Ir atpoškėjo Adventas. Arba tarp kognityvinių disonansų prasmės beieškant (13)

Prasidėjo Adventas. Tylos, susikaupimo, šviesaus laukimo metas. Teoriškai. Praktiškai gi jis prasidėjo ne bažnyčioje pirmosios Advento žvakės uždegimu. Ne įstabaus grožio giesme „Rasokit, dangūs, iš savų aukšybių, debesys lykit lietumi teisybės“. Ne, teisybė tautai nerūpi. Tylos ir susikaupimo metas atgriaudėjo koncertais miestų aikštėse karantino metu, įžiebtomis eglutėmis ir atpoškėjo fejerverkais. Kognityviniai disonansai?

Ir jų pilna ant kiekvieno kampo. Štai žiūrėkite, ką klykauja mūsų tūli komentatoriai po straipsniais ir socialiniuose tinkluose? Uždarykim viską. Reikia būtinai užraukti ir nužudyti dar gyvą verslą. Dirbančius žmones paversti išlaikytiniais, nors išlaikyti nebėra iš ko. Pavasarį pažaidę epidemiją ir valstybę uždarę su keliasdešimčia atvejų, dabar jos nebegalime uždaryti, nors atvejų tūkstančiai kasdien. Pavasarį, prisimenu, net etatinį miesto benamį vežė tikrintis dėl covid-19, sergančiuosius, ar jie lengvai, ar sunkiai sirgo, grūdo į ligonines. Uždarę darželius ir mokyklas, tūkstančius darbingų žmonių įdarbino savo vaikų auklėmis, ir nedarbingumo lapeliams ištaškė Sodros rezervo nemenką dalį. Dabar situacija sudėtingesnė, o priemonių imtis nebėra iš ko.
Ir ar reikia? Kai žmogus vieną minutę nuo sofos rašo komentarą, kad būtina uždaryti visą valstybę, ir paklaustas, o iš ko tu, žmogau, ruošiesi valgyti ir paskolas mokėti, atrėžia – negi tu antstolio bijai labiau nei grabo? Jis rėkia, kad būtina uždaryti darželius, kad mažiukai viruso neplatintų. Ir po minutės auna savo mažiukui batukus, mauna kepurytę ir tempia žiūrėti, kaip lapkričio 28-ąją! Įžiebiama Kalėdų eglutė. Ir plaukia eglutės žiūrėti su tokia pat minia, atleiskite, berazumių. Tai tada tiesiai šviesiai pasakykim: karantino reikia ne tam, kad žmonės neužsikrėstų. Karantino reikia tam, kad tokie, dovanokit, pimpačkiukai, pasiėmę nedarbingumo lapelius susiorganizuotų papildomas atostogas. Mokesčių mokėtojų sąskaita.
Adventas – metas perkainoti vertybes. Arba nustoti meluoti sau. Kai keletą metų gruodis virsdavo neakivaizdinėmis miestų varžybomis, kuris papuoš gražesnę, įdomesnę eglutę, kai žiniasklaida mirguliuodavo „Mis eglutė“ rinkimais, kai buvo savaime suprantama kone kiekvienai šeimai susiorganizuoti išvyką į sostinę kodiniu pavadinimu „pamatyk Vilniaus eglutę“, kelias savaites iš eilės buvo reklamuojama, kuris miestas kada žiebs eglutę, naivu tikėtis, kad žmonės nesibūriuos.
O maždaug gruodžio 17-ąją prasidės ašaringa akcija „nevažiuok namo per Kalėdas“, „Kalėdas švęsk vienas“ ir pan. Sėkmės. Kai mes Kalėdų kitaip neįsivaizduojame, kaip masinio apsiėdimo ir apsigėrimo šventės. Jeigu jau dabar reklamuojami gaminiai Kalėdų stalui. Ir prekybos centre jau paserviruotas toks stalas. Tereikia tik atsinešti kalakutą ir atkimšti vyno butelį. Primenu, mes apie tai kalbame Advento pradžioje. Koks dar atsiprašant, Adventas, jei mūsų visa industrija sudėliota taip, kad jau nuo lapkričio vidurio imama reklamuoti Kalėdų dovanas. Ir ką, jūs visi jas paštu siųsti ruošiatės? Aga, kaipgis. O paskui bliaukime: uždarykim viską. Nes nu o kam reikia?
