Iciūnų kaime esančioje etnografinėje akmens karalijoje net interneto ryšį rasti sunku (foto) (0)

Kiek vyko Mėgėjų teatrų festivalių „Jonvabalis“, tiek kartų teatralams savo etnografinę sodybą užleisdavo Jonas ir Birutė Baltakiai, gyvenantys Iciūnų kaime, beveik vidury miško. Šios sodybos aplinka, statiniai labai pasitarnavo vaidinimams kaip tinkama scenografija. Neabejojame, kad niekur kitur Lietuvoje panašios sodybos nerastumėte. Daug akmenų ir beveik visiškas atsiribojimas nuo civilizacijos galėtų būti pagrindiniai vilos „Alkas“ bruožai. Čia netgi mobilųjį ryšį ar internetą atrasti sunku.

Uošviją tobulino, bandydamas suteikti kiek galima daugiau savitumo

Viloje „Alkas“ nerasite euroremonto bei civilizacijos ir išmaniųjų technologijų stebuklų. Maždaug 1934 metais pastatytame mediniame name nepanaudotos jokios šiuolaikinės sienų dekoravimo medžiagos, o medinis prieangio stogelis sunertas taip, kad nebūtų panaudotas nei vienas vinis ar varžtas. Kaip sakė sodybos šeimininkas Jonas Baltakys, ši sodyba esanti jo uošvija, kurioje jis apsigyveno 1975 metais. Iš pradžių namo sienos buvę apkaltos ruberoidu, tačiau po uošvės mirties jis sodybą tobulino tiek, kad ji įgautų kiek galima daugiau autentiškumo ir savitumo. Šeimininkas atradęs vos ne kieme gulinčius akmenis ir sugalvojęs, kad iš jų galima šį tą įdomaus padaryti. Dalis dabar sodybos kieme panaudotų akmenų yra iškasti ten pat vietoje, dalis - suvežti iš laukų ir dar laukia naujų idėjų įgyvendinimo, apie kurias J. Baltakys sakė dar nepasirengęs kalbėti, nes turįs prietarą, kad jeigu kalbės apie savo sumanymus iš anksto – jie nepavyks.

Sodyboje esančių akmenų istorija - mįslinga

Bandėme kartu pasvarstyti, kas galėjo anksčiau būti šioje miškingoje vietovėje, kur dabar įsikūrusi minėta sodyba, leidžianti visiškai atitrūkti nuo miesto skubėjimo bei šurmulio. J. Baltakys iš pradžių užsiminė, kad esą yra girdėjęs gandus, kad čia galėjusi būti dvarvietė ir išlikę akmenys – būtent iš jos. Po to tuo sakė nesantis šimtu procentų įsitikinęs. „Manau, apie akmenų kilmę niekas negali atsakyti. Teritorijoje buvo rasti neaiškios kilmės akmeniniai fundamentai (pamatai – aut. pastaba) ir daug sustumdytų į duobes akmenų. Dalis akmenų buvo išstumdyti į šonus į ten buvusią pamiškę, o dabar ši vietą - jau miške“, - pasakojo sodybos šeimininkas.

Basų kojų take – įvairios emocijos

Kokia bebūtų akmenų kilmė, jų sodyboje – begalės. Vos užsukus, galima pamanyti, kad pateikėme į Akmenų muziejų. Deja, panašumo yra, bet akmenys čia turi kitą paskirtį. Pirmiausia į akis krenta basų kojų takas „Akmens karalija“. J. Baltakys sakė, kad prieš sukurdamas šį taką, važinėjo pažiūrėti kitų panašių basų kojų takų ir lygino sumanymus, kuris iš jų geresnis. Galų gale padarė savo taką. Sakoma, kad šis takas skirtas aštrių pojūčių mėgėjams. Akmenų labirinte, apsodintame kadagiais, - net trylika skirtingų dangų. Čia sodybos lankytojai basomis kojomis turi pereiti kankorėžių, aštrių akmenukų, kaladėlių, smėlio, medžių žievės, samanų, net stiklo duženų dangą... Eidami per šias dangas, vieni pajus nuotykio jausmą, kiti - netikėtumo ar baimės akimirkas, dar kiti – atsipalaiduos nuo rūpesčių. Išbandžius basų kojų taką jaunimui, teko išgirsti ir skambų juoką.

Raminantis akmenų poveikis

Iš akmenų sodyboje pastatyta ir akmeninė grota, kurią J. Baltakys pavadino „Nusiraminimo kambarėliu“. Sakė, kad anksčiau tokios grotos būdavę prie dvarų. Tada jų paskirtis buvo  leisti nurimti dėl ko nors įsiskaudinusiam žmogui, pabūti jam vienam, atskirai nuo kitų žmonių negatyvių emocijų. Po to tokios grotos itin pamaldžių žmonių buvę padarytos lurdais, kuriuose imta statyti šventųjų skulptūras, dažniausiais Švč. Mergelės Marijos. Viloje „Alkas“ tokia grota – daugiau dekoratyvus elementas, bet norintieji visada gali nueiti ten pabūti vieni ir išbandyti grotos raminantį poveikį. Sodybos kieme – ir akmeninis namas su laužaviete. Ten yra net elektra, galimybė užsikaisti virdulį, susėdus prie medinio stalo pasikalbėti patalpoje, panašioje į akmens urvą. Galima susėsti ir po atviru dangumi aplink laužavietę, o joje bandyti pasigaminti kokį ypatingą patiekalą ant laužo ugnies.

