Atidėtas gyvenimas: pirmyn į šviesią ateitį, o gal... į mirtį? (18)

Mano vienas bičiulis sugalvojo nuostabų pavadinimą Vėlinėms – Sielinės. Šiemet pirmą kartą lapkričio 2-oji taps nedarbo diena. Nors mūsų krašte mirusiuosius paprastai atsimename lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną.

Jei reiktų rinkti pačią svarbiausią raudoną dieną kalendoriuje, mūsų tauta, ko gero, tokia laikytų Vėlines. Eilinį kartą pameluotume patys sau, kad tai pati kilniausia, dvasingiausia, labiausiai mus su savo praeitimi siejanti diena. Iš tiesų, tai ne su mirusiais artimaisiais, ne su praeitimi. Ta diena yra mūsų gyvenimo kvintesencija. Būties tragizmo ir buitinio kankinizmo, kuriais kasdien mėgaujamės, profesinė šventė.

Nenuostabu, kad taip mylime Vėlines. Nes gyvename muziejuose ir nuo gyvenimo norime užsidaryti kapuose. Mes garbiname praeitį ar mirtį, nes... paprasčiausiai bijome gyventi. Argi ne taip? Juk mes tikimės gyventi ne šiandien, ne čia, ne dabar. Kažkada ateityje. Kai baigsime mokyklą, baigsime studijas, gausime gerą darbą, kai sukursime šeimą, pastatysime namą, užauginsime ir pastatysime ant kojų vaikus. Ne dabar. Ne šiandien. Kažkada kitur. Ateityje. O kas yra kiekvieno mūsų ateitis? Argi ne kuprotą ištiesinantis namelis iš šešių lentų arba didoka puodynėlė? Kiekvieno mūsų neišvengiama ateitis yra mirtis. Ir pamiršdami dabartį, svajodami ir šaukdami ateitį, mes iš tiesų šaukiame savo neišvengiamą artėjančią pabaigą. Bėgame į ją pastriuokomis, iš tiesų niekada taip ir negyvenę...

Štai, kone kiekvienuose namuose yra svetainė. Vieta, į kurią stengiamasi neįleisti vaikų ir gyvūnų. Su paradiniu kavos servizu, su išblizgintomis taurėmis. Kam? Tiems, kurie ateis. Ir šventei, kuri ateis. Kuri ateina retai arba niekad. Pažiūrėkime į savo ateities planus. Ko labiausiai bijome, kam labiausiai ruošiamės? Tai mistinei „juodajai dienai“ (kuri niekada neateina, arba kai jau ji ateina, tai visai ne tokia, kokią įsivaizdavome, todėl visi pasirengimai tampa beverčiais). Jos bijome, laukiame. Užuot gyvenę. Mūsų mamos, močiutės turi tokį keistą jausmą: „pergyventi“: jaudintis, ar kažkur tolėliau esančiam žmogui yra viskas gerai. Mintyse po kaulelį išnarstomi to žmogaus poelgiai, darbai, įsivaizduojamos jo mintys, svajonės. Ir pergyvenama, pergyvenama, pergyvenama... Ar ištekės (ves), ar sutuoktinis bus geras, kodėl jis nedirba tokio ar anokio darbo, kodėl jis, taip gerai mokydamasis, nestojo į daktarus, o paišo kažką kompiuteryje. Kiek daug kartų tai girdėta? Kiek kartų bandome nugyventi kito žmogaus gyvenimą, nunešti kito žmogaus kryžių? Nes tempti savąjį – bjaurus savanaudiškumas, o svetimą – garbinga auka. O kaip saldu ir didinga būti gyvuoju kankiniu. Mane nuo tokios kankinystės išgydė vienas dvasininkas, uždavęs klausimą: kokį bendrą bruožą turi visi šventieji? Išvardinau, mano manymu, kelis: pasiaukojimas, maldingumas ir t.t. O teisingas atsakymas – visi šventaisiais tampa po mirties. Gyvų šventųjų ir kankinių nebūna. Ir tie, kurie jais po mirties tapo, gyvi būdami mažiausiai suko galvą apie šventumus ir kankinystes. Jie gyveno. Darė tai, kas buvo jų pašaukimu, nusispjaudami į aplinkinių tikslus, svajones jų atžvilgiu, ir, žinoma, panašius pergyvenimus: „Kazimierai, nu būk tu geras, eidamas į paryčiais į tą savo Katedrą, bent jau apsiauk šiltesnius batus ir užsidėk kepurę, ir neklūpok tu ant to šalto grindinio, kelnes ir šermuonėlių apsiaustą ištepsi“.

