Kodėl Lina neorganizuos švenčių ir nerašys projektų, arba iš ko kultūrininkai duonytę valgo (48)

Nepavykusi miesto šventė buvo paskutinis lašas, perpildęs daugelio rokiškėnų kantrybės taurę. Ir pagaliau pradėta nebe patyliukais piktintis, o reikalauti atsakomybės už velniai žino kam ištaškytas lėšas, laiką ir žmogiškuosius išteklius. Kitaip sakant, mokesčių mokėtojų pinigus.

Mūsų visuomenėje vis dar gaji iš sovietmečio atėjusi visiškai klaidinga samprata, kad kažką „duoda valdžia“. Tačiau mūsų valdžia ir valstybė, kaip ir kitos valstybės, neturi nė euro savo pinigų. Kiekvienas į biudžetą įplaukiantis euras yra mokesčių mokėtojų pinigai. Štai šiemetiniame valstybės biudžeto plane numatyta, kad poilsiui, kultūrai ir religijai skiriama 383 su kapeikomis milijonų Eur, arba 68 mln daugiau nei pernai. Tai sudaro 3 proc. šalies biudžeto. Tačiau neretai pamirštama, iš kur tie pinigai atkeliauja.

O atkeliauja tie pinigai iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenių. Ir uždirbami jie labai sunkiai. Komentaruose kultūrininkai skundžiasi, kad valdžia „numeta“ tik 300 Eur, ir organizuok šventę kaip nori. Bet kultūrininkai labai nenoriai prisimena, kaip tie 300 Eur paimami. Ir, o taip, dar yra projekčiukai, kuriuos reikia parašyti. Tai Kultūros tarybai, tai Žemės ūkio ministerijai, tai dar kokiai nors gudriai įstaigai. Tačiau pasakius A, pamirštama pasakyti B – iš kur toji Kultūros taryba ar ministerija gauna lėšas projekčiukams. Kaip suprantate, tai nėra Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Taigi, pinigai projekčiukams, tik kitaip pavadinti, vėlgi ateina iš mokesčių mokėtojų kišenių.

Kultūrininkai skundžiasi mažais atlyginimais, menku finansavimu. Skundžiasi tiems, kurie tokias pat algas uždirba ne sėdėdami prie baltų stalų, ne projekčiukus rašydami. Dauguma rajono žmonių dirba daug ir sunkiai. Už tą pačią algą po 12 val. kiauromis pažastimis į karščiu tvoskiančias krosnis ir iš jų tąso didžiules duonos skardas, šaltyje, drėgmėje ir druskoje varto sūrius, po pusę paros kvėpuoja dulkėmis statybose, tirpsta iš karščio asfaltuodami kelius, ar ilgas valandas sėdi kasose be teisės suklysti skaičiuojant grąžą. Mūsų rajono žmonės už tokias pat algas dirba ne kada sugalvoję, ir tik tada, kada įkvėpimas ateina. Bet kasdien. Ir jei kelioliką metų ugdoma kapela vis dar nusigroja ir nusidainuoja, tai didžiausia, kas gresia jos vadovui – momentinė gėda. Kitaip sakant, jis už savo darbo rezultatus neatsako. O štai duonytę kepantis asmuo už pridegintus kepalėlius susimoka pats, neteisingai grąžą atidavusi kasininkė kompensuoja trūkumus iš savo algos.

Kultūrininkams vis dar sunku įsisąmoninti, kad šitas bandelių kepėjas, asfaltuotų kelių klojėjas ir kasininkas yra jo darbdavys. Ir žurnalistas yra jo darbdavys. Ir kai nuo kapelų pasirodymo užlinksta ausys, darbdavys nelaukia penkto eilėje lėlių teatro spektaklio. Nes lėlių teatro spektaklis šiaip jau įdomus ir skirtas vaikams, bet ne keturiasdešimtmetį peržengusiems dėdėms ir tetoms. O jei kažkas padarė tokį spektaklį šventės vinim, vadinasi, jis, na kaip čia mandagiau pasakius, nelabai aplinkoje orientuojasi. Nes vargu ar rokiškėnas raus į Jūžintus sekmadienio pavakarę lėlių teatro žiūrėt.  O ir jau atvažiavęs žiūrovas, nebelaukdamas to nuostabaus spektaklio, balsuoja kojomis. Nes sekmadienio popietę ir kasininkui, ir žurnalistui yra ką veikti, nei trečią kartą per tris savaites klausytis tų pačių nusigiedančiųjų. Kaip mes nevalgome sudegusios duonos su viltimi, kad ten, viduryje kepalo galbūt bus nesuanglėjusių kąsnelių, taip mes neklausome dviejų iš eilės nusidainuojančių kolektyvų su viltimi, kad į šventės pabaigą kas nors nebenusigiedos.

