Apie katytę, elektromobilių įkrovimo stotelę ir miestą (18)

Atrodytų, kas tarp šių dalykų bendro? O bendro daug.

Štai pas mus atklydo katytė. Mažas, mielas pūkų kamuoliukas. Vasaros naktimis, saugodamasis lapės, katkarčiais užklystančios į mūsų kaimą apskritai, ir į mūsų kiemą konkrečiai, mažasis plėšrūnėlis miegojo obelyje. Vietinių špokų pykčiui – ant inkiliuko. Aišku, katytė, kaip ir daugelis panašių kaimo padarėlių, buvo atvesta niekam nereikalinga, mat sterilizuoti mamą katę – per didelės išlaidos. Žinoma, kol mažas, tol žaismingas padarėlis yra mielas ir gražus. Jį galima niurkyti, žaisti, jis juokingai vejasi lapą, gaudo mamos katės uodegą. O štai rudeniop padarėlis paauga, ir...
Patys suprantate, koks tokių kaimo bėdžių likimas. Natūrali atranka. Tai štai, jau gerokai įrudenėjus, kaimynų mergytė užmatė mūsų kieme besisukinėjančią kačiukę. Kadangi ji pažinojo tuos, kurių kieme ši buvo atvesta, pasidžiaugė, kad nusiųs draugėms mažylės nuotrauką. „Vaikeli, katytę ne fotografuoti reikia. Katytę reikia du kartus per dieną maitinti, prižiūrėti, ją saugoti ir rūpintis“, – aiškinu vaikui.
Mes ir valstybę savo mylim, kaip vaikai katytę – kai reikia, himną sugiedam, kai reikia – su trispalviais šalikėliais pasipiarinam, B. Brazdžionio eilėraštuką pasakom. O kai reikia mokėti mokesčius, ar dar baisiau, kažkas pašaukiamas ją ginti, tada jau Dieve sergėk, už čemodanų ir kuo toliau. Todėl ir mūsų valstybė panaši į niekieno katytę – švenčių proga paglostomą, o kasdien...
Kaip tą kačiukę, mes mylim ir saugom savo miestą. Juk taip gražiai skamba – paveldo zona. Visas centras paveldo zona. Respublikos gatvė. Miesto širdis. Vienos gryčios pusė stogo nudegę, kitur – ant šono daržinė pavirtusi, nameliai apsilaupę, viršutiniai aukštai be langų. Kai sužinojau, kiek tokia lūšna gali kainuot, žagtelėjau. Atrodo, kad įsivaizduojama, jog tai yra XVII a. baroko šedevras Vilniaus centre. O iš tiesų šitie mediniai nameliai – mūsų senelių vargo ir skurdo reliktai. Tie maži daugiabučiai mediniai „inkiliukai“ buvo skirti darbininkų šeimoms. Pigus, greitai pastatomas, varganas būstas. Ankštuma be menkiausių patogumų. Senoliai įsivaizdavo, kad geresniems laikams atėjus, mieste kils mūro pastatai. O mes jį laikom paveldu. Mes mylim paveldą, mes puoselėjam savo miesto veidą. Vargo ir skurdo veidą. Kiekvieną dieną žiūrime į jį ir kasomės: kokie liūdni, apleisti esame... Nes patys saugome savo vargą, skurdą, tarsi pūliuojantį skaudulį. Mes niekaip negalime apsieiti be raudų, be šniurkšėjimo nosimi. Be gyvenimo praeityje ir praeičiai. Nematydami ateities.
Bet keli pastarieji įvykiai parodė, kad vilties turime. Kai norime jos turėti. Pirmasis gerų permainų ženklas atvažiavo pypsėdamas ir mirksėdamas nuo Dvaro rūmų. Kalėdinis traukinukas. Liūdna, kad lapkritį. Gaila, kad tik porai dienų. Bet atvažiavo šventė. Tada, kai nekurie grinčai užsimanė perkelti Kalėdų rezidenciją. Ar jūs jos pasigedote? Aš – ne. Padariau sau mažą atradimą: Arkoje drėgnu oru labai gražiai atsispindėjo prašmatnioji miesto Kalėdų eglutė. Prašmatni ne sukištais pinigais, o elementariu gamtos sukurtu grožiu. Neperkrauta papuošalais, skoninga. Ar laimėjo tie, kurie trenkė durimis? Juokaujat. Jų niekas nepasigedo. Nes galima išsivežti patentuotą pavadinimą. Bet ne Kalėdų dvasią. Ne žmogaus ir bendruomenės kūrybiškumą, atvirumą ir džiaugsmą.
Kitą džiaugsmą dovanojo dvi mūsų rajono bažnyčios. Dekano Eimanto Noviko idėja – smėlio prakartėlė – garsino mūsų miestą visoje šalyje. Drąsi idėja, kai nemažai tikinčiųjų vis dar tebenori „Jėzusiuko ant šienelio“. Šiek tiek neramina kitas dalykas: pasigirdo idėjų, kaip šį grožį užkonservuoti, kitaip sakant, kaupti ateities kartoms. Tačiau šios prakartėlės idėja ir yra laikinumas: smėlis, byrantis tarp pirštų. Bylojantis Dievo didybę.Trapus grožis, kurį reikia saugoti sieloje. Lentelė, kurioje mandagiai primenama džiaugtis taip, kad po pasidžiaugimo jo ir kitam dar liktų.Nieko, išmoksim.
