JLK stovykla 100x100: jauni žmonės iššūkių nebijo (nuotraukų galerija) (0)

Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus stalas“ organizuojamos vasaros stovyklos kiekvienais metais žada nepamirštamus nuotykius, neįkainojamas patirtis ir, žinoma, naujus iššūkius bei atradimus. Šiais metais jaunimas nė nemanė „užmigti ant laurų“ ir teikė paraišką stovyklai „100x100“, kurį finansavo Rokiškio rajono savivaldybė iš vaikų ir jaunimo socializacijos programos. Birželio 25 dieną stovyklos organizatoriai ir dalyviai leidosi į nuotykį, kuris tęsėsi iki pat liepos 1 dienos.

Stovykloje buvo siekiama ugdyti jaunimo pilietiškumą, įsitraukimą į visuomenines organizacijas, pabrėžta savanorystės svarba. Minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį, jaunimas įveikė 100 kilometrų įvairias keliavimo būdais (pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis). Tokiu būdu jie stiprino save ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Be viso to, jaunimas ugdė savo socialinius įgūdžius, stiprino problemų sprendimo kompetencijas, mokėsi kalbėti viešai, priimti sprendimus. Stovyklos dalyviai neformalių metodų pagalba ugdė kritišką mąstymą, įgijo lyderystės, darbo komandoje, sprendimų priėmimo įgūdžių.

Stovyklos dalyviai pasidalino įspūdžiais ir įsimintiniausiomis akimirkomis

„Smagu matyti jaunus žmones, kurie pasiryžta organizuoti stovyklą“, – kalbėjo stovyklos dalyvis Ignas Dainys, kuriam plaukimas baidarėmis bei naktinis žygis paliko didelį įspūdį. „Naktinis žygis parodė, kokie iš tikrų yra žmonės – stebėjau, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose, kokią įtaką daro įvairiausios užduotys.“ – kalbėjo jis.

Erikai Leitonaitei įsiminė be galo nuoširdus bendravimas: „Galėjau prieiti prie bet kurio žmogaus ir surasti bendrų pokalbio temų.“ Be viso to, mergina išmoko nepasiduoti pusiaukelėje, drąsiai išsakyti savo nuomonę.

Gabija Miškeliūnaitė įveikė baimę ir nusprendė užsiregistruoti į stovyklą. Mergina džiaugiasi, nes atminty išliko neišdildomų įspūdžių. „Naktinio žygio metu sužinojau daug naudingų dalykų, atrodo, visai nereikšmingų. Pavyzdžiui, norint geriau orientuotis esamoje teritorijoje, reikia pakelti akis į dangų!“ – įspūdžiais dalinosi ji.

„Matydavau, kaip iniciatyvinė grupė bendrauja tarpusavy ir be jokios abejonės nusprendžiau leisti jiems spręsti vieną mano gyvenimo savaitę stovykloje. Fizinė ištvermė, savianalizė ir komandinis darbas, maniau, yra geriausia, ką galiu sau duoti.

Savaitė fizinės ir emocinės ištvermės patikrinimų, juoko, šokių, „tarzankių”, skaniausių–neskaniausių makaronų, miego palapinėje, apsimiegojusių veidų ir naktinių maudynių ežere parodė, kad laimę galima rasti paprasčiausiuose dalykuose: ryšiuose su žmonėmis, gamtoje, kojų skausme ir emociniuose lūžiuose.

Esu be galo dėkinga, kad turiu tokius nuostabius draugus, kurie imasi iniciatyvos ir sukuria dalykus, kurie visam laikui keičia žmones ir jų gyvenimus.“ – atsiminimais dalinosi Greta Minkevičiūtė

O kaip jautėsi stovyklos organizatoriai?

„Kai manęs paklausė, ar noriu organizuoti stovyklą, nė akimirkos nelaukęs sutikau. Žinojau, kad reikės labai daug atsakomybės ir laiko, bet atsisakyti negalėjau. Man dar tik penkiolika, o aš turėjau galimybę organizuoti stovyklą – esu be galo laimingas.“ – kalbėjo Rokas Kaulakis.

„Stovykla buvo vasaros įvykis, kurio nepamiršiu ilgai. Jau vasario mėnesį pradėjome organizuoti stovyklą. Savo laisvalaikį skyriau projekto rašymui, idėjų generavimui, metodų ieškojimui, bendravimui su partneriais ir kitam organizaciniam darbui. Rezultatas mane nustebino: dalyviai buvo laimingi. Kartu su iniciatyvine grupe nepamiršome, kad 2018 m. yra Lietuvos šimtmečio metai, todėl norėjome tai paminėti. Mūsų tikslas buvo nukeliauti 100 km įvairiais keliavimo būdais – pasiekėme tai per 7 dienas. Didžiausią ir neišdildomą ispūdį stovyklos metu man paliko dalyvių bendravimas. Dėka įtemptos programos, komandos formavimo metodų visi dalyviai labai greit susibendravo, nepastebėjau nė vieno nepritapusio. Tai buvo didžiulis mano vasaros nuotykis, už kurį padėkoti pirmiausia turiu sau.“ – stovyklos organizavimo patirtimi dalinosi Ernestas Jasiūnas.

„Tapti organizatoriumi, o ne dalyviu buvo visiškai spontaniška idėja. Pasisiūliau nieko negalvojęs – norėjau išbandyti kažką naujo. Projekto rašymo metu pradėjau suvokti, kokia atsakomybė tenka organizuojant stovyklą. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad to visiškai nesigailiu, nes dirbau su nuostabia komanda ir įgavau labai daug naudingos patirties. Įspūdį paliko stovyklos metu pasikeitęs kai kurių dalyvių mąstymas, jų elgsenos, atvirumo refleksijų metu pokyčiai. Manau, kad po šios stovyklos atradau daug naujų ir įdomių žmonių, kuriuos galėčiau drąsiai vadinti sau artimais draugais.“ – kalbėjo Ąžuolas Rudnickas.

„Stovyklos organizavimas man nėra nauja patirtis, tačiau kiekvieną kartą randu ką iš to pasiimti. Galiu drąsiai teigti, jog prisidėjimas prie organizacinės grupelės man yra daug malonesnis nei buvimas tik dalyve. Atsakomybės jautimas už kiekvieną dalyvį išstuma iš komforto zonos, tampi žmogumi, kuris priima svarbius sprendimus ne tik už save, bet ir už likusius 23 dalyvius. Tai leidžia augti, mokytis iš klaidų arba iš labai gerų sprendimų. Keliaujanti stovykla buvo iššūkis tiek fiziškai, tiek emociškai. Niekada negalvojau, kad per dieną nueiti daugiau nei 20 km daro įtaką emocijoms, nuo kurių tampi priklausoma. Dar kartą supratau, kokia svarbi yra komanda, su kuria dirbi. Buvo gera jausti, kaip visi tampame daug vieningesni ir pasiryžę kovoti vienas už kitą. Labiausiai įstrigo kai kurių dalyvių prasiplėtęs požiūris, atradimai. Manau, jog stovyklos tikslas įgyvendintas su kaupu.“ – pasakojo Aistė Lukoševičiūtė.