Rokiškis – savas, pažįstamas ir... paslaptingas (3)

Ar žinome bei pažįstame savo miestą? Gal kartais numojame ranka ir žioplinėjantiems atvykėliams sakome – ne, pas mus nieko įdomaus? Atraskime Rokiškį drauge – turime kuo didžiuotis, ką parodyti, o ir vis naujai pažvelgti. Šis straipsnis – būsimojo ciklo apie Rokiškio miestą bei rajoną pradžia. 

Kaip sakė laikraščio „Rokiškio Sirena“ kalbintas istorikas Valius Kazlauskas, ekskursijų po miestą bei rajoną gali būti daug ir įvairių, kad jas tenka parinkti pagal tai, kokia grupė susirinkusi, kuo žmonės domisi. Juk turime tiek daug išlikusio paveldo, jog viską pamatyti vienos dienos negana. Ne visuomet jos užtenka ir miestui pažinti – daugiau nei penkis šimtus metų besitęsianti Rokiškio istorija turi savų paslapčių, neįtikėtinų faktų ir istorijų. Jei mokykloje nemėgote datų, jų neįsiminėte vėliau, vargu ar dabar norėsite skaityti kuriais metais pastatytas vienas ar kitas pastatas. Ir jau tikrai neprisiminsite kelintais metais mirė grafas Tyzenhauzas, nors tokiomis žiniomis tikrai sužavėtumėte savo istorijos mokytoją ar aplink žioplinėjantį draugą. Beje, Rokiškio dvaras, kuriame įsikūręs muziejus, vertas atskiro straipsnio, tad šį kartą apžvelgsime kitas Rokiškio puošmenas.

Tai, ko neišsiveši...

Taip, taip... į Rokiškį atvykę turistai perka sūrį, kurį krauna į krepšius ir veža lauktuvių. Kodėl? O gi vieno pagrindinių miesto akcentų nesusipakuosi į lagaminą. Galima tik žiūrėti, lankyti ir grožėtis. Dar pasakoti ir kitiems rekomenduoti. Kalbame apie tapytas langines, kurių virusas jau išplito ir po Rokiškio rajoną. Pirmosios buvo ištapytos dar 2003 metais, Ąžuolų g. 2. O štai 2005 – aisiais idėja jau pavirto plenerais. Dabar juose jau yra dalyvavę daugiau 157 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos bei Lenkijos, sukurta virš 300 tapytų langinių. Pabandykite atspėti kurio lango puošmenos tapytos dviejų žmonių. O kada stovėdami gatvėje niūniavote „Purpurinis vakaras varva...“? Juk esama ir tokių langinių – su eilutėmis iš eilėraščių. Sakome – verta, verta ir dar kartą vertą. Praeiti pagrindine miesto gatve ir dairytis, spoksoti į pastatus puošiančias langines. Po apšilimo atraskite  Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatves. Rugsėjo 19 d. užsukite į Rokiškio krašto muziejų –  langinėmis pasipuoš administracinis muziejaus pastatas. Apžiūrėkite Antakriaunio, Jurgiškių, Kamajų, Margėnų, Bajorų, Juodupės, Salų, Šetekšnių kaimų bei miestelių, o per „Obelynę“ ir Obelių namus.  Jie taip pat puikuojasi tapytomis langinėmis. Tokiomis, kurių nepatysite niekur daugiau. Pažadame.

Raudona, raudona...      

Už trijų šimtų kilometrų nuo Rokiškio, Dzūkijoje, yra toks posakis – „raudona kaip Rokiškio bažnytėlė“. Nors niekas ten ir nežino, jog bažnyčia pavadina Šv. Apaštalo Evangelisto Mato vardu, o pirmasis jos projektas parengtas 1866 metais. Ir tik įtaria, jog turėtų būti rūsiai. Juk paslaptys visuomet traukia, o bažnyčia, apie kurios gražumą legendos sklinda taip toli, tiesiog privalo turėti kažką... kažką ko niekaip negali paaiškinti. Bažnyčios požemiai turistams atveriami, tačiau norint į juos patekti rekomenduojame kreiptis į Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centrą – čia jums pasiūlys gidą, kuris palydės į požemius bei pasakos visą jų istoriją. Nekantriausiems – bažnyčios katakombose ilsisi visų trijų Rokiškio dvarą valdžiusių giminingų dinastijų atstovai. Kunigaikščių Krošinskių, grafų Tyzenhauzų bei Pšezdzieckų.

Sakoma, jog bažnyčios statyba kainavo tiems laikams įspūdingą sumą – daugiau nei milijoną carinių aukso rublių. Statybas pradėjus grafui Reinoldui Tyzenhauzui vėliau jas tęsė sesuo Marija Tyzenhauzaitė – Pšezdziecka. Taip, pinigų čia negailėta – bažnyčios statybos bei vidaus apdailos istorijoje – tik žymių Europos meistrų pavardės. Prancūzų skulptoriaus P. Puosielgne – Rusand sukurtas bronzinis paauksuotas centrinis altorius, austro Oto Kionigo bronzinės Tyzenhauzų skulptūros, belgų skulptoriaus Gerardo Bonaro darbai, latvio Juzefo Stodlerio tvorelės ir vartai, belgų Gojerių dirbtuvių darbas – medžio darbai, austrų vitražai... Nuo pavardžių gali apsisukti galva.

