darbus.

Ar turite kokių nors šeimos istorijų, kurios jums perduotos ir bus toliau perduodamos iš kartos į kartą? Kokie įvykiai ar tradicijos yra ypatingi jūsų šeimoje?

Turime susiformavę tradiciją, jog gavėnios ir advento laikotarpiu po vakarienės sėdame prie stalo, užsidegame žvakę, sukalbame maldą, geriame arbatą, kiekvienas šeimos narys įvardina, už ką dėkoja tą dieną ir ko nori paprašyti kitą dieną. Taip pat valgome skanėstą, kuriuo tam vakarui pasirūpina mama arba tėtis, o vaikams būna staigmena. Vaikai šių laikotarpių labai laukia ir klausinėja, kada vėl bus tas laikas, kai sėsim melstis.

Ką norėtumėte pasakyti poroms, kurios tik pradeda savo bendrą gyvenimą? Ką jūs išmokote per šiuos metus, kas jums padėjo?

Visada kalbant su jaunimu pabrėžiu, jog nėra idealo, kurį dažnai mes matome socialinėje erdvėje. Taip pat tikiu, jog tie, kurie skaitys, galvos - kokia šita šeima yra ideali, tačiau viskas kur kas sudėtingiau... Iš karto noriu pabrėžti, jog nesame idealūs. Anaiptol, darome daug klaidų, tačiau aš visada galvoju, jog pastebėjus klaidą svarbu ją taisyti, o ne pulti į graužatį ir galvoti, jog galėjau kitaip. Todėl šeimas, kurios augina vaikus, galiu tik padrąsinti, jog visko yra ir mūsų šeimoje: pakeltų tonų, pykčio, tylos akimirkų, nepasitenkinimo vienas kitu. Išbūname visa tai, nes žinome, jog tai praeis ir vėl bus džiugių akimirkų. Jaunoms šeimoms norisi pasakyti, jog reikalinga kantrybė ir laikas, nes dažnai  sunkią akimirką puolame priiminėti ne visada teisingus sprendimus. Atsiradus vaikams, gyvenimas tikrai labai pasikeičia, todėl noriu palinkėti, jog rastumėte laiko pabūti poroje be vaikų. Prisipažįstame, kad dar iki šiol tai padaryti būna sudėtinga, nes turime tik mano mamą, kurį išdrįsta prisiimti trijų aktyvistų priežiūrą.

Tad mano palinkėjimas toks: neskubėti ir nebėgti nuo problemų, o ieškoti būdų jas spręsti ir kalbėtis poroje. Pastebiu, jog bėgant metams mūsų poroje atsiranda daugiau vidinės brandos ir ramybės.

Ačiū už Jūsų atsakymus! 

Rokiškio rajono savivaldybės Šeimos tarybos inf.