Kamajų bažnyčios prakartėlė: chaosas ir brutalumas, kaip atsvara sacharininiam Kalėdų istorijos saldumui. Karų ir nelaimių, kurių nemažai, kaip rodo pastarieji įvykiai – Alytaus gaisras ir atliekų vamzdis į Kuršių marias – per savo godumą, kvailumą, bailumą ir bestuburiškumą sukuriame. Prakartėlės, ne tiesiog po sočios Kūčių vakarienės kviečiančios pasidžiaugti miela dviejų tūkstančių metų istorija, o skatinančios galvoti, klausti, ieškoti atsakymų.
Dar vienas vilties ženklas – verslininko Vilmanto Petrušonio įrengta elektromobilių įkrovimo stotelė. Investicija nemenka. O juk mūsų rajone – vos šeši elektromobiliai. Ir reikalinga stotelė ne asmeniškai verslininkui: savo automobilio akumuliatorių jis gali pakrauti ir garaže. Reikalinga ji mums. Kas, kad dauguma važinėjame skardiniais kibirėliais po tūkstantį su kapeikom eurų. Kol kas neturime pinigų elektromobiliams. Bet juk technologinė pažanga, šalies ekonominė raida teikia vilčių. Ir stotelė – ženklas, kad mes galime svajoti. Kad mūsų miesto pagrindinė gatvė gali būti ne tik „pigių rūbų iš Vakarų gatve“. Kad mūsų miesto ženklai gali būti ne vyžos, klumpės, begriūvantys darbininkų barakai. Kad mūsų gali ir turi būti ateitis. Ir ji prikišamai rodo: laikas tvarkyti Respublikos gatvę nuo apdegusio ir sugriuvusio „paveldo“. Visų pirma, nusakralinti šitą medinių baisuoklių kvartalą ir leisti savininkams pagaliau jį tvarkyti. Na žinoma, pasakysite, leisk tvarkyti, tai kaip sutvarkys, maža nepasirodys. Bet ir dabar tvarko. Nusispjaudami į paveldosaugos reikalavimus, keičia medinius langus plastikiniais, bando tvarkyti namų fasadus. Kas kad pagal savo sugedimo laipsnį: iš namo spalvų pasakysi, kiek jame savininkų. Nes kiekvienas dažo, kaip jam gražiau ir už kiek išeina. Vienas sukaupė pinigų plastikinėms lentelėms, kitam – nerūpi. Vienas dengia stogą, kitam nėra už ką. Ir, svarbiausia, visi tai daro iš po skverno, kad tik nepričiuptų savivaldybės architektai. Nes be penkių leidimų pavelde ir vinies neįkalsi. Kas kad po poros metų paveldinis namelis nuvirs ant šono. Taip ir tampa paveldas kakofonija ir parodija.
Metas savo miestą mylėti ne progomis. Kaip tą mažą kačiukę. Ne per Kultūros sostinės renginius, ne per miesto gimtadienį, eglutės įžiebimą. Reikia mylėti kasdienėmis pastangomis. Pagarba savo miestui ir šaliai. Ne raudomis ir abydomis. Ne durų trankymais ir Kalėdų perkėlinėjimais.  Ne popieriniais paveldais, o praktine tvarka ir rūpesčiu.
Yra ir liūdnų dalykų. Štai šiukšlynas prie Valstybinės mokesčių inspekcijos. Pasigirsta šūkiai: seniūnija, tvarkyk! O ar seniūnija jį padarė? Ar seniūnija suvežė padangas, seniūnija primėtė senų kilimų ir antklodžių? Kažkas iš Vilniaus, Kauno šitą šiukšlyną atitempė? Atitempė patys rokiškėnai. Sargybinius ten pastatyt, ar kaip, kad mūsų miesto dvikojams paršiokams neleistų teršti? Patiems nesuprantama? Juolab, kad stambiagabaričių atliekų aikštelė visai netoli. Ir ne ant kupros tas padangas kažkas nešė. Trūksta smegenų ir kultūros. Ir kiek tokių šiukšlynų rasime?
Trūksta ir suvokimo, kad miestas kinta. Kad žmogui reikia šio to daugiau, nei mažas apmusijęs langelis ir būdelė su širdele kieme. Jam reikia patogumo, erdvės. Jei vilniečiai juokauja, kad pro langus gali žiūrėti kaimyninio namo televizorių, tai mūsų miesto centre atsiveria vaizdai į minėtąsias būdeles, sandėliukus ir  malkines. Gal metas mylėti visą miestą? Ne tik triptiką: dvarą, Nepriklausomybės aikštę ir bažnyčią? Bet ir šiek tiek toliau už jų?
P.S. Kačiukė šiuo metu soti ir laiminga prausiasi mūsų bute ant palangės. Kitų trijų mūsų kačių draugijoje.