Kultūros darbuotojai nė nepagalvoja, kad jų darbo kokybę dabar jau kiekvienam įvertinti galima labai lengvai ir paprastai. Dauguma šios vasaros renginių yra įrašyti, ir interneto platybėse liks amžiams. Ir tereikės tik susirasti įrašą, kad įsitikintumėte, kaip „švariai“ grojama ir dainuojama kaimų šventėse. Ir tai jau nebe subjektyvi žurnalistės nuomonė, kaip bandoma pateikti, o objektyvūs faktai.

Liepti siūlyti rokiškėnams apskritai, arba Kralikienei konkrečiai, renginių idėjas ar rašyti projekčiukus, yra ne kas kita, kaip pabandyti pasiųsti savo darbdavį ant trijų raidžių. Įsivaizduokite, kas būtų, jei bandelių kepėja rėžtų kepyklos savininkui „Kepk bandeles pats!“. Kuo tai pasibaigtų, visiems aišku. O va štai kultūrininkams taip elgtis vis dar galima. Nes jie neįsisavina, kas yra jų darbdavys. Tačiau galbūt po šios miesto šventės reikalai ir čia pajudės į gerąją pusę. O mano, kaip ir kitų rokiškėnų atsakymas yra toks: kai tamstos mokėsite man algą už projektų rašymą ir idėjų generavimą, tuomet aš tai ir darysiu. O kol tamstos už tai gaunate algą, būkite malonūs arba kokybiškai vykdyti savo tiesiogines pareigas, arba užleiskite vietą tiems, kas nori ir sugeba tą daryti.

Kita bjauri su nesuvokimu, kas yra tikrasis kultūros darbuotojų darbdavys, susijusi problema yra ta, kad daugumai mokesčių mokėtojų visiškai nepriimtinas tas repertuaras, kuriuo bandomi farširuoti kaimo ir miesto švenčių žiūrovai. Tas repertuaras skirtas labai siaurai publikai. Užtat lengvas padaryti, nes paprašei kaimyninio miestelio kapelą pagroti tavo šventėje, o tu kitąsyk nuveši savo ausų ir nervų tampytojus pas kaimynus. Kas, kad tokios muzikos laikai yra gilioje praeityje. Netikite? Ar jūsų grotuvuose, mieli kultūrininkai, irgi kaimo kapelijos skamba? Tai ko jūs jas kitiems kišate?

Štai sovietmečiu buvo tokie The Beatles mėgėjai. Netgi drabužio pavadinimas yra toks – „bitlovkė“. Juos, kaip ir kiek vėlesnius roko mėgėjus, draugovininkai po miestą vaikė ir į kirpyklas grūdo, kad prievarta kirptų ilgus plaukus. Kultine tapo frazė „segodnia on igraet džaz, a zavtra rodinu prodast“ (šiandien jis groja džiazą, o rytoj parduos tėvynę). Tai va, tiems, kurie klausė tų bitlų ir buvo kaltinami, kad „rodinu prodast“, dabar 65-eri. Jūs rimtai manot, kad jie tas nelemtas kapelas klauso? Jų nebeklauso jau net jaunesni pensininkai. O kur likusioji populiacijos dalis?

Aš nekalbu apie savo kartą, keturiasdešimtmečius. Mano automobilyje – „Apocalyptica“, „Nightwish“, „Therion“ albumai, klasikos diskai. Iš lietuviškų grupių – „Siela“, „Skylė“. Bičiuliai klauso džiazą, roką, metalą, regį. Kai kas nuolatos važiuoja į praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį populiarių grupių koncertus. Važiuoja tie patys kaimo žmonės, tie patys kasininkai ar kelių tiesėjai. Bet niekas neklauso tų nelemtų kaimo kapelų. Tai iš kur tas užsiciklinimas, kad renginiuose reikia būtent jų ir vien tik jų?

Ką tik paklausiau kelių Rokiškyje žinomų ir labai aktyvių, kūrybingų jaunų žmonių apie tai, ką jie klauso, ir kuriame jų mėgiamiausų kūrinių sąrašo dešimtuke mūsų rajono kapelos? Pažiūrėjo pasibaisėję. Tai kodėl dauguma mūsų renginių jomis prasideda ir pasibaigia?

