Sprendžiama kaip įamžinti profesoriaus Mykolo Romerio atminimą bei įveiklinti gimtinę – Bagdoniškio dvarą (0)

M. Romeris gimė 1880 m. gegužės 7 d. Bagdoniškyje, čia pradėjo mokslus, tačiau 1890 m. tėvai sūnų į Vilnių, o 1892 m. perkėlė į Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą. Ją baigė 21 metų ir gavo aukštąjį teisinį išsilavinimą. Trokšdamas žinių, pusmetį praleido Krokuvos (Lenkija) Jogailos universiteto Filosofijos fakultete, klausydamas Istorijos skyriaus paskaitų. Vėliau trejus metus leido Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje ir grįžo į Lietuvą. 1914 m. balandžio 6 d. M. Romeris neteko artimiausio žmogaus – mamos, o lapkričio mėnesį – mylimosios Annos Wolberg. Manoma, kad šie asmeniniai išgyvenimai jį patraukė rūpintis valstybe.

 

Pedagoginį darbą pradėjo 1922 m. Kaune, Lietuvos universitete. Jį reformavus, tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, triskart buvo išrinktas rektoriumi. Nuo 1940 m. iki pat mirties dirbo Vilniaus universitete.

 

Įvertinant mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.

 

Jis nepriklausė politinėms partijoms, bet įsiliejo į iškiliausių valstybininkų gretas. Šiuo atžvilgiu produktyvūs buvo tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo metai: M. Romeris paskirtas apygardos teismo, netrukus – Vyriausiojo tribunolo teisėju; 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 metų. Jam 1932 m. patikėtos Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos (Nyderlandai) tarptautiniame teisingumo tribunole nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui.

 

Įvairus ir gausus profesoriaus M. Romerio mokslinis palikimas. Jį sudaro daugybė monografijų ir veikalų teismų ir teisės, konstitucinės teisės klausimais, taip pat moksliniai straipsniai, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos teisiniuose leidiniuose.

 

Jis domėjosi ir tyrė administracinės, baudžiamosios, tarptautinės teisės, taip pat istorijos mokslų problemas. Visgi pagrindine mokslinio darbo sritimi išliko konstitucinė teisė. Joje mūsų kraštietis iki šiol laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.

 

Mirė 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje.