Gyvieji vaiduokliai ir žiurkių lenktynių finišas (0)

Žmogaus gyvenimas – nuolatinis bėgimas tarp tikrų ir įsikalbėtų tikslų. Nuolatinis laiko trūkumas. Kuo labiau skubama, lekiama, tuo labiau jo... nėra. Kol nepasiekiamas finišas. Šis savaitgalis ir bus apie... gyvenimo finišą.

Bet pirmiausia bus, jau yra Helovinas. Daug ginčų dėl jo yra. O man tai puiki šventė. Atskleidžianti mūsų visuomenės tikrąją esmę. Kai karpomos paklodės ir nusipaišomi veidai, įskaitant ir „pandos“ akis. Gyvieji numirėliai, zombiai ir raganos. Tik ar tai kaukės? Gal kaip tik tą siautulingą naktį žmonės parodo savo tikrąją esmę – gyvenimo vaiduokliai. Visur prisivaidelenę ir niekur neprigiję. Dūšios be vietos. Tik ne kaukių vakarėlyje. Gyvenime. Ir išskaptuoti moliūgai ne visuomet yra dekoracijos. Neretai jie – autoportretai.

Per gyvenimą lekiame šuoliais. Kai žmogus jaunas, to laiko – visa amžinybė. Atrodo, kad viskas visada bus. Ir laikas, ir energija, ir žmonės. Neišsenkami ištekliai. Priemonės. Taip jau save auklėjame, kad žmogus mums ne vertybių matas. Priemonė. Kuri turi padaryti laimingu.

Moliūgagalvio gyvenimas paprastas. Kaip moliūgo. Pavasarį pasėjama sėkla į žemę. Kur sodinami moliūgai? Juk ne pačioje garbingiausioje daržo vietoje, ten daug garbingesnių daržovių lysvės. Nukišami kur į kampą, ant komposto krūvos, kad užmaskuotų žaluma gyvenimo šiukšlyną. Vasarą žaliuoja, žydi ir rudeniop duoda gausų derlių. Kuris iš tiesų niekam nereikalingas. Prisipažinkite sąžiningai, kiek moliūgų per metus suvalgote? Na, vieną-du. Žinote, kaip sužinoti, ar esate tikrai vienišas? Jei joks giminaitis rudeniop nepasiūlė cukinijos, tai jau tada tikrai vienišas. Su moliūgais irgi panašiai. Ir belieka juos skaptuoti Helovino vakarėliui. Vienadienėms žibinto imitacijoms.

Lygiai ir žmogus. Dabartiniai keturiasdešimtmečiai ir vyresni – vaikų su rakteliais ant kaklo karta. Ir mums dar pasisekė. Tik rakteliai. O juk sovietinės visuomenės idealas buvo žmogus, neapsunkintas šeimos ir vaikų našta. Šeimoms – bendrabučiai ir obšepito valgyklos, vaikams – vaikų namai ir savaitiniai darželiai. Valstybė pasirūpins... Daug kalbėta apie meilę partijai ir tėvynei, ir mažai – apie meilę žmogui.

O žmonės mylėjo. Kaip mokėjo. Dažniausiai destruktyviai. Psichologai teigia, kad Rytų Europoje 75 proc. šeimų – disfunkcinės. Šalyje, kurioje nebuvo sekso, nėriniuotų apatinių ir prezervatyvus... skalbdavo, o abortas laikytas normalia nėštumo planavimo priemone. Sekso nebuvo, tačiau buvo vedybos „iš reikalo“. Ne iš meilės. Gal ir tos meilės pradžioje kažkiek būdavo. Kol jos nepribaigdavo rutina ir amžinas deficitas. Skurdo ir vargo žmonės, kurie namuose atidirbdavo antrą darbo dieną: daržuose, garažuose, virtuvėje, dar chaltūrindavo šiek tiek (kas siuvo, kas tortus kepė, kas mezgė, kas mašinas remontavo). Daugelis svajojo apie butą. Drąsesni – apie namą.

Lietuviškasis tipinis sovietinis nuosavas namas – puiki disfunkcinės šeimos strategijos iliustracija. Daug tokių namų stovi kiekviename mieste. Didelių gargarų, skirtų kelioms kartoms. Tokie šeimyniniai bendrabučiai. Sakysite, tada kitaip nebuvo, kur gi tiems jauniems dėtis, jei ne po rūpestingu tėvų sparnu. Dar baisesnė situacija, kai dvi-trys kartos tilpdavo viename nedideliame bute. Skurdo filosofija: kaip tos kartos sugyvena tarpusavyje, niekas negalvojo. Taip ir gimdavo anekdotai apie nepakenčiamas uošvienes. Pažiūrėkite dabar – ar bereikalingi, ar bepaklausūs tie didieji, kelioms kartoms statyti namai? Ar vertėjo šiandieniniams septyniasdešimtmečiams-aštuoniasdešimtmečiams dėl jų aukoti sveikatą? Gūdžiais sovietiniais laikais tempti po plytą savo svajonių piliai? Kurioje tie, kuriems ji statyta, nebenori gyventi...

Tai puiki iliustracija, kaip tėvų karta kūrė savo vaikams gyvenimo modelius. Kaip viename sovietiniame anekdote: „Jaša, kiek tavo vaikams metų? Advokatui – penkeri, o gydytojui – septyneri“. Tėvų karta, žinoma, gero norėdama, engė ir laužė. Užaugs, bus gydytoja. Kas, kad puikiai piešia. Nerimta čia, nerimta. Štai, žiūrėk, koks šaunus Petras vyras: kolūkio vairuotojas, tekėk, ponia būsi. Kas, kad Joną myli, o Petras nuo kamščio nenulipa. Kokią čia mergiotę parvedei? Juk sakiau, kad noriu marčios daktarės?! Ir kartus nusivylimas: „ne to iš tavęs, vaikeli, tikėjimės“… Tai mano tėvų kartos gyvenimo scenarijai.

O jaunimas maištavo. Nes dar Šventajame rašte parašyta: „ir paliks tėvą ir motiną“. Prieš kelis tūkstančius metų žmonės suvokė, kad sveikas šeimos modelis yra monogaminė šeima: tėvai ir jų nesuaugę vaikai. O čia ištisos kartos, atleiskite, badėsi užpakaliais viename name. Vienintelė viltis pabėgti – chaltūros ir nauji... namai-mastodontai. Keli darbai, chaltūros. Dėl to ilgesnio rublio, vėliau lito, euro, dėl savo namų. Kartodamas tuos pačius tėvų gyvenimų scenarijus. Ir neužduoda klausimo: o kodėl tie dideli namai dabar tušti. Kodėl tie senelių, tėvų scenarijai taip ir netapo realybe.

Nes tame bėgime už trasos darbas-namas ribų likdavo daug dalykų. Pirmiausia, žmonių tarpusavio ryšiai. Kai dvi sužalotos sielos kuria šeimą, gero nelauk. Ypač, jei iš reikalo. Kurį laiką dar vienija bendras tikslas – namas ir vaikai. O tarpusavio santykiai? O kam? Juk, kaip dabar rašo populiarios knygos, meilė tetrunka trejus metus. Kaip lengva ir paprasta: ne patys sujojo savo gyvenimus, o meilė išėjo iš galiojimo. Išgaravo. Juk niekas nerašo eilėraščių ir dainų apie laimingą meilę. Kažin kodėl?

O visas likęs amželis šeimoje be meilės – kas? Santuoka – ne džiaugsmas ir tarpusavio palaikymas, o pareiga kaip arklio pavalkai? Kaip dresūra bandant iš įsikalbėto stuobrio nulipdyti vyrą-idealą? Žmona – ne kaip mylimoji, artimiausias žmogus, o kaip didysis žmonijos priešas, arba tiesiog piela, nuo kurios reikia sprukti į garažą, žvejybą ar alubarį. Santuoka iš serijos „visi ir visos – tokie ir tokios“? Ir tada darbas, daržas, sodas, garažas tampa patogiu išsigelbėjimu nuo vienas kito. Kaip ir kartu (dėl žmonų, dėl visuomenės nuomonės), lyg ir atskirai, vienas kitam netrukdydami, per daug neprisirišdami. Taip šeima tampa ne artimiausių žmonių sąjunga, o kankinančia katorga ir anekdotų objektu. Ir nuoširdžia aplinkinių nuostaba: kaip tu savojo nepielavoji? Tarsi santuoka ir meilė būtų nuolatinis pielavojimas. Ir kaip visada, niekam į galvą nešauna pasitikrinti rezultatų: ar po dešimties, dvidešimties metų pielavojimo taviškis jau idealu tapo? Ar per tuos metus daug tas pielavojimas pakeitė? Tai kodėl, po perkūnais, tam gaištamas laikas, aukojama meilė, santarvė ir nuosavi nervai? Nes močiutės pielavojo, mamos pielavojo, dabar mes pielavojam, ir vaikai pielavos.

Ir kai šeima, santuoka asocijuojasi tu nuolatiniu pielavojimu, nenuostabu, kad nuo jų bėgama. Kas yra jums siūlomas influenserių ir žvaigždelių gyvenimas? Koks yra šiandieninio žmogaus idealas? Daug uždirbantis, turintis prabangius namus su baseinu, jachtą, automobilį, daug keliaujantis (bet niekas nerodo iš tiesų gerai apmokamą darbą dirbančio žmogaus, kiek iš tiesų trunka jo darbo diena, kokia yra atsakomybė, savijauta, nuotaika, kiek kartų per savaitę jis plaukioja savo baseine). Gerai atrodantis (sporto klubai, kirpyklos ir t.t.), dosnus (švaistantis savo sunkiai uždirbtus pinigus į kairę ir dešinę. Kaip tai dera su namu ir jachta, čia jau kitas klausimas), nuolatos besitobulinantis, įdomus. Tik ar pielavotojai neužduoda sau klausimo, o kurioje šio scenarijaus vietoje yra jų vieta? Ar šitam idealiam žmogui reikalingas nuolatos piktas, susiraukęs ir pielavojantis partneris?

