Giedrius Kujelis: „Būčiau ir vienas ėjęs“ (foto) (3)

Holokaustas – skaudi tema mūsų tautai. Rokiškėnams taip pat: 1941 m. rugpjūčio viduryje mūsų miestas neteko daugiau nei pusės savo gyventojų. 1941 m. rugsėjo 15-16 d. miške netoli Bajorų buvo sušaudyta per 3 tūkst. mūsų miesto gyventojų: 3200 žydų, 4 lietuviai ir lenkas. Dar per 1500 žydų po savaitės buvo nužudyta netoli Antanašės. Šioms žudynėms atminti Rokiškio krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis surengė pėsčiųjų žygį „Mirties keliu“ nuo Rokiškio geto, buvusio dabartinio muziejaus teritorijoje, iki žudynių vietos. Nueti į vieną pusę penki kilometrai. Tiek grupėmis po maždaug 200 žmonių tomis siaubingomis dienomis ėjo rokiškėnai žydai iki vietovės, tapusios jų kapu. Norinčiųjų jų atminties vardan nueiti tą patį kelią ir grįžti, buvo tik penki: pats organizatorius, šauni jauna šeima: Julija ir Laurynas Kuodžiai su Julijos mama Jurga Deksnyte bei „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė. „Net jei niekas nebūtų atėjęs, būčiau ėjęs vienas“, – sakė istorikas G. Kujelis.

Įdomus ir turiningas žygis

Kas nutiko, kad rokiškėnai, galima sakyti, ignoravo tokią svarbią datą? Klausimas lieka atviras. Ir pats istorikas G. Kujelis tik pečiais gūžčiojo. Juk liepos pabaigoje analogiška tema – holokausto metu žuvusios jaunos poetės Matildos Olkinaitės atminimui skirtos knygos „Atrakintas dienoraštis“ pristatymas sulaukė milžiniško dėmesio. Galbūt dėl mažesnio dėmesio kaltas tiesiog sutapimas: nemažai rajono šviesuomenės tuo pat metu dalyvavo kitame renginyje.

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad nedalyvavę žygyje, prarado labai daug. Mat G. Kujelis detaliai tyrinėjo Rokiškio apskrities žydų istoriją nuo seniausių laikų iki tragiškos pabaigos 1941-ųjų vasarą. Jis parengė įdomų, patrauklų, atvirą pasakojimą.

Žygyje praleistos pora valandų neprailgo.

Pirmoji stotelė – Rokiškio getas

Šiemet pavasarį originalaus dizaino paminklu buvo paženklinta vieta prie Rokiškio krašto muziejaus, kuri 1941 m. liepą ir pusę rugsėjo buvo laikinu prieglobsčiu Rokiškio žydams vyrams. Bent jau jų čia buvo dauguma. Daugelis šeimų: moterys, vaikai, senukai buvo atskirti nuo vyrų ir išvežti į Antanašę. Ten buvo antrasis getas – jame buvo per 1500 žmonių.

Pasak G. Kujelio, tai dabar teritorija prie didžiojo kumetyno yra plyna vieta. O tuo metu, kai čia buvo kalinami Rokiškio žydai, ten buvo nemažai smulkių statinių. Jie ir buvo prieglobstis didžiulei miniai žmonių. Nacių okupantai iš pradžių žydus vyrus laikė naudinga darbo jėga: siuntė darbams į Sacaharos durpyną, darbams pas ūkininkus.

Istoriko rankose: dokumentų kopijos. Tai raštas, kurį žydų turto likvidavimo komisija skundėsi Rokiškio žydų stovyklos viršininkui. Raštas datuotas 1941 m. rugpjūčio 12 d. Tai labai įdomi data, žinant, kas įvyks po trijų dienų. Rašte skundžiamasi, kad stovyklos sargyba dirba „nepakeliamomis“ sąlygomis: po 13-14 val., įskaitant sekmadienius. Skundžiamasi, kad tenka dirbti „dulkių debesyse ir parazitų knibždynėje“. Ir atskiro atlyginimo negauna. Tuo tarpu dirbdami įstaigose, dirbtų tik po 7 val.

Klausimas, kodėl šis raštas parašytas būtent rugpjūčio 12 d.? Be abejonės, jį parašę asmenys puikiai žinojo, kas laukia Rokiškio žydų. Tai savotiškas šantažo laiškas, norint užsitikrinti papildomą atlygį. Kol dar buvo kuo manipuliuoti. Po to, kai žydai būtų sunaikinti, stovyklos sargybiniai iš savo šeimininkų jau nieko nebeiškaulytų. Ir jų pastangos pasiteisino: prie dokumento yra ir sąrašas, kas kiek gavo už savo bendrapiliečių, savojo miesto žmonių nužudymą. Daugiausia – 750 rublių – gavo Rokiškio koncentracijos stovyklos viršininkas Vladas Baltrušaitis. Antanašės dvaro stovyklos komendantas Bronius Šereiva bei Rokiškio koncentracijos stovyklos komendantas Juozas Sisas gavo 500 rublių. Eiliniai sargybiniai gavo po 250 rublių. Pasak L. Kuodžio, kuris puikiai išmano Naujausiųjų laukų Lietuvos istoriją, už 60 rublių tuomet buvo galima nusipirkti karvę. Taigi, žydų naikintojams buvo sumokėti milžiniški pinigai.