Vienintelė kaimo šventė, kuri sulaukdavo milžiniško publikos dėmesio, buvo Obelinė. Kodėl? Nes pagrindiniame koncerte būdavo ne tai, ko nori kaimo kultūros centras, o tai, ko nori žmonės. Ne tai, ką už 300 Eur gavo kultūros darbuotojai. Žmonės nieko prieš buvo ir iš Rokiškio atvažiuot, ir bilietą nusipirkt. Nes ten grojo tai, ką jie nori girdėti, jie šoko, linksminosi. Nes niekas per jų ausis nevažinėjo volu, necypė, nekvarkė. Kas norėjo šokti, šoko. Taip, senos grupės kai kam atrodo ne lygis. Bet ar didesnis lygis yra nusidainuojanti kapela? Pažiūrėkite bet kurios kaimo šventės nuotraukas, vaizdo įrašus. Kiek ten yra jaunesnių nei 50 metų žmonių? Pažiūrėkite pernykštės Obelinės įrašus, pažiūrėkit pernykščio ralio, kurio uždaryme grojo Saulius Prūsaitis, nuotraukas. Kiek ten jaunimo? Nesu S. Prūsaičio fanas, bet žmonėms jis patiko. Vadinasi, pasirinkta teisingai. Beje, šitą atlikėją pas save jau buvo ir Obeliai įsigudrinę pasikviest. Tai kodėl negalima paklausti visuomenės nuomonės, ką jie nori matyti savo šventėje: ar Klumpiabalių „Bitinėlius“, ar K. Kerbedį, Sel, ar dar ką nors?

Esame suaugę žmonės, mokame priimti ir klausyti įvarių stilių muziką, tačiau kodėl mes farširuojami iš esmės tuo, kas didžiajai daliai rajono žmonių nepatinka? Kodėl mes turime mokėti mokesčius, išlaikyti tuos nelemtus renginius, kad į juos neitume? Kad jie būtų įdomūs maksimum 150 žiūrovų, nors visoje seniūnijoje jų daugiau nei tūkstantis, o rajone yra per 27 tūkst. gyventojų? Kieno tada ta šventė? 150 entuziastų, o likusiems – špyga taukuota? Sakote, į miestelius nevažiuoja? Aš žinau kelias juodupėnų šeimas, kurios kasmet važiuodavo į Obelinę, rokiškėnai – į Pandėlio šv. Oną, Duokiškio balades.

Sakote, už 300 Eur S. Prūsaičio nenupirksi? Tai kam tada išvis mes mėtome pinigus tokioms šventėms, kurių be jų dalyvių mažai kas žiūri? Susidaro įspūdis, kad jos rengiamos projekčiukui, kultūros namų socialistinėms lenktynėms, bet ne žmonėms. Kad tik būtų ką ataskaitoje parašyti. Kam vienu metu rengti po kelias kaimų šventes? Ar apskritai mūsų nuolatos mažėjančiame rajone ne per didelė prabanga nuo gegužės iki rugsėjo kas savaitę turėti nežiūrimų švenčių maratoną? Kurių kiekvienai pamėtyta po 300 Eur.

Ką reikia daryti? Pasimokyti iš Rokiškio dekanato kunigų. Rajono savivaldybė šiemet visoms rajono bažnyčioms skyrė 12 tūkst. Eur. Kadangi bažnyčių yra devyniolika, tai nesunku paskaičiuoti, kiek išeitų išbarsčius šias lėšas kiekvienai. Ir ką galima „užkišti“ su maždaug 631 Eur bažnyčiai? Tiek pat, kiek su tais komentaruose nuolatos minimais 300 Eur kultūros namams. Tik štai dvasininkai pasielgė apdairiau – užuot sutrupinę pyragą smulkiais trupinėliais, kai visiems po lygiai, bet neužtenka niekam, visas lėšas skyrė vienintelės Obelių bažnyčios bokštams remontuoti. Nors suma ir toli gražu nepakankama, bet vis ne 631 Eur.

Tai kodėl kultūrininkai negali savo 300 Eur sumesti į vieną katilą, ir užuot iš tų trupinėlių organizavę krūvą skurdžių, padaryti vieną gerą ir visuomenei įdomią šventę? Ir nereiktų tada kasmet iš kirvio sriubą virti, ir tuos baisiuosius projektus rašyt, ir, o siaube, už kapeloms nupirktus šakočius čekius rinkt. Visiems būtų paprasčiau. Bet tada nebeliktų poreikio socialistinėms kultūros centrų lenktynėms. Tada pareikalavus kokybės, nebekiltų pasipiktinusiųjų choras – ko jūs už 300 Eur norit?! Kiltų klausimai, kam išlaikomi iš vienos pusės šildomi, iš kitos pusės griūvantys dideli pastatai kaimuose? Gal nebeliks komentatorių vis minimų „popierinių“ renginių? Bus klausiama, ar tikrai kiekvienam kaimui reikia savo kapelos ir savo šventės, kad ji turėtų kur pasirodyt? Ir jei kelis metus kartu repetuojantys žmonės vis dar nesugeba nei groti, nei dainuoti, gal nebereikia jų tuo kankinti? Gal norintiems save pasirodyti ir kitų pasižiūrėti saviveiklininkams užtektų vienos atskiros šventės, kurioje jie rodytų savo meną? Žodžiu, kiltų daug bjaurių klausimų be atsakymų. O ten ir reforma jau nebe už kalnų. Kai mokesčių mokėtojai ims ir atvirai paklaus, kodėl mano pinigais finansuojama tai, kas man neįdomu ir nereikalinga. Po poprastės miesto šventės apie tai kalbama jau vis atviriau...