Kaip saldu ir malonu ieškoti kaltų. Kaltinti tuos pimpačkiukus, kurie atėjo eglutės pavėpsot. O gal jiems tiesiog nevertėjo suteikti tokios progos? Komercija komercija, betgi mūsų miestai, savivaldybės, adekvačiai vertindamos situaciją, juk turėjo progą bent šiemet išjungti „Mis eglutė“ konkursus. Kodėl eglaičių negalima įžiebti laiku, kaip žmonėms – Kūčių vakarą? Nebus Kalėdų dvasios? Kokios dar dvasios?
Į ką mes šiandien tikime? Į Dievą? Laukiame, kaip giedama giesmėje: „meldžiame prašom siųsti Atpirkėją“. Iki Atpirkėjo mums vienodai žydi sodai. Paklauskit šiandieninių keturiasdešimtmečių ir jaunesnių, ar jie moka „Tėve mūsų“. Išgirsite, ko negirdėję. Tai ir sakykim tiesiai šviesiai: tai, kas šiandien vyksta mūsų miestų aikštėse ir prekybos centruose, neturi nieko bendro nei su tikėjimu konkrečiai, nei su dvasingumu apskritai. Laukimo, pasirengimo, pasninko reikšmės seniai nesuprantamos. Kaip ta pagėrusi mergaitė iš filmuko, tauta nori „šventę švęst“. Tai ko mes pykstame ant pimpačiukų: jiems parodė eglutę, o jie ir išblūdijo į gatves.
Adventas – proga apmąstyti savo gyvenimą. Išvalyti namus ir širdį. Stebiuosi prisiminusi, kaip taikliai šį laikmetį išpranašavo dvi tokios skirtingos praėjusių metų prakartėlės Rokiškyje ir Kamajuose. Rokiškyje – trapi smėlio skulptūra, simbolizuojanti žmogaus būties laikinumą, it smėlį, byrantį tarp pirštų. Ir Kūčių vakarą sausakimša bažnyčia, belaukianti to Kalėdų nakties stebuklo. Giedanti keistą giesmę. „Sveikas, Jėzau, gimusis“.
Ir Kamajų prakartėlė, prie kurios nagus ir patys prikišome, su daugybe bendraminčių. Skaudžiai, brutaliai rodanti, kuo pavertėme savo pasaulį. Kur šventinių aukštakulnių „špilkos“ priebažnytyje pynėsi į maskuojamąjį tinklą. Kur raudonu kilimu žingsniuojama į besaikį vartojimą ir susinaikinimą. Kur žmogus gimsta ir miršta būdamas tik tuščiu indu. Nes tarp gyvenimo malonumų neturėjo laiko jo pildyti.
Adventas – laikas pildyti. Ir karantinas tam kaip niekad palankus metas. Kviečiantis atsigręžti į save, savo sielos užkaborius. Vėpsoti ne į žibančias eglutes su girliandomis lapkričio pabaigoje, o pagaliau nusivalyti savo egoizmo voratinklius. Adventas – palankus laikas higienai. Tik kad nejuntame jai poreikio.
Jei skirtume daugiau laiko ne eglučių blizgučiams, o šiandienai apmąstyti, suprastume, kad nepaisant išbandymų, mes vis dar esame laimingi. Tokio gyvenimo, kurį gyvename šiandien, mums pavydėtų bet kuri ankstesnė karta. Ši epidemija – pirmasis rimtas išbandymas pasauliui po Antrojo pasaulinio karo. Nusinešusio 54 milijonus gyvybių. Mes jau pamiršome, kad amžinasis gyvenimas pažadėtas ne žemėje. Kad medicina ir gerovė gali gerokai prailginti vidutinį žmogaus amžių nuo 29-erių metų viduramžiais, iki 81-erių metų moterims ir 71-erių vyrams šiandieninėje Lietuvoje. Bet amžinybės tai negarantuoja. Esame mirtingi. Ir ne tik nuo covid-19. Mirštama ir onkologijos skyrių palatose, ir keliuose, ir gaisruose.
Mes tikime nebe pranašais, nebe Dievu, bet mokslu. Šiemet supratome ir jo ribotumą. Mokslas nepajėgus atsakyti į visus žmogaus būties klausimus ir išspręsti visas jo problemas. Metas priimti jo ribotumą. Ir ugdyti ne testų sprendėjų, ne pimpačkiukų, o tyrėjų ir atradėjų kartas.
Kaip mes kitados juokėmės, kad viduramžių gydytojai marą gydė trintais deimantais ar ožkos šlapimu, taip ir kitos kartos juoksis iš mūsų pastangų spręsti šių dienų problemas. Toks gyvenimas.
