Kaip radom, taip (ne)paliksim. Pakalniai (0)

Pakalnių parapijoje prakartėlė taip pat iškeliavo iš bažnyčios į varpinę. Lakoniška kompozicija: minint šv. Juozapo metus, virš Marijos ir kūdikio iškilusi tylaus globėjo skulptūra. Prakartėlė kitokia – Jėzus ant šienelio, tačiau... šiukšlių maišelyje. Kodėl šiukšlių? Ar mes savo tikėjimo, savo Dievo neišmetėme į šiukšlyną? Ar jis į pasaulį ateina ne tarp šiukšlių ir atliekų? O bažnyčios eglė, vietoj kalėdinių žaisliukų ir girliandų papuošta įvairaus dydžio batais, primena, kad šiuo metu Katalikų bažnyčia pradėjo Sinodo laiką, skirtą įsivertinti, kuo ji mums aktuali šiandien. Prisimenant, kad tikėjimas – tai ne stovėjimas vietoje ir gręžiojimasis atgal, o TikĖjimas į priekį, link Dievo, aktualaus ne tik vakar, bet ir šiandien, esančio ne tik alfa, bet ir omega. Dievo, esančio Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.

Lakoniška erdvė
Pakalnių bažnyčia ypatinga tuo, kad tai yra nauja bažnyčia. 2000-aisiais, sudegus senajai, vos per metus atstatyta nauja. Gaisro nepaliesta liko tik senoji varpinė, kurioje šiemet ir yra įrengta prakartėlė (jos autorė – Anelė Araminienė). Jos erdvė – lakoniška, tačiau talpi minčiai. Kaip ir pati prakartėlė. Čia nėra blizgučių, kitų dėmesį blaškančių elementų. Tai lankytojui byloja, kad prakartėlė nėra dekoracija, ji neskirta tik džiuginti akį, būti miela švenčių butaforija. Prakartėlė turi būti aktuali. Kaip ir Jėzus, šventoji šeimyna, kurie turi būti ne tik gražios proginės legendos, bet ir aktualūs pavyzdžiai.

Jėzus ir prieš 2021-erius metus, ir dabar ateina ne į šventišką aplinką. Jo aplinka – tikrovė.

Dievas šiukšlių maišelyje
Taip jau susiklostė, kad šiukšlės yra viena aktualiausių temų. Kol sprendžiami grandioziniai klimato kaitos klausimai, pasaulis kiekvieno pastangomis lėtai ir užtikrintai virsta šiukšlynu. Vandenynai pilni plastiko atliekų, upės dažomos audinių spalvų dažais, nyksta miškai ir gyvūnai. Į tokią realybę ateina Dievas. Jis gimsta tarp plastiko krūvų, vartotojiškame pasaulyje, kur svarbu vienadieniai daiktai ir vienadieniai santykiai.

Ir Dievas tampa vienadieniu. Kalėdų, prakartėlės simboliu. Mielu vaizdeliu. O kasdieniame gyvenime jo įsakymai laužomi, jo mokymas praleidžiamas pro ausis. Maža to, netgi pats tikėjimas tampa nebepatogus, jį galima užmaskuoti, tarsi nereikalingą kelio ženklą, užmovus ant jo juodą maišą. Ar su tuo maišu į šiukšlyną nenukeliauja ir mūsų mentalitetas, mūsų kultūra, vertybės? Ar konkretaus turinio ir esmės vis dažniau nepakeičia eklektiškas, be taisyklių, be praktikų ir pastangų, patogus ir proginis „dvasiškumas“?

Kelias, kurį reikia nueiti
Apie tai, kad tikėjimas yra TikĖjimas, ne visada patogus, ne visada paprastas kelias, byloja pakalniškių batais ir batukais papuošta eglė prie bažnyčios. Kelias, piligrimystė – esminis krikščionybės simbolis. Be jo nėra judėjimo į priekį, aktualumo: kas yra tikėjimas šiandien? Ką šiandienos žmogui jis duoda, kodėl yra reikalingas? TikĖjimas – tai ne patogi sofos katalikybė, o kasdienis, esminis veiksmas. Ėjimas į Dievą, į save, į bendruomenę. Kartais nepatogus, kartais trinantis, kaip nepatogūs batai. Tačiau kartu ir patirtis, ateinanti su nukleiptais ir numintais padais. Tai praeitis, kaip išaugti vaikiški bateliai, tai visada kelionė į ateitį. Už nugaros paliekant ne tik senus batus, bet ir nebeaktualius papročius bei įsitikinimus. Ir kaip suaugęs žmogus nebegali užsimauti vaikiškų batukų, taip jis nebegali „avėti“ ir mitų bei prietarų. Batai – tai ir kelias į priekį, apie kurį kviečia galvoti Katalikų bažnyčia, pakvietusi tikinčiuosius į Sinodą.