Kodėl taip anksti? Žvakė... vidurdienį, arba praktinė sofologija (1)

Publikuota: 2021-11-30 Kategorija: Kultūra
Kodėl taip anksti? Žvakė... vidurdienį, arba praktinė sofologija
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Dar niekada sekmadienio paryčiais mūsų miestas nebuvo toks gyvas: pusę aštuonių liaudis skubėjo į Rarotų šv. Mišias. Dekaną Eimantą Noviką galima ir būtina pagirti už idėją. Sukrėtė kitkas: sužinojus apie Rarotų šv. Mišias, daugelis tik galva lingavo: o ko taip anksti?

Nes šių šv. Mišių prasmė tokia. Pajusti skirtumą tarp tamsybėse paskendusio pasaulio ir ateinančios Išganytojo aušros. Iš tamsos išeiti į šviesą. Ir tamsoje skendinčioje bažnyčioje laikyti rankose žvakę – tamsą sklaidančios vilties, Atpirkėjo simbolį. Gyvybės pergalę prieš amžinąją mirtį, nuodėmę ir pasmerkimą. Deginti žvakes vidurdienį, sutikite, nėra jokios prasmės.


O mes norime. Mes įpratę žvakes dieną deginti. Mes norime patogiai. Ir gražiai. Kas kad be jokios prasmės. Kaip deginti žvakes vidurdienį. Nesvarbu, kad iš jų tada jokios naudos, bet ankstų rytą keltis taip tingisi. Sofa nepaleidžia.


Brangioji, numylėtoji sofa, pasaulio centras. Mūsų civilizacijos simboliu tampa sofa. Kitados žmonės svajojo atrasti naujas žemes, užkariauti kosmoso platybes. O dabar? Nu baikit jūs. O kam? Kam save varginti žiniomis, ugdyti fizinę ištvermę? Kam svajoti apie žvaigždes, jei jos toli ir nepasiekiamos. Kam mokytis mokykloje ir kurti moderniąsias technologijas? Kam pažinti žvaigždžių ir atomų pasaulį? Ten sunku, ten skaityti knygas, spręsti uždavinius reikia. O čia ką, ramiai ant sofos gulėdamas žmogus užkariauja pasaulį. „Pica-mica iškepta!“ ir tu jau be penkių minučių žvaigždė.


Kam save varginti dvasiniu tobulėjimu? Karantino dėka net Bažnyčia tapo patogi. Nuo sofos. O kur jai dėtis, kai pamaldos kone pusmetį vyko be tikinčiųjų? Išsipildė svajonė, turėti patogią Bažnyčią viskuo. Nuosava sofa patogesnė už kietą klauptą. Niekas nemato, klūpi tu ar stovi. Keltis į šv. Mišias nebereikia: pažiūrėsiu įrašą sau patogiu laiku. Jei apskritai pažiūrėsiu. Nes nu o kam? Juk visuomenėje konkretų tikėjimą, su konkrečiomis dogmomis, taisyklėmis ir religinėmis praktikomis pakeitė abstraktusis dvasingumas: apie viską, ir kartu apie nieką... nuo sofos. Patogi, nuosava, asmeninė bažnyčia be... Be Dievo, be nuodėmės ir be atsakomybės. Nes žmogus, nuo sofos užpakalio nepakeliantis, iš esmės negali būti blogas. Jis nekaltas. Kalta aplinka. Kuri netoleruoja jo, su visomis silpnybėmis, ydomis ir sielos demonais, skriaudžia niekuo dėtą žmogų. Išpažintis? Kokia dar išpažintis? Ir ką pasakyti kažkokiam diedukui spintoje, jei apskritai nenusidedama.


Tai Dievas kaltas, kad sugalvojo keistą sistemą su dešimčia kažkokių įsakymų (įstringama maždaug ties penktuoju), su kažkokiomis išpažintimis, santuokomis iki gyvos galvos, kai visi influenseriai teigia, kad meilė trunka trejus metus. O kiek gi gali trukti aistra, kai nė vienas vardan kito užpakalio nuo sofos nepakelia? Bet kai ji pasibaigia, kai mylimas žmogus susikrauna čemodaną ir išeina ieškoti naujo, geresnio, kažkodėl visgi skauda... Nes kaip gi tokį gerą, tokį vertingą ėmė ir paliko... Tai juk jis turi būti tas didvyris, kuriam tarnauja aplinkiniai, kuriuos jis, valdovas nuo sofos, atstumia ir palieka. Nesąžininga kažkaip...


O juk jis iš principo... Tiesą sakant, joks. Nyki vidutinybė, manantis, kad yra asmenybė. Manantis, kad semtuvėlis už 70 Eur iš populiaraus žurnalo atskleidžia jo... individualybę. Pas kurį namuose ir spintoje viskas teisinga ir stilinga. Kaip muziejuje. Kur eksponatai rankomis neliečiami. Gal todėl net interjero konkursuose visi interjerai... nykiai vienodi. Nors kurti dizainerių, pateikti kaip individualumo apraiškos. Pažiūrėkit į naujus statinius: visi tarsi ant vieno kurpalio. Stikliniai urveliai urviniams žmogeliams.


XXI a. urviniai žmogeliai, klaikiai bijantys tamsos. Todėl jau nuo lapkričio degantys kalėdinius žiburius. Jau dabar kaip voverės triauškinantys kūčiukus. Puošiantys eglutes ir po kambarius dėliojantys Kalėdų gėles – puansetijas, parištas raudonais kaspinėliais. Ir į Advento vainiką pinantys ne violetines ir rožinę žvakę, o žalias, geltonas ir mėlynas. Nes nu taip gražiau. Trys violetinės žvakės reiškia viltį ir laukimą? Pardon, o kam tai rūpi? Kažko laukti? Nu atsiprašau...


