Ekstremalios „Nutildytos mūzos“ Kurtuvėnuose – pagrindinio prizo laimėtojos (foto) (0)

Liepos 23-24 d. vyko XXII teatrų festivalis – konkursas „Kartu“, skirtas Povilo Višinskio prizui laimėti. Teatralai, tarp jų ir mūsiškis Rokiškio liaudies teatras, rinkosi Kurtuvėnuose. Režisierės Neringos Danienės pagal žydaitės Matildos Olkinaitės istoriją pastatytas spektaklis „Nutildytos mūzos“ žiūrovams bei komisijai pristatytas antrąją festivalio dieną, sekmadienį, ir pelnytai įvertintas pagrindine premija už geriausią spektaklį - 1000 Eur.

27-tą kartą su „Nutildytomis mūzomis“

Tą dieną spektaklis „Nutildytos mūzos“ nuo pat jo pastatymo buvo parodytas iš viso 27-tą kartą. Spektaklis pastatytas 2016 metais, suvaidintas virš 20-ies kartų, po to vaidinimai buvo sustabdyti, nes pagrindinė aktorė išvyko mokytis į Angliją. Kaip sako Rokiškio liaudies teatro režisierė Neringa Danienė, spektaklis atkurtas tuomet, kai buvo rasta tinkama pagrindinio vaidmens atlikėja Ieva Lapelytė – tuomet atnaujintas kolektyvo „sąstatas“ ir spektaklis vėl pajudėjo, iš naujo pasakodamas nužudytos jaunos poetės istoriją. Geriausiu Kurtuvėnuose jis išrinktas iš devynių festivalyje parodytų spektaklių. Vertinimo komisija buvo rimta: jos pirmininkas - režisierius Gytis Padegimas, kiti komisijos nariai – režisieriai Zenonas Gestautas, Petras Valskys, Violeta Tuomaitė, Vita Pleskūnienė.

Vos pradėjo tiesti laidus – dingo elektra

Vaidinimas šį kartą neapsiėjo be „nuotykių“. Pasak režisierės N. Danienės, per visą darbo laikotarpį ji nebuvo susidūrusi su tokia situacija, kokia nutiko Kurtuvėnuose – per vieną spektaklį net du kartus teko rūpintis dingusia elektra. Atrodo, tokios problemos galėjo sugadinti spektaklį, sudarkyti įspūdį apie pasirodymą žiūrovams, tačiau, laimei, tai nenutiko. N. Danienė papasakojo: „Vos pradėjom tiesti laidus, dingo elektra - išmušė saugiklius. Raktai nuo skydinės - Šiauliuose, už 20 km nuo Kurtuvėnų. Turėjome palaukti, kol juos atveš. Valandą, o gal ir daugiau, tiesiog laukėme. Laikrodis negailestingai tiksėjo, o galvoje tarsi įsižiebė raudona lemputė – tai kažin, ar vietinė elektros instaliacija atlaikys mūsų spektaklio apšvietimą? Elektros skydinės raktą gavome, elektra atsirado, pasistatėme apšvietimą. Viskas veikia! Aleliuja! Prieš spektaklį pajuokauju aktoriams, kad pasimelstų už elektros instaliaciją...“

Valsas vėl iššaukė tamsą

Kurį laiką vaidinimas vyko sklandžiai. Deja, kaip toliau papasakojo režisierė, nuotykiai tęsėsi: „Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Vidury valso sceną užliejo tamsa. Aklina tamsa. Spektaklį sustabdėme. Žiūrovai iš pradžių nesuprato, kas vyksta. Paskui pamažu suvokimas atėjo. Direktorė kažkam skambino, o mes visi, nežinodami, kas bus toliau, laukėme. Svarstėme, ar ta šviesa išvis atsiras. Aktoriai stovėjo scenoje ir laukė šviesos. Buvo labai ilgos tos minutės...“

