Atvira istorijos pamoka apie laisvą žodį, kurio sovietų imperija nesugebėjo nutildyti (2)

„Su vaikais žaidė tinklinį“, „Lankė ligonį“… Tokie, atrodytų, šiandienos dvasininkui įprasti darbai. Tačiau sovietmečiu už juos kunigai buvo negailestingai baudžiami. Tai ištraukos iš nesugaunamosios Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, kurios sovietinė imperija taip ir nesugebėjo nutildyti. Lietuvoje leisto slapto leidinio balsas buvo toks galingas, kad gerokai pakenkė netgi sovietų remiamai vadinamąjai „Išlaisvinimo teologiją“ arba katalikybei su komunistiniu veidu Lotynų Amerikos šalyse, kurios geriausia evangelizacijos priemone buvo laikoma ne Šventasis raštas, o… Kalašnikovo automatas. Apie tai atviroje istorijos pamokoje Obelių gimnazijoje pasakojo vienas žinomiausių Lietuvos disidentų, mūsų kraštietis Petras Plumpa. Tik gaila, kad jo pasakojimo pasiklausyti rinkosi vien obeliečiai moksleiviai bei saujelė besidominčiųjų pasipriešinimo Sovietų sąjungai istorija.

Vertingoje pamokoje –
maža svečių
Susitikimas su disidentu Petru Plumpa, kurio gyvenimas nuo pat jaunystės paženklintas pasipriešinimo sovietiniai santvarkai žyme – unikali proga iš pirmųjų lūpų išgirsti neginkluotojo pasipriešinimo, kuriuo Lietuva gali didžiuotis, istoriją. Nors apie susitikimą skelbta, į jį kviesti sąjūdiečiai, istorikai, visuomenininkai, tačiau... Į nedidelę Obelių gimnazijos salytę atėjo vos trys svečiai: Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas Andrius Šukys, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas bei Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja istorikė Lina Dūdaitė-Kralikienė. Ir atvykę jie nesuklydo – susitikimas su disidentu P. Plumpa buvo vertas didžiulio dėmesio.

Apie vertybes
Pristatydamas garbųjį svečią, Obelių, Kriaunų ir Aleksandravėlės klebonas Laimonas Nedveckas trumpai apžvelgė, ką jam asmeniškai ir atgimstančiai Lietuvos visuomenei reiškė tikėjimas apskritai ir Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika. Dvasininkas kalbėjo, kad tikėjimas buvo tas pamatas, kuris formavo mūsų tautos vakarietiškąsias vertybes. To atspindys – šiandieniniai Ukrainos įvykiai: už laisvę ir kelią į Europą kovojanti Vakarų Ukraina, kurios žmonių mentalitetą formavo ir Abiejų tautų respublikoje subrandinta graikų apeigų katalikų, kitaip dar vadinamų unitais, konfesija. Religijos faktoriaus svarbą pasipriešinime liudija ir šviežiausi įvykiai: Ukrainos stačiatikių bažnyčia atsiskiria nuo Maskvos patriarchato.
Kunigo Laimono Nedvecko pasakojimas atskleidžia, kaip sovietinis režimas bijojo šios savilaidos būdu leidžiamos knygelės. Jis, dirbdamas Vilniaus Universiteto bibliotekoje, knygų saugykloje jau brėkštant Atgimimui slapta vartė šios kronikos puslapius. Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika buvo saugoma specialiame fonde, iš kurios galėjo būti paimta tik pateikus specialų prašymą, kurį, atsižvelgdami į prašytojo argumentų pagrįstumą, tvirtindavo arba atmesdavo bibliotekos vadovai. Kunigas L. Nedveckas sakė, kad tuomet leidinį galėjo tik trumpai pavartyti pakeliui į saugyklą, nes didesnis susidomėjimas kronika nebūtų likęs nepastebėtas...

