Iššūkių pilnų Katalikų bažnyčios liturginių metų pabaiga (video) (0)

Katalikų bažnyčios liturginiai metai nesutampa su pasauliečių skaičiuojamų metų pradžia ir pabaiga. Liturginių metų pabaiga – paskutinysis sekmadienis prieš Adventą. Šiemet tai – lapkričio 22-oji. Šie liturginiai metai tiek pasaulio, tiek Lietuvos Katalikų bažnyčiai buvo išbandymų metai. Ir su tais pačiais išbandymais: pandemija, sekuliarėjanti Vakarų visuomene, krikščionių persekiojimai konfliktų drąskomose vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse. Daugelį metų šie iššūkiai buvo tolimi Lietuvos katalikams, tačiau šiandien jie yra tikrovė. „Rokiškio Sirena“ 2020-ųjų liturginių metų pabaigą sutiko su Juodupės parapijos tikinčiaisiais.

Unikali vieta

Juodupės Švč. Aušros vartų Dievo Motinos parapija yra unikali keliais aspektais. Pirmiausia, tai viena jauniausių Rokiškio dekanato parapijų: įsteigta tik 1937-aisiais iš Onuškio ir Rokiškio parapijų. Sovietmečiu šis kraštas buvo paženklintas karo audrų: besitraukiant vokiečiams sudegė naujutėlaitė, vos septynerius metus stovėjusi bažnyčia. Čia būta ir audringų laisvės kovų, ir komunizmo statybų, ir ateizmo ženklų. Ir skaudžių netekčių tikintiesiems.

Šiandien Juodupės parapija yra neatsiejama miestelio dalis. Aktyvaus Juodupės klebono bei Lukštų ir Onuškio parapijų administratoriaus Aivaro Kecoriaus dėka parapija tapo matoma šio krašto gyvenimo dalimi. Dar ryškiau šis bendradarbiavimas buvo matyti šiemet. Juodupė tapo viena iš dešimties Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Simboliška, kad belaukiant šio titulo, pernai gruodį miestelio aikštėje įžiebta kunigo padovanta eglutė. Mažosios kultūros sostinės renginiuose parapijai taip pat buvo numatytas nemenkas vaidmuo. Jis dar labiau išaugo kovo mėnesį paskelbus karantiną. Dėl pandemijos buvo gerokai apgriautas kultūros renginių ciklas. Per šv. Antaną bene vienintelė didesnė juodupėnų susibūrimo vieta kaip tik ir tapo bažnyčia. Ir atlaidus bei miestelio šventę parapija sutiko įspūdingai. Atlaiduose dalyvavo svečias kunigas – profesorius Andrius Narbekovas. Jis žinomas ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip gydytojas chirurgas, bioetikos specialistas. Po šv. Mišių bažnyčioje buvo surengtas Vilijos Radvilės ir Oksanos Sadauskienės koncertas.

Simboliška, kad atėjus antrajai pandemijos bangai Lietuvoje, bažnyčia tampa bene vienintele visiems prieinama ne tik religinio, bet ir viešojo gyvenimo erdve. Tiesa, apribota griežtų reikalavimų tikinčiųjų skaičiui, saugiems atstumams. Juodupė – ne išimtis. Akivaizdu, kad sekmadieninės šv. Mišios miestelio ir jo apylinkių žmonėms yra labai svarbios: bažnyčia, kiek leido karantino galimybės, buvo užpildyta ne tik vyresnio amžiaus žmonių, bet ir jaunimo.

Svarbūs akcentai

Liturginių metų pabaigos sekmadienis – Kristaus, Visatos valdovo, arba kitaip dar – Kristaus Karaliaus iškilmė. Tai ganėtinai nauja šventė Bažnyčios kalendoriuje. Ją 1925-aisiais įvedė popiežius Pijus XI. Po skaudžių Pirmojo pasaulinio karo praradimų, kylant totalitariniams režimams, popiežius akcentavo – Kristus yra laikų ir amžių valdovas.

Kunigas A. Kecorius pabrėžė, kad Kristus karalius – tai ne įprastinis, iš vaikystės ateinantis vaizdinys apie žmogų purpuriniais rūbais, spindinčia aukso karūna. Puikus šios iškilmės esmės atspindys – Evangelijos pagal šv. Matą skaitinys, kuriame kalbama apie Paskutiniojo teismo dieną. Apie tai, kaip bus atskirti tie, kurie pamaitino alkstantį, pagirdė trokštantį, aplankė ligonį ar kalinį. Ir tie, kurie to nepadarė. Kunigas A. Kecorius savo pamoksle akcentavo: kad ir vieni, ir kiti nepastebėjo alkstančio, trokštančio, sergančio, kalinio Kristaus. Tačiau vieni savo darbais patarnavo kenčiantiems, kiti per gyvenimą ėjo baltomis, nesuteptomis rankomis. Ir takoskyra tarp išganytųjų ir pasmerktųjų tapo Kristaus žodžiai: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Dvasininkas akcentavo tai, kad Paskutiniojo teismo dieną Dievas nekalba apie žmogaus nuodėmes, apie klaidas. Jis kalba apie tai, ką gero jis padarė aplinkiniams.