Jaunimas savo vasaras praleidžia tik prie išmaniųjų pramogų? (2)

Rokiškio jaunimo organizacijų sąjunga “Apvalus stalas” jau 15 metų iš eilės organizuoja vasaros stovyklas, kurių metu į aktyvaus laisvalaikio veiklas įtraukia jaunimą iš Rokiškio rajono ir paneigia mitą, kad jaunas žmogus per vasaros atostogas nieko neveikia. Apie stovyklų organizavimo užkulisius, baimę registruotis į stovyklą, jų naudą ir nuotykius geriausiai papasakoti gali tik savo kailiu šį nuotykį išgyvenę dalyviai ir stovyklos “PAKELK” iniciatoriai.

Marija Adomavičiūtė.

„Į stovyklą nusprendžiau vykti viena ir turėjau didelę baimę, kad nepavyks susibendrauti su kitais stovyklos dalyviais, bet tik atvažiavus ir pamačius, tuos veidus su plačiom šypsenom, supratau, kad mano baimė neišsipildys. Mus labai šiltai sutiko stovyklos vadovai ir padėjo greičiau susipažinti vieniems su kitais. Jau pati pirma diena buvo kupina įspūdžių, o dar susipažinau su stovyklos programa ir ėmiau laukti ateinančių dienų. Pirmas dienas dalyvavau komandos formavimo metoduose, kurių metu supratau, kad mes, visi stovyklos dalyviai, būsime kaip vienas kumštis. Atėjo lauktas baidarių žygis ir tai buvo dar viena puiki proga artimiau pažinti vienas kitą, trasa buvo puikiai parinkta ir neišvargino. Kitą dieną atvyko mokymų vadovas Audrius Laurutis ir dvi dienas aktyviai mokėmės ir sukom smegenėles galvodami koks yra verslus žmogus, ko reikia norint pradėti kurti verslą. Įgyjau daug naujų žinių ir informacijos, kuri man tikrai pravers ateityje konkuruojant darbo rinkoje. Labiausiai stovykloje įsiminė naktinis žygis. Jo metu mes turėdami tik žemėlapį, kompasą ir žibintuvėlį leidomės į nuotykius. Visą naktį vykdėm įvairias užduotis, ieškojome miške paslėptų ,,Drakono rutulių’’ ir kiekvienas parodėme savo tikruosius veidus. Labai gera prisiminti, kai visa komanda dirba kartu, palaiko ir padeda vienas kitam, net paryčiais žygiuodami atgal į stovyklavietę mes neparodėm nuovargio ir dainavom dainas, džiaugėmės, kad mums pavyko įveikti žygį. Daugiausia emocijų sukėlė paskutinė naktis. Jos metu rašėm vieni kitiems laiškelius, kuriuos skaitant ašaros byrėjo kaip lietaus lašeliai. Vėliau visą vakarą leidom kartu ir stebėjome nuostabų žvaigždėtą dangų. Ši stovykla išliko geriausiu vasaros nuotykiu, kupinu šilčiausių atsiminimų.“

Edvardas Petkevičius.

„Stovykla "Pakelk" man labai daug kuo padėjo. Ji privertė susimąstyti apie mano asmenybę ir apie mano ateitį. Aš sužinojau, kad verslumas yra ugdomas nuo pat mažens ir nuo labai paprastų dalykų, kaip grybų rinkimas, menkniekių pardavinėjimas, saldainių pirkimas. Nuo šių dalykų priklauso, kaip žmogus gyvens savo likusį gyvenimą. Jis gali tapti taupus arba išlaidus. Taip pat sužinojau apie verslumo kompetensijas ir kaip jas reikia ugdyti. Pavyzdžiui, stovykloje komandinį darbą mes ugdėme darydami įvairius neformalaus ugdymo metodus (monstriukas, naktinio žygio metu, plaukdami baidarėmis). Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad ši stovykla buvo pati geriausia ir naudingiausia stovykla, kurioje aš esu buvęs.“

Gabija Miškeliūnaitė.

