Knygos apie etninės kultūros trisdešimtmetį sutiktuvėse priminta: etninė kultūra yra mumyse (foto) (0)

Garsus lietuvių etnografas Norbertas Vėlius yra pasakęs: „Etninė kultūra yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame. Etninė kultūra yra mūsų pačių, lietuvių, tarpusavio santykiai su kitataučiais, požiūris į pomirtinį pasaulį, į dievų ar Dievo pasaulį, – viso pasaulio supratimas“. „Etnokultūra tikrai nėra tai, kas atgyvenę. Ji gali labai gražiai suskambėti ir šiuolaikiniame moderniame pasaulyje“, – kalbėta naujos knygos „Rokiškio krašto etnokultūrinės veiklos trisdešimtmetis“.

Svarbiausieji

Naujas Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centro leidinys pristatytas rugsėjo 16 d. Spalvingo ir informatyvaus albumo (knygos) sudarytoja – šio centro darbuotoja Loreta Araminienė.

Būtent jai kilo mintis išleisti kūrinį, apibendrinantį Rokiškio krašto etnokultūros trisdešimtį metų. Rėmėjai – Rokiškio rajono savivaldybė bei Lietuvos kultūros taryba. Knygos sutiktuvių renginio vedėja – bibliotekos direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė, jai talkininkavo Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Lina Valotkienė bei ypatingos pagarbos nusipelnė knygos sumanytoja L. Araminienė.

Pratarmėje – prasmė

Leidinyje – daugelio autorių tekstai apie rokiškėnų tarmę, šienapjūtės, linininkystės tradicijas, kultūros paveldą, folklorą ir panašiai.

Pratarmę parašė profesorius Libertas Klimka. Autorius apžvelgia tautos dvasinio ir materialaus paveldo istoriją, džiaugiasi, kad mūsų visuomenėje jau plinta suvokimas, jog lietuviški tradiciniai gaminiai yra didelė vertybė ir pabrėžia, kad būtini tokie leidiniai, kaip šis, atveriantys visą mūsų etninės kultūros grožį ir vertę, pasakojantys apie nūdienos veiklos ir renginių gerąją patirtį.

Ypatinga vertybė

Lituanistas, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas parengė tekstą apie tarmes. „Tarmės kalbą ne tik puošia, bet ir turtina. Jos yra neišsenkanti lietuvių kalbos versmė, atgaivinanti ir neleidžianti pamiršti savasties“, – rašo D. Smalinskas.

Tarmė šiais globalizacijos ir skaitmeninės eros laikais pristatoma kaip didžiulė vertybė. Tarmėse užkoduotas konkretaus etninio regiono žmonių mąstymo būdas ir unikalus požiūris į pasaulį, kurį lyriškai išdūsauja aukštaitis, nuoširdžiai išdainuoja dzūkas, taupiai papostringauja suvalkietis ir it kirviu nukerta žemaitis.

Tarmiška poezija

Rokiškėnų tarmę reprezentuoja šio krašto literatai, kuriantys tarmiškai. Tai Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narė Gražina Pitrėnienė. Savo knygoje „Vienaraidžiai“ tarmiškai prabilo ir kita kūrėja – Danutė Mažeikienė. Jos savo eiles skaitė ir knygos sutiktuvėse.

Šienapjūtė, linininkystė

Prabėgomis pralėkta knygos puslapiais, paminint tekstų kūrėjus, įteikiant jiems dovanas. Aprašyti papročiai ir tradicijos. Šienapjūtės tradicijas Konstantinavos apylinkėse aprašė bendruomenės pirmininkė, bibliotekininkė Irena Žindulienė. Apie linininkystę Panemunėlio krašte pasakoja muziejininkė Violeta Aleknienė. Linininkystės tradicijų atminimui inicijuota edukacinė rudens šventė „Lino mūka“, kurią leidinyje pristato jos organizatorius Romualdas Kaminskas.

Šventės ir folkloras

Vestuvių, kurias senovėje lietuviai dažniau keldavo vėlyvą rudenį, tradicijas aprašo muziejininkė, archyvarė Vilė Sarulienė, išsamiai aptarusi senovines pandėliečių vestuves. Turgaus tradicija šventėje „Kuc kuc Kamajuos“, Salų dvare įsikūrusias amatų dirbtuves, tautodailę, aprašytą istorikės bei tautodailininkės Marijonos Mieliauskienės tekste, apie Rokiškio kultūros centro folklorinio ansamblio  „Gastauta“ vertybes, folkloro ansamblį „Vengerinė“, gyvuojantį Žiobiškyje, vaikų ansamblį „Čirulis“, folkroko apraiškas grupėje „Pievos“ ir dar daugelį dalykų galime rasti naujame leidinyje.

Muzikinės (ir ne tik) dovanos

Visiems, prisidėjusiems prie knygos (ar albumo, net nežinia, kaip teisingiau pavadinus), padėkota ir žodžiais, ir padėkomis, ir dovanomis. Susirinkusius džiugino folkloro ansamblis „Gastauta“. Muzikinę dovaną įteikė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos moksleiviai bei jų vadovė Laima Bieliūnienė. Labiausiai nustebino pasakorius Dominykas, čia pat „suskėlęs“ senovinius juokus – anekdotus. Pavyzdžiui, apie ant lūpos nutūpusią bitę, užmuštą valties irklu. Pasirodo, L. Bieliūnienės mokoma etninės kultūros programa apima ir pasakojimo meną, ir senovinius muzikos instrumentus. Dovaną – naminės duonos kepalą – įteikė publikacijos apie Jūžintų krašto keptinį alų autorė, draugijos „Kuparas“ vadovė Jūratė Puslienė. Su dovanomis – linų puokštėmis – atėjo „Lino mūkos“ renginio organizatorius Romualdas Kaminskas. Iš pradžių šias puokštes, kad labiau intriguotų, publikacijos autorius atsinešė suvyniotas į popierių.

Lino kelias ir mūka

Knygos sutiktuvės baigtos edukacija „Lino kelias: nuo žiedo iki drobės“. Edukacijos autorė ir vedėja – Panemunėlio mokyklos – daugiafunkcio centro edukacinės klasės įkūrėja, kultūrinės veiklos organizatorė Audronė Šakalienė. Po šios edukacijos su geromis renginio emocijomis svečiai rinkosi žiūrėti Giedriaus Kūjelio ir Virginijaus Stumbrio fotografijų parodos „Lino mūka“, išgerti kavos bei arbatos, pasivaišinti.