Mitai, stabdantys vyresnio amžiaus žmones ieškoti darbo (2)

Norisi pasidalinti savąja konsultacijų patirtimi ir dažniausiai pasikartojančiomis vyresnio amžiaus dirbančių žmonių baimėmis keičiant savo situaciją, kuria jau senokai yra nepatenkinti. Baimės žmogų taip sukausto, jog jis nieko nebeįstengia padaryti, kad pakeistų esamą padėtį.

Šiuo metu darbo rinkoje dominuoja X (gimę 1964 – 1983 m.) Y (gimę 1984 – 2003 m.) kartos. Susidaro klaidingas įspūdis, kad darbo rinkoje yra tik tokio amžiaus žmonės. Tiesiog jie drįsta aktyviau ieškoti naujos, geresnės, geriau apmokamos darbo vietos. O kur kiti, vyresni įvairių sričių specialistai? Jie mažiau aktyvūs, nes yra įsprausti į mitų ir baimių rėmus, kurie stabdo ir neleidžia judėti į priekį. Štai keli mitai, kuriuos dažniausiai girdžiu per konsultacijas karjeros klausimais.

Mitas: Vieną ar kelis kartus pabandžiau, nepasisekė ir daugiau neužsiimsiu naujo darbo paieška.

Tikrovė: Reikėtų atkreipti dėmesį, jog prieš 20 metų darbo paieškos buvo itin trumpos. Pagal darbo skelbimą nuėjus į kelias darbovietes buvai priimamas iškart ir į abi vietas, arba jau su pažįstamu susitaręs eidavai tiesiai į savo darbo vietą. Šiuo metu darbo paieška stipriai išsitęsė, pasidarė žymiai sudėtingesnė. Todėl ieškoti tinkančio ir patinkančio, o ne tiesiog darbo, trunka nuo kelių mėnesių iki metų, o kartais ir ilgiau. Ir tai liečia visų amžiaus kategorijų darbuotojus. Tiesiog tokia realybė. Jei išsiuntėte net keliolika CV ir neradote darbo, nereiškia kad jo nerasite ateityje. Reikėtų tiesiog atidžiau panagrinėti kaip ieškote darbo: kokius būdus naudojate, kaip pristatote savo darbinę patirtį, ar teisingus dalykus akcentuojate? Tokiu atveju būtų naudinga pasikonsultuoti su personalo atrankų specialistais ir išsiaiškinti, ką reikėtų daryti kitaip.

Mitas: Laikas greitai bėga, geriau pakentėsiu ir kaip nors ištempsiu iki pensijinio laikotarpio.

Tikrovė: Tie, kurie mano, jog pensijinis laikotarpis yra artimas įvykis, realiai paskaičiavę pamato, kad tai dar labai toli. Tad ar tikrai norisi būti situacijoje, kurioje esate nepatenkintas? Net būdamas kantrus ir pakantus blogai darbinei situacijai, sunkiai sugebėsite sulaukti jos pabaigos nieko nepakeitęs. Norisi atkreipti dėmesį, jog šiais pokyčių laikais darboviečių keitimas siekiant profesinio tobulėjimo, laikomas privalumu. Pastebėjome, jog darbdaviams patraukliausias laikotarpis, susijęs su darbo keitimu, yra kas 5 metai. Jei darbo stažas vienoje darbovietėje ir toje pačioje pozicijoje daugiau nei 10 metų – tai traktuojama kaip užsisėdėjimo ir tobulėjimo stokos požymis.

Privalome ruoštis neišvengiamiems pokyčiams, galvoti apie ateitį, ką veiksime po metų ar po dešimties. Prisiimkime atsakomybę ir padėkime sau jau šiandien: su tokiu pačiu susidomėjimu imkime naujas žinias ir patirtis, lyg tai būtų pati karjeros pradžia!

Mitas: Daugelis vyresnių žmonių mano, jog dėl didelės darbinės patirties ir išaugintų vaikų, kurie netrukdys pilnai atsiduoti darbui, jie tampa labai patrauklūs darbdaviui.

Tikrovė: Šiai dienai vyresnės kartos atstovo patirtis ir atsidavimas darbui nėra išskirtinis privalumas prieš kitus kandidatus. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Natūralu, jog ilgametė darbinė patirtis sąlygoja didesnio darbo užmokesčio poreikį, lyginant su mažesnę patirtį turinčiais darbuotojais. Ši situacija sudaro stiprią konkurenciją.
Atsidavimas darbui, kurį akcentuoja išauginę vaikus kandidatai, nebėra išskirtinumas. Jaunas darbuotojas, norėdamas pasiekti karjeros aukštumas, gali palikti vaikus močiutėms ar auklėms ir dirbti su tokiu pat atsidavimu. Tai labiau vidinės motyvacijos ir energijos rezultatas, kuris suteikia daugiau patrauklumo bet kurios kartos kandidatams.

Tad savo gyvenimo aprašyme bei darbo pokalbių metu labiau akcentuokime savo konkrečius pasiektus rezultatus, įgyvendintus projektus, savo išskirtines kompetencijas, o ne ilgametę darbo patirtį.

Mitas: Beprasmiška ieškoti geresnio darbo, nes nebe tas amžius, kad rizikuočiau.

Tikrovė: Tokį mitą formuoja tik baimė prisiklausius apie atvejus, kai kažkam nepavyko nemėgstamo darbo pakeisti į geresnį. Taip, tokių atvejų būna, ir deja, jie įsimena ryškiau nei sėkmingi darbo keitimo atvejai. Garsiai kalbėti apie neigiamas patirtis labiau įprasta nei apie sėkmes. Patikėkite, žymiai daugiau žmonių išdrįsta keisti darbą ir jiems pasiseka tai padaryti, nei išgirstame viešojoje erdvėje.

O jeigu baimę naudotumėte ne kaip stabdį, o kaip impulsą veikti? Jeigu matote, kad Jūsų vairuojamas automobilis slysta nuo kelio, tuoj rėšis į medį – negi sėdite įkalbinėdami save, kad nieko nebegalite padaryti? Suveikia instinktai ir Jūs žaibiškai sukate į kitą pusę, net nespėję susigaudyti, ar teisingai darote. Suveikia gyvybės gelbėjimosi instinktas. Taip ir darbe baimė kad dabar yra blogai ir ateityje bus dar blogiau, turėtų skatinti veikti ir neatidėliojant ieškoti išeities!

Norėčiau paraginti pradėti mąstyti, ką galima padaryti kitaip ir nuo ko pradėti keisti situaciją.

Daugiau šypsokimės, kurkime planus, vykdykime juos ir pasiekime rezultatus, kurie suteiks naujų įspūdžių ir įdomumo gyvenimui, apie kuriuos galėsime papasakoti ateinančioms savo šeimos kartoms. Juk savo vaikus taip ir mokome, kad viskas įmanoma. Įrodykime jiems tai savo pavyzdžiu.