Todėl ir perka urmu dekoracijas ir girliandas, taip bandydamas susikurti mistinę „Kalėdų dvasią“. Užsakinėjantis itališkus pyragus po 40 pinigų. Įvertins giminaičiai, koks aš čia stilingas ir supratingas. Bet pyragą suvalgė, lemputes išdegino, eglutė vidury gruodžio jau spygliais nubyrėjusiais... O dvasios kaip nėr, taip nėr. Kai per Adventą jau visos pramogos pražaistos, kai suvalgyti visi saldainiai, nulupti visi mandarinai, Kalėdų rytą belieka išvynioti eilinę brangią dovaną, apsikabinti naminės mišrainės bliūdą ir atsidusti, Kalėdos nūnai ne tokios... Kaip tada vaikystėje: kai vietoj žaidimų priedėlio išvyniojai šachmatų komplektą ir maišelį saldainių, naujas pačiūžas ar slides. Kai Advento vakarą visa šeima žaidė prie stalo seną loto ar nutrintomis kortomis. Kalėdos – kaip balionėlis iš anekdoto: ir gražus, ir didelis, bet nedžiugina...


Laukdamas Kalėdinio stebuklo, sofos riteris netgi gali pabandyti būti... geras. Kartą per metus dovanoti dovanėlę senukui ar vaikui. Paaukoti televizijos koncerte. Nuo sofos. Ir kartu pritarti nuo sėdmaišio ar sofos automobilių taršos mokesčiui, kuris, sakykime tiesiai šviesiai, apiplėšia tuos pačius senukus. Pasityčioti iš jų, kai jie susirinko į Gyvojo Rožinio kongresą. Kvaileliai... Nupirkti dovanėlę sunkiau besiverčiančios šeimos vaikams. Kaip indulgenciją... Kad visus metus nesąžiningai elgėsi su jų tėvais: kad nemokėjo tinkamo atlygio už darbą, išnaudojo... Patogu taip, būti nuo sofos geram...


Visi svarbiausi žmonijos reikalai dabar tvarkomi liežuviu ir nuo sofos. Sofos riteriai geriau už karius išmano, kaip rengti pratybas ir kaip kariauti. Juk tokie „ekspertai“: praėjo net du kompiuterinius žaidimus. Kas kad tikrovėje kario kuprinės penkių žingsnių nepaneštų. Ką ten paneštų: jie net sukrauti jos nemokėtų. Bet jie žino geriau. Bėda tik, kad tiems sofos riteriams išėjus kariauti, paskui juos turėtų sekti ir sunkvežimių kolona su... numylėtomis sofomis.


Sofos futbolininkai su alumi ir traškučiais puikiai žino, kaip laimėti futbolo rungtynes. Kas kad kamuolio paspirti daugmaž tiesiai nemoka. Bet žino, kaip turi būt. Nuo sofos.


Sofos politologų klubas puikiai žino, kaip valdyti valstybę. Pageidautina, ne savo. Savo, kaip rodo praktika, nelabai išeina. Užtat kitų... Uch, mes jiems visiems parodysim. Kumščiu nuo sofos mojuodami ir komentarais feisbuke. Va feisbuke visi drąsūs ir ryžtingi. Ką reikia, priveiksim, ką nepriveiksim, paskųsim, feisbuko algoritmai kaip geri dėdės, smėlio dėžių arbitrai... suaugusiems vaikams. O kai reikia darbais protą ir gebėjimus parodyti, tai išeina, geriausiu atveju, koncertas prie Baltarusijos sienos ir vaikų darželio ratelis, o blogiausiu atveju, taip ir lieka vienas didelis piš...


Pandemija įgyvendino dar vieną svajonę – darbą nuo sofos. Žinoma, labai svarbų ir labai reikšmingą. Štai, atsidūsta vienas sofos riteris: mano senelis pragyveno net kelias pinigų reformas, kelias okupacijas, ir nieko... Tavo senelis turėjo karvytę tvarte ir kiauliukus, aruode maišus bulvių ir rūkytų lašinių paltis palėpėje. O tu turi sofą ir ekraną.


Sofos riteriai kovoja už ekologiją. Patogiai taip. Neįsipareigodami. Už šventą Lietuvos žemelę, kai tos žemelės turi tiek, kiek telpa orchidėjos vazonėlyje (orchidėjos šiaip jau auginamos ne dirvožemyje, jei ką). Jie išmano geriau, kiek vilkų turi būti, ir stirnų. Ir maitinasi abeji, tikriausiai, kopūstais. Nes negerai gyvybę žudyti. Jie ir katę, ir šunį burokėlius ėsti privers, nes nu mėsą ėsti padoriam gyvūnui nedera. Jie geriau už ūkininkus išmano, ką sėti ir ką pjauti. Nors patys perka turgelyje „ekologiškas“ žemuoges, nuo autostrados šlaitų surinktas... Juk patiems rinkti jas nelygis. Sofa nepaleidžia.


Daug kas dabar nebe lygis. Auginti, puoselėti ir gaminti nebereikia – pristato gatava: maistą, žaislus. Netgi sofą galima išsirinkti internetu.


Geras daiktas ta sofa. Patogus. Kur taip maloniai išsėdėta vieta, prisitaikanti prie sėdynės. Būtų galima išvis nuo jos nepakilti, jei nereiktų valgyti ir į tualetą nueiti. Bet ir tai, panašu, kad nebe bėda. Juk visada suaugusiam vaikui galima užmauti sauskelnes. Šventoji sofa, melskis už mus!

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video