Kovojo jau vaikystėje
Kraštietis disidentas Petras Plumpa susitikimo dalyvius nustebino šmaikščiu ir gyvu pasakojimu apie tai, kaip jis pasirinko laisvės kovotojo kelią. Mat jo brolis ir tėvas buvo Laisvės kovotojai. Ir mažesnieji vaikai nešdavo jiems maistą. Šie darbai buvo pavedami mažiesiems, mat jie sukeltų mažiau įtarimo sekliams, nei suaugusieji. Pašnekovas pasakojo, kad save atsimena brendantį su lauknešėliu per javų lauką
Sąmoningą kovą prieš sovietinį režimą P. Plumpa pradėjo dar mokyklos suole. Tuometinėje Pandėlio vidurinėje mokykloje susibūrė moksleivių slapta organizacija, į kurią įsitraukė ir suvainiškėnas P. Plumpa. Tarp bendraminčių buvo ir kita žinoma disidentė Nijolė Gaškaitė. Kuopelė neišsiskirstė ir tuomet, kai jos nariai išvyko studijuoti į Kauną. Jie leido pogrindinius lapelius, juos platino kauniečiams. Metodai buvo drąsūs: antai, jaunuoliai sulaukdavo, kol į stotelėje sustojusį miesto autobusą sulips keleiviai ir, akimirką prieš uždarant jo duris, į autobuso saloną švysteldavo saują antisovietinių lapelių. Kitas drąsus būdas buvo dalinti lapelius ant tilto praeiviams. O Nijolė Gaškaitė įsigudrino iš teatro balkono švystelti jų saują į salę spektalio metu. Didžiausiu šios grupelės žygdarbiu galima laikyti 1958 m. vasario 16 d. iškeltas trispalves Vilniuje, Kaune ir Pandėlyje. P. Plumpa iškėlė trispalvę ant aukščiausio Kauno pastato – Petrašiūnų elektrinės kamino.
Deja, kuopelės narių pėdsakais jau sekė sovietinis saugumas. Bausmės jaunuoliams buvo žiaurios: nuo dviejų iki dešimties metų GULAG‘o. Nors ir turėjo galimybę prašyti malonės (išduodami draugus), nė vienas grupelės narys šia proga nepasinaudojo ir lageriuose atsėdėjo visą bausmės laiką. P. Plumpa juose praleido septynerius metus.

Slapta mokykla
Sovietiniuose lageriuose už „antivalstybinę“ veiklą kalėjo marga publika: nuo nepripažintų religinių judėjimų atstovų iki žymių sovietinių disidentų. Netgi ten slapta atkeliaudavo pogrindinių religijos, filosofijos knygų. Kalėdamas lageryje, P. Plumpa iš naujo atrado ir pamilo katalikų tikėjimą. „Negali pamilti to, ko nesupranti ir nepažįsti“, – sako jis. Gilindamasis į Šventąjį raštą, filosofinę, teologinę literatūrą, pašnekovas plėtė akiratį ir žinias.
Grįžęs iš lagerio jis vėl ėmėsi antisovietinės veiklos, palaikė ryšius su rusų disidentais, tarp jų ir garsiuoju Sergejumi Kovaliovu, 1969 m. įkūrusiu  Iniciatyvinę grupę Žmogaus teisėms TSRS ginti.

Vienintelis ginklas –
laisvas žodis
Po lagerio P. Plumpa stojo į savilaidos – nelegalios literatūros – leidėjų gretas. Nelegaliai (samizdatas, savilaida) buvo platinama ta literatūra, už kurios dauginimą, platinimą ir netgi laikymą grėsė bausmės. Nelegaliai buvo spausdinama katekizmai, maldaknygės, teologiniai veiklai, filosofinės knygos, netgi grožinė literatūra. Nelegalių knygų leidyba buvo sudėtingas, imlus laikui procesas: leidiniai buvo perrašinėjami spausdinimo mašinėlėmis arba dauginami primityviais kopijavimo aparatais, tokiais kaip „Era“. Pirmoji P. Plumpos leista pogrindinė knyga buvo „Jaunuolio būdas“, skirta jaunimui. Šią  nelegalią knygelę, pasakojančią apie charakterio, vertybių formavimą, šeimos paprastai dovanodavo vaikinams pilnametystės proga. Nelegaliai buvo leidžiami ir A. Maceinos raštai, Ateitininkų vadovas, Juozo Girniaus raštai, kita drausta literatūra. Nuo 1969 m. nelegalios literatūros leidyba ir platinimas jau tapo pagrindine P. Plumpos veikla.
1971 m. sovietinis saugumas padarė esminę klaidą, paskatinusią imtis nesugaunamosios Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidybos. Ji uždraudė labai aktyviems katalikų kunigams Sigitui Tamkevičiui, Juozui Zdebskiui uždraudė užsiimti religine veikla. „Kitaip sakant, išvarė griovių kasti. O kas jiems beliko? Įsidarbino fiktyviai, algą palikdavo viršininkams, o patys važinėjo po Lietuvą, rengdami rekolekcijas, bendraudami su jaunimu“, – su šypsena pasakojo P. Plumpa.
Katalikų dvasininkai buvo persekiojami, baudžiami. 1971 m. kunigas J. Zdebskis atsidūrė kalėjime. Kasmet Lietuva netekdavo maždaug 20 kunigų. O į seminarijas leisdavo priimti tik penkis pirmakursius. Ko tik nedarydavo saugumiečiai: į seminaristus rinko ir negabius, ir ligotus, ir specialiai įdiegdavo savo agentus, kad šie, baigę studijas ir gavę šventimus demonstratyviai atsisakytų kunigystės. Tačiau saugumo agentų diegimą į katalikų kunigų gretas apsunkino vienas, šiuolaikinėje visuomenėje neretai atgyvena laikomas niuansas – celibatas. Kaip sakė P. Plumpa, retas čekistas laikytųsi celibato.
Taigi, kaip atsaką į sovietinius persekiojimus, katalikų dvasininkai ir bei pasauliečiai ėmė svarstyti  kuo galima į tai atsakyti. Svarbiausias ginklas buvo apšviesti ir viešinti sovietų niekšybes. Todėl svarstyta galimybė leisti pogrindinį periodinį leidinį. Kadangi dėl pogrindžio sąlygų teko atsisakyti ambicijų leisti teologinį-filosofinį leidinį, buvo apsistota prie kronikos, kurioje fiksuojami ir demaskuojami žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimai sovietinėje Lietuvoje. Tokį formatą įkvėpė ir Rusijoje disidentų leidžiama Einamųjų (dabartinių) įvykių kronika (Kronika tekuščich sobytij). Pirmasis jos numeris pasirodė 1972 m. kovo 19-ąją. Kronika, nepaisant saugumo kratų, represijų, buvo nesugaunama – ji leista iki pat 1989 m. Per 17 leidimo metų išėjo net 81 jos numeris. Iki 1983 m. ją redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius, o jį suėmus, iki pat 1989 m. – kunigas Jonas Boruta.