Įdomu tai, kad Judo sidabrinius jie gavo rugpjūčio 26-ąją, tuo metu, kai buvo sunaikinti jau abu: ir Rokiškio, ir Antanašės getai.

Paliko pėdsakų

Kaip pasakojo G. Kujelis, stovyklos sargai nehiperbolizavo, rašydami apie dulkes ir parazitus: nedidelėje teritorijoje, keliuose pastatėliuose vienu metu glaudėsi tūkstančiai žmonių. Akivaizdu, kad ilgiau laikant žmones tokiomis baisiomis sąlygomis, galėjo kilti ir epidemijos. Didžiuosiuose miestuose getais paprastai tapdavo kuri nors senamiesčio dalis, kur taip pat suvarytų gyventojų tankumas buvo didžiulis. Rokiškyje, tiesa, bent jau apsiprausti žmonėms dvaro tvenkiniuose buvo leidžiama. Jiems maistą iš po skverno nešė gailestingi rokiškėnai, bet juos sargyba vaikydavo.

Menka paslaptis, kad su savimi žydai atsinešė ir dalį vertingiausių daiktų, pavyzdžiui, sidabrinių indų, naudojamų švenčiant šabui. Kaip įmanydami, jie suslapstė tokius daiktus stovykloje. Todėl statant namus, kasant tvenkinius po karo buvo rastos kelios slėptuvėlės. Didelių turtų Rokiškio žydai neturėjo: dauguma buvo smulkūs amatininkai.

Jų sargybiniai bazavosi dvaro kalvėje. Prie jos durų G. Kujelis rado unikalią plytą: ji datuota 1941 m. ir pagaminta Velniakalnio plytų dirbtuvėje.

Kelias trumpas

Nuo sargybos namelio traukėme Bajorų link. Kaip ir žydų grupės, po maždaug 200 žmonių. Kadangi Bajoruose buvo sušaudyta per 3000 žmonių, galima paskaičiuoti, kad keliu per dvi dienas ėjo maždaug 15 tokių grupių. Sunku patikėti, kad Bajorų žmonės to nepastebėjo... Jie pastebėjo. Tik nieko negalėjo padaryti... Nes tie, kurie atvirai būtų pademonstravę gailestį, patys rizikavo atsidurti voroje.

Patiems žydams buvo pasakyta, kad jie vedami darbams. Įdomu tai, kad didelę grupę lydėjo vos keli sargybiniai. Klausimas, kodėl žydai nebandė pasipriešinti, ar bent pabėgti, liko atviras... Atsakymo variantų daug, bet niekas tiksliai pasakyti negali.

Kodėl lietuviai nesugebėjo išgelbėti žydų? Reikia suprasti, kad nacių režimas Vakarų Europoje ir Rytų Europoje kardinaliai skyrėsi. Čia buvo žiauriai persekiojami žydų gelbėtojai. Už žydo gelbėjimą grėsė mirties bausmė visai šeimai. Tačiau daug lietuvių rizikavo gelbėdami žmones. Beje, G. Kujelis priminė, kad žydai buvo tik pirmosios aukos siaubingame nacių plane. Ir lietuviams grėsė toks pat naikinimas: nacių planuose gyvi turėjo likti tik tie, kurie atitiktų jų numatytus rasinio grynumo kriterijus, o kiti – ilgainiui sunaikinti, kad atlaisvintų „gyvybinę erdvę“ arijams.

J. Deksnytė G. Kujelio klausinėjo apie tai, kokie buvo Rokiškio žydai: kuo jie vertėsi, kaip kūrė savo gyvenimą. Apie tai, kaip pažinti jų statytus namus Rokiškio senamiestyje.

Artėjant prie nužudymo vietos, kilo natūralus klausimas, kaip žmonės, normalūs, sveiki žmonės rokiškėnai, galėjo tapti tokiais žvėrimis, kad į mirtį nuvarė ir per dvi dienas nužudė daugiau nei 3000 žmonių? Pasak G. Kujelio, klaidingai manoma, kad holokausto dalyvis yra tik tas, kuris šaudė. Pagal tarptautinį apibrėžimą, nacių nusikaltimų bendrininkai yra ir tie, kurie sudarinėjo sąrašus, skundė, kurie rinko žydų turtą. L. Kuodis kalbėjo apie tai, kodėl taip greitai ir efektyviai Lietuvos žydai buvo suvaryti į getus. Mažai kas apie tai kalba, tačiau žydų sąrašus sudarė ne naciai. Juos sudarė sovietai dar pirmosios okupacijos metu. Dalis žydų buvo ištremta, visų turtas: didesni ir mažesni verslai, buvo nacionalizuoti. Ir traukdamiesi sovietai, žinoma, nespėjo tų sąrašų nei pasiimti, nei sunaikinti.