O dabar paimkite baltą lapą ir paskaičiuokite: para turi 24 valandas. Mažiausiai aštuonias dirbate, dar pusantros valandos skirkite pasiruošimui darbui ir kelionei į jį bei iš jo. Ką turite? Jau devynios su puse valandos. Po darbo save prisižiūrintis žmogus turėtų rauti į sporto klubą. Ten dar pora valandų. Jau vienuolika su puse valandos. Miegui pridėkime dar aštuonias. Gauname beveik dvidešimt valandų. Lieka keturos varganos valanos. Atmeskite laiką draugams ir draugėms, vakarienės ruošimui, sėdėjimui socialiniuose tinkluose, savitobulėjimui, šuns pavedžiojimui. Ir ką turite? Kiek laiko jūs turite šeimai? Kaip vaiduoklis, atėjęs pasivaidenti?

Suvokiate, kad tame idealiame gyvenime nėra vietos šeimai ir santykiams. Kodėl, po perkūnais, tos žvaigždelės ištisai skiriasi? Nes tai yra jų gyvenimo būdo, kurį uoliai perša jums, natūrali pasekmė. Jų gyvenimuose nėra vietos niekam kitam, išskyrus juos pačius. Visi likę – priemonės, įrankiai ir instrumentai. Įskaitant žioplius, kurie seka ir tiki tais išgalvotais laimingais gyvenimais. Ir tai puikiai sutampa su mūsų senelių, tėvų kurtais „laimingo gyvenimo“ scenarijais, juos papildo.

O Šėtonas gundo. Tu nusipelnei, visi tau privalo ir skolingi. Nusipelnei gėlių, kelionių, gyvenimo iš žurnalo viršelio. Tuo lengva patikėti. Ir visą gyvenimą kankintis, kad kiti nenori tavo svajonių įgyvendinti. Ir aplinkinius dėl to ėsti. Ir kas gi drįsta užduoti tą klausimą: o kuo tu kažko nusipelnei? Tuo, kad tiesiog gimei?

Kodėl karantinas tapo didžiuliu iššūkiu mūsų visuomenei, o konkrečiai – šeimoms? Todėl, kad buvo užraukti faktiškai visi pabėgimo kanalai. Todėl, kad vaikais pagaliau teko rūpintis tėvams, o ne grūsti juos į nesuskaičiuojamus būrelius. Ir sutuoktiniams pagaliau būti kartu. O kaip būti kartu, jei iki tol iš šeimos buvo bėgama į kirpyklas, sporto klubus, pas draugus, drauges, į virtualią realybę? Apie ką kalbėti su tuo žmogumi daugiau nei 15 min, kurias iki tol jam skirdavote?

Nes su gyvu žmogumi sunku. Ypač, kai jį matai kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Nuo pirmosios draugystės dienos iki paskutinio atodūsio. O žmogus nėra priemonė. Jis ne tarnas tavo susiplanuotam scenarijui įgyvendinti. Jis žmogus, su savo tikslais, su savo svajonėmis. Kada šalia esančių žmonių paklausėme, o ko jis nori? Ar stumdome juos kaip šachmatų figūrėles savo sukurtame spektaklyje vardu „Šeima ir gyvenimas“. O kas būna, kai žmogus nenori būti aktoriumi kito sugalvotame scenarijuje? Teisingai. Pabėgimas. Skyrybos arba priklausomybės. Nes kiekviena priklausomybė yra bėgimas. Bėgimas iš gyvenimo į susigalvotą svajų planetą. Ir koks skirtumas, kokia raketa – alkoholis, narkotikai, lošimai, pirkimai, virtuali realybė į tą planetą neša? Svarbu, kad tolyn nuo to, kas vadinama namais ir gyvenimu. Į aną pasaulį.
Todėl ir ėdame, dresiruojame gyvenime žmones, kurie yra šalia. Pakeisim, perlaušim, patobulinsim. O kur gi jie dėsis? Ir verkiame, kai visgi išeina. Gerai, kad su lagaminais. Blogiau, jei medinėje dėžėje. Nors, kita vertus, kiek daug yra tokių, kurie gyvą ėdė, o mirusį myli. Mirusį mylėt lengviau. Miręs patogus: jis gyvena prisiminimuose ir svajonėse, kur galima lipdyti iš jo svajonių idealą, o žmogus toms metamorfozėms nesipriešina. Nebegali pasipriešinti. Ir didžiąja meilės išraiška tampa kapo puošyba. Nes ten gyvena svajonių ir prisiminimų vaiduokliai. Ten gyvena mūsų neišsipildžiusios viltys ir iliuzijos. Nes gyviems jiems nebuvo nei noro, nei laiko... Ir patiems nebuvo laiko gyventi.