Atvėrė akis
lotynų amerikiečiams
Kronika buvo platinama ne tik Lietuvoje. Perfotografuota ji buvo užsienio žurnalistų, diplomatų išvežama į Vakarus, verčiama į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų kalbas. Ypač sovietinio saugumo reikalus gadino tai, kad Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo platinama Lotynų Amerikoje. Iš stiprių tenykščių lietuvių bendruomenių ji plito po visas katalikų parapijas. O sovietinis režimas labai palaikė vadinamąją Išlaisvinimo teologiją, arba katalikybę su komunistiniu veidu. Toks radikalus judėjimas sovietų skatintas kaip atsvara tradicinei katalikybei ir Vatikanui. Tačiau, pamatę, už ką baudžiami Lietuvos kunigai ir tikintieji, Lotynų Amerikos katalikai susimąstydavo, ar tokio gyvenimo nori ir jie. „Juk tai, už ką persekiojo Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius, buvo smulkmenos, normali parapijų veikla. Lankė ligonį, mokė tikybos vaikus…“, – pasakojo P. Plumpa.

Žmona žinojo ir palaikė
Visas P. Plumpos gyvenimas sovietinės okupacijos metais buvo po padidinamuoju saugumo stiklu. Jis buvo stebimas, sekamas, rengiami patikrinimai. O kaip į tai reagavo šeima? „Aš apie tai pasakiau būsimai žmonai. Ji palaikė mane“, – sakė pašnekovas. O ar ji pati nepanoro įsitraukti į sovietinę veiklą? Pagal nerašytas disidentų taisykles tai buvo draudžiama. „Jei įsitrauktume abu, abu suimtų, kas pasirūpintų vaikais?“, – retoriškai klausė pašnekovas. Jis neslėpė, kad per daugelį metų pažino ir savo seklius, ir netgi leisdavo sau juos paerzinti. Antai viena seklė „apsišvietė“. Tačiau tos merginos P.Plumpa tarsi nepastebėdavo. „Tam turėjau kelias priežastis. Jei parodyčiau, kad žinau, kas ji yra, seklę pakeistų. Tai merginai, aišku, gerokai kliūtų. O ir man iš to jokios naudos: ją kaip mat pakeistų į nepažįstamą agentą“, – sakė jis. Jei sovietų saugumas sekdavo jo namą, tai sekliai nežinojo, yra jis namie ar ne. Patikrinti siųsdavo kaimynų vaikus: paprašyti degtukų ar druskos. „Tai aš tiems vaikams ir sakydavau: pasakyk dėdei, kuris tave čia atsiuntė, kad aš namie“, – juokėsi P. Plumpa.

Pavyzdys užkrečiamas
Jis neslepia: Dievas saugojo Kroniką ir jos leidėjus: kiek bebuvo kratų, suėmimų, šio leidinio taip ir nepavyko sunaikinti. Saugumiečiai ir P.Plumpai siūlė sandėrį su šėtonu: „Antrą kartą kalint lageryje, iškalėjus dvejus metus atvažiavo čekistas. Sako, pasakyk, kas leidžia Kroniką, ir į laisvę išeisi dabar pat. Pagunda didelė – liko kalėti šešeri metai, laisvėje šeima, trys vaikai. Nepalūžau. Saugumiečiai turėjo visus Katalikų bažnyčios numerius, bet jos leidėjų taip ir nesugavo“.
Kronikos pavyzdys įkvėpė: jei 1972 m. jau buvo leidžiami trys pogrindiniai periodiniai leidiniai, tai 1979 m. – jau dvylika. Ir jų bendras tiražas viršijo Katalikų bažnyčios kronikos tiražą net 10 kartų. Iki Atgimimo Lietuvos teritorijoje jau buvo leidžiama 17 pogrindinių periodinių leidinių.
„Rokiškio Sirenos“ inform.