Karantinas parodė, kad esame tik mažos smiltys didingame Kūrėjo ar Visatos (kaip kam patogiau) plane. Kad nesame Visatos centrai, ir pasauliai apie mus nesisuka. Kad ir vėl teks išmokti išgyventi netikrumą, baimę, nepriteklių. Ir mirtis yra čia pat, šalia. Jos dar niekas neatšaukė.
Karantinas mus moko. Tylios drąsos. Nešamos mažų, daugeliui nematomų kasdienybės šventųjų. Tų, iš kurių kitados tyčiojomės, vaikus jais gasdinome. Ir kai kils noras nuo minkštos ir patogios sofos parašyti eilinį panikieriaus komentarą, kaip baisu dirbti vaikų darželyje ar mokykloje, siūlyčiau pagalvoti, kaip baisu dirbti, pavyzdžiui, prekybos centre. Kur per dieną pereina kone pusė miesto. O kai kurie – ir ne po kartą.
Adventas – metas apmąstyti ir tai, kaip sudėliotas mūsų gyvenimas. Kas yra valstybė, kaip ji išlaikoma. Iš kur gaunami pinigai ligoninėms, jų darbuotojų algoms, sergančiųjų vaistams. Iš kieno kišenės apmokami nedarbingumo lapeliai. Iš kur į jūsų namus atkeliauja maistas, kaip užtikrinamas šildymas, elektros, vandens tiekimas. Kiek tylių kasdienybės herojų dirba, kad jūs galėtumėte ramiai tūnoti ant savo numylėtosios sofos.
Tai metas apmąstyti, kaip per pastaruosius metus pasikeitė mūsų visuomenė. Štai vienas labai protingas (be jokios ironijos sakau) žmogus rašė, kad per jo senelio gyvenimą pinigai nuvertėjo tik kokius aštuonis kartus. Tik „pamiršo“ pridurti, kad už tuos pinigus jo senelis pirko žibalą, čebatus ir taboką šventėms (kasdienai užsiaugindavo). Kad seneliui maistą teikė karvytė ir paršiukai tvarte, šildymas buvo užtikrinamas malkomis iš malkinės. O šiandien gi didžiąją Lietuvos dalį maitina „motinos“ prekybos centrai. Ir daugiabutyje, sutrikus šildymui, lauželio iš išplėšto laminato nepasikursi. Tapome priklausomi nuo sudėtingų tiekimo grandžių ir grandinių, ir labai pažeidžiami, jei jos sutriktų. Todėl prieš siūlant užsidaryti įmonėms, įstaigoms, labai vertėtų pagalvoti, o ką jūs valgysite. Mat tam, kad ramiai sėdėtumėte namuose, turi dirbti gausybė žmonių.
Ir mes turime dirbti. Kad ir kaip kažkam baisu būtų, kad ir kaip norėtųsi užsidaryti namie ant sofos. Nes kol dirbame, tol mokame mokesčius. O iš jų išlaikomos ligoninės, mokamos pensijos senukams, nedarbingumo išmokos – sergantiems, pašalpos jau netekusiems darbo. Rūpintis tais, kurie šiandien yra silpnesni, labiau pažeidžiami – mūsų pareiga. Mūsų pareiga juos saugoti, jiems padėti. Ne linksmintis, ne žibėti sąmoju socialiniuose tinkluose, ne kelti paniką. O kantriai, tyliai ir atsakingai dirbti. Savo ir aplinkinių labui.
Šis Adventas – ne malonumų, ne blizgių dovanų ir puošnių stalų laukimo metas, ne šviečianti eglutė lapkričio pabaigoje. Ne ta taip laukiama, gaudoma ir vis išsivadanti mistinė Kalėdų dvasia. Tai ne lūžtantis Kūčių stalas. Jei mes Kalėdas suprantame tik taip, tai šiemet jos bus liūdnos, vienišos ir skaudžios.
Šiemetinis Adventas kaip niekada anksčiau yra apribojimų ir atsisakymų, pareigos, drąsos ir atsakomybės metas. Ne veltui prieš savaitę, minėdami Kristaus – Visatos valdovo iškilmę, Evangelijoje skaitėme: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane. Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.
Tai netgi ne katalikiškos, o bendražmogiškosios būties ir veiklos gairės. Kelias, kuris veda į Amžinybės viltį. Kuri šių išbandymų laikotarpiu yra arčiausiai mūsų. Kuri yra prasmė visiems mūsų darbams, mūsų buvimui Žemėje. Ir mūsų kasdienė drąsa, ir paprastas, tylus pasiaukojimas, ir iškentėti nepritekliai, ir prarastos linksmybės visgi ne veltui.