„Stovyklą "Pakelk" drąsiai galiu vadinti geriausiu savo vasaros nuotykiu. Labiausiai mane nustebino žmonių vieningumas. Grupė jaunuolių, turinčių skirtingas nuomones ir pažiūras, per savaitę sugebėjo suformuoti komandą, kuri neformlaus ugdymo metodų metu dirbo kaip kumštis. Kadangi neturiu ypatingų orentacinių gebėjimų, stovykloje labiausiai bijojau naktinio žygio, kurio metu vesdama žmones, galėjau juos nuvilti. Komanda visada mane palaikė, todėl įveikiau šią baimę. Įgavau didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir padarytais sprendimais. Naktinio žygio metu mūsų komandai teko vykdyti užduotį, kurios metu nežinomais miško takeliais mane vedė užrištomis akimis. Pilnai pasitikėjau žmonėmis, kurie žygio metu supo mane. Visada išlikom vieningi, komandiškai priėmėm sprendimus ir be galo pasitikėjom vieni kitais. Pirmą stovyklos dieną jaučiausi gan nedrąsiai, bijojau užkalbinti žmones, kurių nepažinojau, o paskutinę su ašarom akyse palikau žmones, kuriuos drąsiai galiu vadinti savo draugais.“

Miglė Čeponytė.

„Prisimenu, kai dar reikėjo eiti į mokykla gavau meilės laiškelį, kuriame buvo pakvietimas dalyvauti stovykloje. Tuo metu, net neturejau minčiu dalyvauti, bet kai klasiokas pradėjo siulyt pagalvojau, o kodel nepabandžius. Tai gi taip viskas prasidejo, iš pradžiu pasiuliau draugei, tiksliau kalbinau tol, kol sutiko. Ir visą vasara gyvenau ramiai, nieko ypatingo neveikiau, kol supratau, kad liko tik savaite iki stovyklos. Stovykla buvo pati geriausia kokioje man teko dalyvauti. Per pirmą dieną mes visi susipažinom, žaidėm žaidimus, kurių dėka išmokau pasitikėti kitais. Plaukimas baidarėmis buvo kažkas nerealaus, tuo metu atitrūkau nuo pasaulio ir pasinėriau į savajį. Kiekvieną dieną, net po kelis kartus vyko refleksijos, kurių dėka galėjau ne tik savo emocijas, jausmus išsakyti, bet ir kitų išklausyti. Jų metu jausdavausi, lyg su šeima. Naktinio žygio metu supratau, jog galiu motyvuoti kitus, vesti komandą, naudotis kompasu ir padėti kitiems, kai to labiausiai reikia. Paskutinį vakarą visi rašėm vieni kitiem palinkėjimus, prisiminimus arba kažką mielo. Visus laiškelius perskaičiau grįžusi ir supratau, jog pasilgau savo šeimynėlės, todėl užsiregistravau į kitą stovyklą „Ant ratų“. Linkiu visiems tai išgyventi ir pajausti, nes tapsite patys laimingiausi!“

Ernestas Jasiūnas.

„Nuo pat vaikystės gilinu žinias verslumo tema, todėl, kai Rokiškio rajono savivaldybė paskelbė jaunimo iniciatyvų konkursą neabejojau dėl stovyklos temos. Per Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus stalas“ susirinkimą pristačiau stovyklos idėją ir temą, iškarto susibūrėme į iniciatyvinę komandą, su kuria rašėme projekto paraišką, gavome finansavimą stovyklai ir pradėjome pasiruošimo darbus, ieškojome dalyvių, bendravome su šios srities profesionalais. Būti stovyklos vadovu - didelis iššūkis. Kasdien reikėdavo greitai priimti sprendimus, atsargiai vesti refleksijas, spręsti atsiradusius konfliktus, palaikyti ryšį su stovyklos dalyviais, pildyti jų lūkesčius ir rūpintis, kad neišsipildytų dalyvių baimės. Nuo pirmos dienos buvo įdomu stebėti, kaip dalyviai „apsičiupinėja“, progresuoja ir iš indvidualistų susiburia į vieningą ir tvirtą komandą, o paskutinę dieną vieni kitiems rašydami laiškus šluostosi džiaugsmo ašaras. Labai įsiminė įvykis, kai per naktinį žygį užlipome ant vapsvų lizdo ir man įgėlė trys vapsvos ir visa komanda nieko nelaukusi puolė padėti, pagirdė vandeniu. Organizuojant stovyklą patobulinau komunikavimo, projektų rašymo, laiko planavimo, viešo kalbėjimo įgūdžius, labiau pažinau save ir atradau veiklos sritį, kurioje aš jaučiuosi „savas“ ir jaučiu pasitenkinimą.“