Taigi, grįžtame prie klausimo, kaip normalus žmogus gali pakelti ginklą prieš vaiką ir senuką. G. Kujelis pasakojo, kad tam naciai Lietuvoje kūrė vadinamąjį Tautos darbo apsaugos batalioną. Nuo 1941 m. liepos jam vadovavo jau vokiečiai. Ir tuomet bataliono kariai buvo įtraukti į žydų šaudynes. Ne visi: daugiau nei šimtas karių išėjo iš bataliono, nemažai tiesiog dezertyravo, vienas kuopos vadas nusišovė. Tačiau taip elgėsi ne visi. Kai kurie, žudydami žmones, pasiekė ir Baltarusiją.

Tačiau žudyti žmones yra priešinga žmogaus prigimčiai. Todėl nenuostabu, kad nuolatinės žudynės ėmė atsiliepti žmogžudžių: tiek esesininkų, tiek jų parankinių psichikai. Užmušti sąžinės priekaištus padėdavo vienintelė priemonė: alkoholis. Dideli jo kiekiai. Naciai reguliariai jį tiekė žudikams tokiais kiekiais, kad jie gertų, tačiau galėtų vykdyti šitą siaubingą užduotį.

Žudynės netoli kapinių

Bekalbėdami artėjome prie sankryžos, vedančios į Lukštus. Visai šalia – Velniaduobės smuklės pamatai. Kiek tolėliau miške – senosios Bajorų kapinės. Keista, kad žudynėms naciai parinko gana judrią vietą. Tačiau, pasak G. Kujelio, ir Antanašėje geto gyventojai buvo sušaudyti lygiai taip pat netoli gyvenvietės.

Žinoma, nuolatinis šūvių garsas turėjo girdėtis Bajorų gyventojams. Kad nors kažkiek prislopintų juos, buvo užvestas didelis traktorius. Pasak istoriko, kai kurie žmonės pasakojo, prasmukę beveik iki pat žudynių vietos, pavyzdžiui, sentikių berniukas, vadeliojęs vežimą. Tačiau ar tai tiesa, sunku pasakyti.

Ten, kur 1941 m. rugpjūčio 15-16 d. įvyko baisi tragedija, dabar tylus memorialas. Apie tai, kas čia vyko, liudija aštuonios duobės. Užlietos betonu. G. Kujelis perskaitė 1944 m. liepą sovietų valdžios ataskaitą apie žudynių prie Bajorų palaikų ekshumaciją. Joje dalyvavo sovietų armijos gydytojai, vietos gydytojai, taip pat Lukštų kunigas bei vietiniai gyventojai. Kodėl liudininku buvo pakviestas ir dvasininkas, nors sovietų valdžia katalikų dvasininkų nekentė kaip maro? G. Kujelis mano, kad taip pasielgta, nes kunigas turėjo didžiulį autoritetą vietos žmonių tarpe.

Raportas trumpas, tačiau labai emocingas. Kalbėta apie tai, jog duobėse matyti moterų, paskutinę gyvenimo sekundę apglėbusių ir savo kūnais uždengusių vaikus, palaikai. Duobėse: kūdikiai, vaikai, senukai... Tarp nužudytųjų – jų smulkūs asmeniniai daiktai, pavyzdžiui, maldos knygų puslapiai, dokumentai... G. Kujelis priminė ir legendą apie žudynes: rabinas pasiprašė, kad jį sušaudytų paskutinį, ir kol buvo žudomi jo tautiečiai, visą laiką meldėsi. Jį, žmoną ir dukrelę sušaudė paskutinius...

Tyloje atminties ženklan prie paminklo kiekvienas žygeivis padėjo akmenuką. Kodėl žydai atminties vardan deda ne gėles, žvakes, bet akmenukus, yra keli pamąstymai. Šie maži akmenukai tik maža pagarbos duoklė tiems, kurie kūrė mūsų miesto istoriją.

Juk buvo nužudyta daugiau nei pusė Rokiškio ir mūsų rajono miestelių gyventojų. Žmonės, kurie kūrė mūsų valstybę: kariai savanoriai, inteligentai, verslo žmonės, paprasti darbininkai ir amatininkai.

J. Deksnytė pabrėžė, kad toks žygis reikalingas būtent tam, kad mes niekada nepamirštume to, kas įvyko 1941 m. rugpjūtį. Ir keliaudami iš masinių žudynių vietos į Rokiškį, keliautojai diskutavo apie tai, kodėl ir kaip blogis užvaldo žmones ir visuomenes. Kodėl nebelieka sveiko proto ir drąsos pasakyti: „Gana! Aš nežudysiu“. Kaip galios, valdžios ir smurto spiralė totalitarines visuomenes paskandina kraujo upėse.

Kad po nacių buvo tokie pat kruvini sovietų, raudonųjų khmerų, Šiaurės Korėjos režimai...

„Mes turime apie tai kalbėti. Mes turime dalyvauti. Kad toks blogis niekada nepasikartotų“, – reziumavo J. Deksnytė.