Mes sprendžiame aibes svetimų problemų. Nes nusipaišius didelį plakatą piketuoti prieš abortų draudimą... Lenkijoje prie Vilniuje esančios šios šalies ambasados yra lengva. Lengva sotaus ramaus Vilniaus gatvėse rengti eitynes už mažumų teises. Ir glostyti savo menką savivertę, kokie geri, svarbūs ir teisingi esame. Nes ėmėme ir iškėlėme problemą, gražiai ir protingai pakalbėjome. Ir plakatas didelis ir gražus. Ir per televizorių parodė, bus draugėms ką papasakot. Tik kad naudos iš to plakato ir stovėjimo jokios. Nei Lenkijos piliečiams, nei JAV žmonėms nuo tų protestų nei šilta, nei šalta. Ir tokie plakatai, eisenos, mitingai labai primena sovietinės melžėjos laišką JAV agresoriams. Gal geriau Lenkijos piliečiams palikime teisę spręsti, kokių savo šalies įstatymų jie nori. Nes juodaodžių problemos JAV, abortų klausimas Lenkijoje, ar ką ten grabaliojo kažkoks Danijos politikas – tiesiog ne mūsų reikalas. Juos ir be mūsų trigrašių ir plakatų išsispręs. O va švietimo pelkė, sveikatos apsaugos problemos, tuštėjanti mūsų provincija – čia jau mūsų reikalas. Ir niekas be mūsų jų neišspręs. Bet tokie reikalai sprendžiami darbu, o ne plakatų paišymo ir eitynių už taiką būdu. O taip spręsti reikia proto, talento ir darbo, ilgų metų kruopštaus, nuoseklaus darbo. O ne penkiolikos sekundžių šlovės eteryje su plakatu. Tačiau toks darbas ir vadinamas tikruoju gyvenimu.

Štai lankėme 1919-20 m. karių savanorių kapus. Ne jiems to lankymo reikia. O mums ir man reikia. Tie kapai yra fizinis, akivaizdžiai matomas skirtumas tarp pliurpti ir daryti. Jie buvo tie, kurie ėjo ir darė. Jie žuvo jauni. Bet jie tuos trumpus gyvenimus nugyveno. Kad ir bijodami, kad šaldami, menkai ginkluoti, jie ėjo ir darė. Nes tikėjo. Jie daugiau nei visos kartu sudėjus progresyvių jaunuolių eitynės prieš etninę ir rasinę diskriminaciją, moko to, ką taip žiauriai nuvalkiojome – tolerancijos. Tiksliau, tikrojo pilietiškumo: kai viename apkase glaudėsi ir žydų, ir sentikių jaunuoliai, ir iš seminarijos ginti tėvynės pabėgęs katalikų klierikas. Jie dalinosi ir šoviniais, ir sudžiūvusia duonos riekele, ir būdavo tie, kurie vietoj artimųjų užmerkdavo akis žuvusiam. Ir niekam nebuvo įdomu, kokia pavardė, tikyba, turtinė padėtis, kai visi vienodai sušalę ir alkani kovojo prieš bendrą priešą, ir iškeliaudavo pas tą patį Tėvą, tik kitu vardu vadinamą. Ir mums tai tikrosios brolybės, tikrojo pilietiškumo ir tikrosios tolerancijos pavyzdys.

Jie nebijojo. O mes bijome. Už kitus. Ir retai – už save. Kodėl covid-19 epidemijos pradžioje taip troškome karantino? Ir dabar tebetrokštame. Mes tik sau ir kitiems melavome, kad taip saugosime senukus. Tikroji priežastis yra kita – užsidaryti nuo pavojingo ir pikto pasaulio. Kuriame niekada nebuvo saugu. Užsidaryti kontroliuojamoje namų erdvėje. Tyloje ir ramybėje. Be problemų ir iššūkių. Kaip varlė iš filmuko: paėdžiau, dabar pamiegosiu, pamiegojau, dabar paėsiu. Atvirai sakant, gyviems užsidaryti į karstą. Kaip anekdote sakoma, bandyti prie žemės pratintis. Svarbu tik, kad interneto neatjungtų.

Kad iš ten galėtume stebėti gyvenimo erzacą. Nuo paprastų buitinių apkalbų apie Marytės iš aštuntojo buto geriantį sūnų iki influencerių paskyrų sekimo. Tas su tuo susituokė, anas išsiskyrė. Kol visas VIP pasaulio naujienas išgliaudo, nepastebimai ir į savo kiemą ateina skyrybos. Lyg ir buvo viskas gerai: ir nesibarė, ir algą namo nešė, ir negėrė, ir kitų nebuvo... Tik štai sveiko proto žmogui tikriausiai nelabai įdomu kas vakarą bendrauti su sutuoktinio nugara...