„Palaukus, užsiplieskė visos lempos. Salėje – plojimai. Apsidžiaugę, mes iškart iš naujo pradedame valso sceną. Aktoriai - šaunuoliai, vaidina lyg nieko nebūtų buvę. Staiga mes prie pultų suprantam - ogi dega visi prožektoriai (ko tuo metu neturėjo būti) ir mes nieko negalim padaryti, nė vienos lemputės išjungti, nes nei pultas, nei „dimeris“ nereaguoja. Niekas neveikia. Lempos tiesiog dega pačios sau ir į jokius bandymus jas sutramdyti nereaguoja...“ – dalinasi N. Danienė neįprasta patirtimi.

Sušaudymo scenoje – susitarimas atjungti pagrindinį laidą, kad apšvietimas taptų toks, koks turi būti

„Kol spektaklis vyksta, aparatinėj prasideda naujas nervų karas. Šiam spektakliui apšvietimas - ypač svarbus. Pradėjom ieškoti pagalbos, susirašinėjom su gudresniais žmonėmis, iš kurių gavome patarimų „perkraukit pultą ir dimerį“, „pabandykit atjungti iš rozečių dalį prožektorių“ ir kitų panašių... Bet mums tai netiko - spektaklis tai vyksta! Aktoriai kažkuriuo metu susivokė, kad su šviesomis nieko nebus ir visa spektaklio atsakomybė liko ant jų pečių. Atrodo, kad jie nėrėsi iš kailio, kad kompensuotų tą apšvietimo sukuriamos atmosferos trūkumą...
Aparatinėj padarom suokalbį ir sutariam eiti „va bank“: sušaudymo scenoje, kur reikalinga tamsa, tiesiog nutariame kelioms sekundėms ištraukti iš rozetės pagrindinį laidą, į kurį viskas sujungta. Bus kas bus. Ir vėl – tamsa... Žiūrovus vėl ištinka šokas. Kažkas garsiai sušunka: „Ir vėl!“. Kai po 5 sekundžių įkišam tą laidą į rozetę - aleliuja! Viskas atsigavo! Tų kelių sekundžių pakako technikai persiprogramuoti į reikiamus parametrus...“ – dar gyvomis emocijomis dalinasi spektaklio kūrėja Neringa. Spektaklio finalas įvyko taip, kaip reikėjo.

Ekstremalų pasirodymą palydėjo džiaugsmo šūksniais

Festivalyje turėjo būti įteiktos trys premijos: geriausio vyro ir moters vaidmens atlikėjams (kiekvienam - po 200 eurų) bei pagrindinis apdovanojimas – už geriausią spektaklį (o tai jau nemenka suma – 1000 eurų). Apie premijos įteikimo momentą režisierės prisiminimai itin ekspresyvūs: „Vos išgirdę pirmą žodį „Rokiškio....", mes visi garsiai šaukėm, plojom, mojavom. Po tokio ekstremalaus spektaklio išgirsti savo vardą buvo didžiulis džiaugsmas. Reiškia, nepasidavėm! Reiškia, vis tiek įtikinom, sujaudinom, papasakojom, pasiekėm!“

Gautą premiją skirs kelionėms su „Nutildytomis mūzomis“

Po festivalio Kurtuvėnuose, grįžusi į Rokiškį, režisierė Neringa Danienė sakė, kad po spektaklio visas teatro kolektyvas sulaukė daug palaikymo žodžių, klausimų, norint sužinoti visą istoriją. Be to, Rokiškio liaudies teatras su spektakliu „Nutildytos mūzos“ buvo pakviestas į dar tris festivalius. Pasak N. Danienės, gautą premiją kolektyvas išnaudos naujoms kelionėms su „Nutildytomis mūzomis“, skleidžiant žinią apie jaunos žydaitės iš Panemunėlio likimą. Tai – istorija, kuri neturi būti pamiršta. O nepamiršti padės spektaklis „Nutildytos mūzos“. Mūzos neturi būti nutildytos!