Italės menininkės sumanymas „Atvira erdvė“ rokiškėnus viliojo prisėsti išgerti kavos ar arbatos (foto) (0)

Prie Rokiškio kultūros centro praeivius pasitinka instaliacija „Atvira erdvė“. Tai italų menininkės Cristinos Gallizioli projektas, kurio metu 31-erių kūrėja iki šeštadienio gyvena atviroje Rokiškio miesto erdvėje. Buvo jau vėlus vakaras, o ant Cristinos improvizuoto pietų stalo tebebuvo valgių, kuriais panorėję vaišinosi, gėrė kavą, arbatą, tiesiog kalbėjosi. Paklausėme, ką menininkė nori pasakyti rokiškėnams šia savo instaliacija.

– Ką būtumėte dariusi, jeigu visą laiką būtų lijęs lietus? Juk po dangumi išdėstyti baldai gali sušlapti.

– Turėjau du planus. Vienas iš jų – viską užkloti neperšlampama medžiaga, jeigu lietus būtų lijęs tris dienas.

– O jeigu lietus lytų trumpesnį laiką?

– Dabar lietus lijo trumpą laiką, todėl nieko nedariau. Jeigu būtų lietus kiek užtrukęs, naudočiau lietsargį ir vis tiek čia sėdėčiau. Jeigu lietus truktų dar ilgiau, gaučiau šią erdvę uždengti, bet tai nebūtų tiek malonu, kaip dabar.

– Ką pati idėja įrengti atvirą erdvę reiškia?

– Taip pristatau save. Specializuojuosi architektūros mene, komunikacijoje. Idėja – patalpa gali būti bet kur ir man įdomu, kaip žmonės į tai reaguoja. Galėjau padaryti tiesiog atvirus kambarius, bet padariau šį tą daugiau – pati čia apsigyvenau. Kūrinys galėjo vadintis „Atviras architektūrinis kūrinys“.

– Ar visą dieną čia būnate?

– Taip. Keliuosi 7 valandą, pasigaminu valgyti, valausi dantis. Šiandien, pavyzdžiui, gaminau kuskusą su daržovėmis. Pasisveikindavau su kiekvienu, žiūrėjau, kaip žmonės į tai reaguoja.

– Čia pasiliekate ir nakčiai?

– Norėjau iš pradžių čia miegoti, bet pasidarė labai šalta, todėl miegu viduje, kultūros centre, kur yra tam tinkamos patalpos. Tokius projektus norėtųsi daryti tada, kai šilta.

–  Kaip mūsų žmonės reaguoja į šią instaliaciją?

– Šioje vietoje žmonės ateina iš visų pusių, mano sumanymą gali pamatyti daug žmonių. Pagal tai, iš kur ateina žmonės, išdėliojau savo instaliaciją.

– Ar daug žmonių prisėdo kartu išgerti kavos?

– Tikrai taip. Ir labai skirtingo amžiaus žmonės.

– Kokio amžiaus žmonės labiau linkę bendrauti?

– Visi bendravo maždaug vienodai. Maži vaikai ilgiau pasilikdavo, pasiimdavo nuo stalo skanėstus, uždavinėdavo klausimus. Suaugę žmonės dažniausiai prisėsdavo prie stalo, išgerdavo kartu arbatos arba kavos. Kartais su žmonėmis dėl kalbos barjero būdavo sunku susikalbėti – tada naudodavau telefoną arba pagelbėdavo savanoris Augustinas iš „Apvaliojo stalo“. Dažniau rytais aplankydavo 16-18 metų jaunimas, su kuriais susikalbėti būdavo paprasčiau.

– Ar nesijaučiate čia vieniša?

– Ne, nes čia visada pro šalį eina žmonės. Na, o kai žmonių nėra, sėdžiu prie kompiuterio arba skaitau knygą.

– Ar nebijote, kad žmonės sugadins Jūsų daiktus?

– Ir taip, ir ne. Visada yra šiokia tokia rizika. Čia žmonės buvo labai geranoriški ir nieko panašaus nenutiko.

– Papasakokite apie save – kiek Jums metų, iš kur esate kilusi, kokius mokslus baigėte ir panašiai.

– Man yra 31-eri, esu gimusi Italijoje, Rytų pakrantėje, Pezaro mieste. Dabar gyvenu Kopenhagoje, Danijoje. Studijavau architektūrą, kur turiu meistro laipsnį, taip pat baigiau ir liečiančias bendravimą studijose. Daugiausia dėmesio skiriu kolektyvinėms erdvėms, scenos menui, kraštovaizdžiui. Domiuosi fengšui ir sveika gyvensena.

– Iš ko pragyvenate?

– Tai, ką dabar darau, yra mano darbas. Dirbu su meno rezidencijomis ir meno produkcijos dotacijomis, projektais, dalijuosi savo darbais su visuomene tiek patirtimi, tiek erdvėmis per  paskaitas, performansus, instaliacijas, seminarus, laikinus pastatus ir panašiai. Tuo pačiu nuolat stebiu žmones.

– Tai turbūt nėra pirma Jūsų instaliacija? Kiek jų jau buvo?

– Žinoma, kad tai nėra pirma instaliacija. Visų nesuskaičiuoju. Būna, kad sugalvoju aš, o panaudoja savo sumanymuose kiti. Rengiu šou, pristatau įvairias parodas. Ne visos instaliacijos yra tokios, kaip ši.

– Kokius kambarius čia, erdvėje prie Kultūros centro įsirengėte?

– Virtuvę, valgomąjį, poilsio kambarį, vonią, miegamąjį...

– Ar čia jaučiatės saugiai?

– Pakankamai. Žmonės su manimi čia buvo mandagūs, malonūs. Jeigu ką blogo ir sakė, tai aš nesupratau, nes nemoku lietuvių kalbos (juokiasi).

Nors jau temo, po trumpo pokalbio susėdome prie stalo išgerti kavos. Ant stalo vis dar matėsi maisto likučių, sulčių, švarių ir panaudotų puodukų, kas rodė, kad čia prisėdo gana nemažai žmonių. Cristina pasiguodė, kad visus saldumynus suvalgė vaikai. Praktiškai lauke apsigyvenusios menininkės akys dvelkė ramybe, o laikysena rodė pasitikėjimą tuo, ką ji daro.  

Instaliacija „Atvira erdvė“ – šiuolaikinio meno festivalio dalis.