Tai, jog marmuru dengtos tik altoriaus grindys nereiškia, jog tam gailėta pinigų. Pasakojama, jog grafas nuo tokios prabangos, visą bažnyčią grįsti būtent marmuru, buvo atkalbėtas meistrų. Šie teigę, jog kaustytais batais apsiavę valstiečiai jas tiesiog suskaldys, tad daug praktiškiau būsią akmuo. Šiuo patarimu grafas Tyzenhauzas pasinaudojo ir tik vėliau, jau XX a., dalis bažnyčios grindų išklotos lentomis. O štai rokiškėnų atsiminimai byloja, jog Šv. Mato Evangelisto bažnyčia saugojo miestą nuo karo baisumų – į jos bokštą pataikiusi bomba nesprogo – ji tiesiog įstrigo.

Visą gyvenimą lankėtės šioje bažnyčioje, viską žinote, viskas įprasta? Apeikite ją aplinkui. Pažvelkite nuo aikštės pusės, o paskui keliaukite ten, kur retai lankotės – Upės g. Ar matėte kaip išryškėja bažnyčios siluetas naktį, kuomet ji apšviesta? Atraskite savo miestą iš naujo!

Taip, mes vieninteliai!

Nepriklausomybės aikštė Rokiškyje tokia… tokia vienintelė ir nepakartojama! Netikintiniems sakome – Rokiškio centras yra klasicistinio išplanavimo ir vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje. XVIII a. – XIX a. susiformavusi centrinė aikštė yra architektūrinė vertybė ir net jei ja vaikštote kasdien, nepamirškite retkarčiais stabtelėti. Ir būtinai ją parodyti svečiams.

Aikštėje net du paminklai - „Arka“ pastatytas Rokiškio 500 metų jubiliejui atminti bei Roberto Antinio sukurtas ir 1931 metais pastatytas Nepriklausomybės paminklas.

O dabar apie tuos, kuriems... nuobodu. Taip, jiems nuobodu apžiūrinėti paminklus, jiems nuobodu klausytis istorijos, jiems nuobodu... Atsiprašome, nieko nesinori įžeisti, bet jei vedėte ekskursiją paaugliui, šį žodį esate išgirdęs. Bet ar žinote, jog Rokiškyje yra šviečiantis paminklas? Ne, tai nėra neoninėmis lempelėmis apkarstyta skulptūra – tai paminklas okupacijos aukoms atminti, esantis Vytauto gatvėje. Skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) ir architekto Eugenijaus Miliūno paminklas „Rūpintojėlis“ tarsi koplytėlė, šalia kurios nedideli antkapiai su Sibire, tremtyje žuvusių žmonių vardais. Paminklo kiaurymėse uždegus žvakeles jis primena šviečiantį žibintą. O ar lankėtės prie paminklo J. Tumui – Vaižgantui? Jis stovi Riomerio g. 1.

Parkas, kuriame atgyja medis ir velniškas sodas

Parkas skirtas drožėjo Liongino Šepkos (1907 – 1985) atminimui. Taip, garsiai sakome miesto svečiams – L. Šepka garsiausias XX a. medžio drožėjas, pasižymėjęs originalumu. Dabar parke – garsiausių Lietuvos medžio skulptorių skulptūros bei jų kompozicijos, improvizacijos L. Šepkos kūrybos bei gyvenimo temomis. Parkas ne tik pasigrožėjimui – čia galima prisėsti, pažaisti, pailsėti. Ar bandėte atspėti skulptūros pavadinimą ir tik vėliau, priėjus arčiau, pasitikslinti ar teisingai įvardinote? O gal žinote kuri iš jų pavadinta “Paukščių medis”, “Paukštelių pietūs” ar “Medžių sielos”? Jums prie širdies kompozicija “Zitos darželis”?

Ką tik garsaus dievdirbio L. Šepkos parke ir jau apie velnius? Sakoma, kad pastarojo iš giesmės neišmesi, tad pailsėjusiems tarp skulptūrų rekomenduojame užsukti į Velniakalnį. Čia viskas keičiasi ir gražėjai itin greitai. Rokiškio priemiestis, kuriame 1864 metais buvo pradėtos statyti ir nebaigtos Kalvarijų koplyčios, dabar poilsio bei pramogų kvartalas. Beje, viena koplyčia baigta statyti, jos altoriuje galime išvysti Šv. Mergelės Marijos statulą. Sakoma, jos Kalvarijos buvo statomos ne veltui – taip siekta atbaidyti velnius. Čia taip pat buvęs grafo obuolių sodas, plytinė. Sakoma – neik su velniu, obuoliauti. Tad Velniakalnyje atsargiai – jei ne velniai, tai pagundos. Čia įrengta puiki sportinė bazė, tad laikas pralekia tikrai greitai.

Vietoj pabaigos

Tikimės, jog pirmoji kelionė po Rokiškį, neprailgo ir ateityje drauge apkeliausime ne tik jį, bet ir miesto rajoną. Yra ką pamatyti, sužinoti, paragauti, pauostyti, išbandyti... Iki susitikimo sekančiuose straipsniuose. Dalinkimės Rokiškio grožiu su svečiais bei jų draugais, tais kurie dar abejoja ar verta čia apsilankyti.

 Nuotraukos J. Kačerausko

Projektą iš dalies finansuoja Rokiškio rajono Pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams fondas.