Tikisi sodybos ilgaamžiškumo

Ši sodyba nėra likusi be dėmesio. 2020 metais Rokiškio rajono savivaldybė skelbė gražiausios etnografinės sodybos konkursą. Vilai „Alkas“ atiteko antroji vieta. J. Baltakys sako visokių diplomų turintis visą šūsnį, tik tingi eiti ieškoti ir rodyti. Sodybos šeimininkas mieliau pasakoja apie kiekvieną asmenį arba dalinasi sumanymais, ką dar būtų galima nuveikti. Pavyzdžiui, jis pamini, kad basų kojų takas apsodintas kadagiais, kurie esantys ilgaamžiai ir lietuviški krūmai. Anot J. Baltakio, jie priskiriami prie saugotinų ir suteikia žmonėms geras emocijas ir sveikatina. Kadagių jis žada prisodinti 101. Kodėl tiek? „Ogi todėl, kad ruošiuosi gyventi 101 metus“, - nusijuokia J. Baltakys. Paskui pats savo pasakymu suabejoja – kaži, ar pavyksią tiek išgyventi, nes turėjęs bėdų su sveikata bei traumų. Jis dar pasidalina ateities vizija, kad galbūt jo sodybą perims dabar 14-metė anūkė, gyvenanti Kaune, kuri labai myli žirgus.

Norintys užsiėmimų tikrai susiras

Be jau paminėtų veiklų – galimo pasisėdėjimo akmens name, grotoje, pasivaikščiojimo basų kojų take – yra ką čia ir daugiau veikti. Visi užsiėmimai – itin senoviniai. Galima jodinėti žirgais, kaitintis kieme stovinčioje pirtelėje, vaikščioti „sveikatos takais“, kurie yra trys ir nuo sodybos įvairiomis kryptimis veda pailsėti arba 800 metrų, arba 1600, ir 2200 metru. J. Baltakys žada sutvarkyti ir 3600 metrų ilgio taką. Šie takai į mišką yra apžiūrėti, patikrinti, kad yra saugūs, sutvarkyta natūrali miško danga. Čia pat yra ir nedidelis muziejėlis, kuriame - virs 200 eksponatų ir nedidelių žirgelių ekspozicija. Kaip sako sodybos šeimininkas, būtų galima eksponuoti kokius keturis kartus daugiau senų daiktų, tačiau to kol kas nedarantis dėl laiko ir vietos stokos. Kai kurie eksponatai – itin seni, pakliuvę pas J. Baltakį keistomis aplinkybėmis, gal ir nepatrauklios išorės, tačiau turintys neįtikėtinas istorijas bei dar negirdėtas šių laikų žmonėms paskirtis. Gana didelėje teritorijoje – ir kirvių ar kalavijų mėtymo aikštelė, sudarytos galimybės šaudyti iš lanko. Beje, J. Baltakys sakė, kad jo sodyba nėra skirta susirinkti pagirtauti. Būna, kad žmones pasivaikštinėti ir papramogauti įsileidžiąs ir už dyką arba už simbolinę auką.

Verčiasi iš darbo su medžiu, po to - investuoja į sodybą

Susitikus su J. Baltakiu, būtų galima kalbėti keletą valandų ir dar laiko viskam papasakoti pritrūktų. Pavyzdžiui, įdomi aplinkybė ir tai, kad itin senoviškai atrodanti tvora yra sunerta iš lazdyno šakų, kurios nėra ilgaamžės. Geriausiai tvoroms tinkančios eglės šakos. Pasak šeimininko, lazdynų tvorą teks tvarkyti, nes joje laikas jau paliko žymes. Kalbamės ir apie tai, kad sodybos šeimininkas verčiasi iš darbų su medžiu. Kažkada J. Baltakys kitiems yra sakęs, kad mediena jam yra darbas, o akmuo – kūryba. Kaip sakė šeimininkas, ką uždirbantis iš darbų su mediena, po to investuojantis į sodybos tvarkymą.

Nors atrodo, kad Iciūnų kaime esanti sodyba – visiškai nutolusi nuo pasaulio, iki jos nuo Rokiškio – vos 7 km. Apie sodybą turistai informuojami, kad čia: „Siekiama atkurti Šiaurės Rytų Aukštaitijos XX amžiaus pradžios medinę architektūrą. Tautiniais ornamentais išpuošti statiniai derinami su akmens statiniais ir akmens rieduliais.“

Parduotos vasaros

Apie 25 metus Jonas Baltakys dirbo miškininku. Dabar - pagal jo paties išsiaiškintą informaciją ar jam perteiktą senųjų meistrų patirtį jis bando įgyvendinti senuosius statybos metodus - medžio nėrimą, atitinkamai išdrožinėjant vadinamas spynas, jas sutvirtinant mediniais kaiščiais, dėl ko nereikalingi vinys ar varžtai. Šia patirtimi jis mielai dalijasi su kitais. Be to, jis rūpinasi visais aplinkui esančiais akmenimis, vis galvoja, kur juos galėtų pritaikyti. Sakė turintis ir naują sumanymą, kuriam asmenų privežta atokiau nuo sodybos, tačiau sakė, kad per anksti apie tai kalbėti. Visi sumanymai ir statiniai sodyboje patys neatsiranda – į juos reikia įdėti darbo, ypatingai vasarą. Aplinkui sodybą Juozas ir Birutė Baltakiai valdo ir tvarko 2 ha teritoriją, kuriai reikalingas aplinkos tvarkymas, žolės pjovimas, ravėjimas. Visus šiuos darbus Jonas Baltakys nudirba pats kartu su žmona Birute.  

Dabar J. Baltakys tik perdavė, kad Iciūnų kaime esančioje unikalioje sodyboje galima švęsti asmenines šventes, rengti vestuves, krikštynų pobūvius, įdomiai organizuoti šeimos poilsį, mokymus ir seminarus.