Nes bendrauti su gyvu žmogumi yra sunku. Sunku mylėti ne aktorių, ne dainininką. Mat gyvieji yra ne nuotoliniu būdu, tikri ir sudėtingi. Velniškai sudėtingi. O tie, virtualūs, – idealūs savo sulaižytu grožiu. Jie nepalieka neplautų puodelių kriauklėje, garsiai nekomentuoja krepšinio rungtynių. Jie su tavimi visada, kai nori. Ir niekada – kai tau nereikia. Įjungi grotuvą. Jie dainuoja, vaidina, myli tau. O gyvas žmogus kartais būna pavargęs, kartais piktas, kartais nesupranta. Kartais jam, įsivaizduokite, nerūpi: tiesiog nori tylos ir vienatvės. Sveikam žmogui nereikia svetimos aukos ir kančios: nei ilgo laukimo, rymant prie lango, nei barščių puodo, nei išplautų kojinių. Kojines seniai plauna skalbyklė, o kelias dienas galima maitintis ir badasriubėmis, ir sumuštiniais degalinėje, o ir kiaušinienę išsikepti kiekvienas moka. Kiekvienas suaugęs žmogus moka apsirengti, susitvarkyti. Bet stiprių žmonių bijoma. Nes jie laisvi. Jie myli ne už išplautas kojines ir kepsnį lėkštėje, ne už šimtą kartų atleistas niekšybes. Jie laisvi būti ten, kur yra, ir mylėti, nes nori mylėti. Tokie – patys baisiausi: jų meilės nenupirksi nei paslaugomis, nei padlaižiavimu. Kai jiems pabos gyvenimo dramos, tiesiog išeis. Neprašydami leidimo. Todėl savarankiškų nereikia. Reikia priklausomų. Kad būtų ką kentėti ir už ką atleisti.

Mirę irgi patogūs. Jie nieko nebeprašo. Nieko nebereikalauja. Jie yra tada, kai patogu nueiti į kapines, kai patogu pavartyti nuotraukų albumą. Kai kunigas per keturnedėlio ar metinių šv. Mišias ištaria to išėjusio žmogaus vardą. Nes gyvi reikalauja rūpesčio. Buvimo kartu, dėmesio. Kartais ir sunkios pareigos. O mirusieji nebeprašo.

Viso to, ką mes atliekame mirusiesiems, iš tiesų reikia gyviesiems. Mums reikia. Mirusiesiems nereikia paminklų. Nereikia kalno gėlių. Ir žvakių jiems nereikia: nei pigių, nei brangių, stiklainį primenančių. Nes mirusieji tampa tik fonu mūsų puikybei, mūsų, gyvųjų varžytuvėms. Ir eidami lankyti mirusiųjų, nuoširdžiai pažvelkime, kokios intencijos vedami tą darome. Kodėl skubame į kapines vos prašvitus? Kodėl žvakes uždegame saulei plieskiant? Ne todėl, kad plazdėdama naktį vėjyje jos liepsna liudytų trapią Amžinybės šviesą. Šviesą, kuri šviečia ten, kur kitos užgęsta. Jei ieškotume to simbolio, tos Dievo šviesos, sklaidančios nebūties tamsą, mes į kapines nelėktume iš pačio ryto. O lekiame. Kam? Kad kaimynai, draugai ir giminės pamatytų, kiek mylėjome dieduką ar babytę. Nes meilės kitaip nemokame matuoti, kaip tik paminklų dydžiu, puokščių gausa ir degančių žvakių kiekiu. Nes mes visam pasauliui rodome: „o kaip aš mylėjau“. Pamiršdami tikrąją, neplakatinę ekologiją: nešiukšlinti sielos ir aplinkos.

O tie dalykai, kurie yra neparodiniai, dažnai lieka rimties ir suskaupimo dienos smulkių rūpesčių ir nesklandumų užgožti. Visų šventųjų dieną, atrodytų, Amžinybė yra arčiausiai mūsų. Atrodo, tą dieną memento mori turėtų skambėti garsiausiai. Kaip tas kelias, kuriuo šiandien važiuojame, o rytoj ir mus veš. Ir „Viešpaties angelas“, kurio nebemokame sugiedoti, ir kurio tikriausiai nebegiedos mums. Ir Visų šventųjų litanija: kuri yra mūsų jungtis su dviejų tūkstančių metų istorija, su kankiniais, teologais, filosofais, mūsų civilizacijos kūrėjais. Šventoji Klara Sienietė, Europos globėja, viduramžių karų sūkuriuose liudijusi, kad visuomenės prieštaras galima spręsti dialogu, o ne ginklu. Ir šventoji Edita Štein, žydė katalikų vienuolė, filosofijos žvaigždė, kartu su savo tauta sutikusi likimą Aušvice. Šventasis Tomas Moras, politikų globėjas, verčiau netekęs galvos nei išsižadėjęs savo įsitikinimų. Kažin, ar mūsų iš vieno flango į kitą liuoksintys politikai bent žino, kas yra jų pavyzdys? Mes net laiko Visų šventųjų litanijai nebeturime. Ką ten litanijai.

Esame paskutinė karta, bemokanti Tėve mūsų. Bet nebemokanti prašyti ir melstis. O kam? Juk mes galime. Mes kategoriškai atsisakome pripažinti, kad yra dalykų, nepažinių nei mūsų protui, nei mūsų valiai, nei mūsų mokslui. Nes melsti, prašyti – nuvainikuoti save. Visagaliai to nedaro. Ir tada ateina Ji. Iš tos per niūrios mūsų išpaikintoms pūkuotoms sielytėms giesmės: „Gelbėk mane, Viešpatie, tą siaubingąją dieną. Kada ims drebėti dangus ir žemė. Kai dangui liepsnojant teisi pasaulį“.