RPMC mokinių pilietiškumą ugdo kitaip: per asmeninį santykį ir realų prisilietimą prie istorijos (0)

Jaunose širdyse puoselėti ir auginti patriotiškumą bei meilę tėvynei šiandien yra itin svarbu. Tačiau to neįmanoma padaryti tiesiog liepiant vaikams būti šaliai reikšmingų istorinių datų minėjimuose... Visi žino, kad kur kas efektyviau ir prasmingiau visa tai daryti kūrybiškai. Būtent taip į Lietuvos, o svarbiausia – Rokiškio krašto – istorijos pažinimą žiūri Rokiškio profesinio mokymo centro (RPMC) pedagogai. Ir labai smagu, kai toks požiūris veda dar plačiau, pavyzdžiui, į konkursą ar net apdovanojimą. Tad šiais metais RPMC istorijos mokytojas Valius Kazlauskas bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurgita Legienė, su centro mokiniais vėl kūrė trumpametražį filmą apie Rokiškio krašto laisvės kovotojus, kurį ateinančią savaitę pateiks nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ vertinimui.

Tercetas

Idėją, kaip ir prieš dvejus metus, vėl kurti kažką originalaus bei unikalaus, iškėlė J. Legienė. Žinoma, lietuvių kalba yra neatsiejama nuo istorijos, o istorija – nuo lietuvių kalbos, tad į kūrybinį procesą vėl buvo įtrauktas ir V. Kazlauskas. Visgi pasakodama apie kūrybinį procesą, pedagogė ne kartą pakartojo, kad vienas žmogus nieko nepadarys, o jų išsikeltam tikslui pasiekti yra reikalinga itin darni komanda ir bendruomenės vienybė.

Būtent taip ir buvo: be biudžeto „gimęs“ filmas „Vasaris, mūsų mylimas vasaris...“ suvienijo kelias dešimtis ne tik RPMC bendruomenės narių, bet ir idėjai neabejingų kraštiečių. Vieni užleido sodybą, kiti paskolino arklį ar keturratį, treti, kaip, pavyzdžiui, Darius Baltakys, skyrė asmeninį savo laiką. Būtent D. Baltakiui teko bene sunkiausia užduotis: ilgą istoriją ir gilią jos mintį suguldyti į vos 5 min. trukmės filmuką.

„Kirpau, dėliojau, klijavau, montavau. Iki pat paskutinės minutės – vasario 12-osios vakaro, kol išėjo tai, ką šiandien (Vasario 16-ajai skirto minėjimo metu vasario 13 d. - aut. past.) pamatėt“, – kukliai šyptelėjo operatorius kiek garsiau nusijuokdamas, kad teko jau ir į „šiukšlių dėžę“ išmestų failų išsitraukti, kad tik istorija, aprėpianti vos ne 100 metų, būtų ištransliuota aiškiai, tiksliai ir lengvai dekoduojama.

Kūrybinis trejetas.

Scenų filmavimas, J. Legienės skaičiavimais, vyko apie pusantro mėnesio: prasidėjo gruodžio mėn. ir sausio paskutiniosiomis dienomis buvo užbaigtas.

Nori ir daugiau    

Idėją labai džiugiai priėmė ir RPMC moksleiviai, kurie filmuke „Vasaris, mūsų mylimas vasaris...“ atliko vaidmenis. J. Legienė šypsojosi, kad jei pirmą kartą, kuriant „Mono meila un Pondėlio grindinio gulia“, pedagogams reikėjo labai stipriai pasistengti ieškant norinčių vaidinti, tai šį kartą teko net atranką daryti – tiek daug buvo susidomėjusiųjų.

„Tikriausiai pamatė, kaip gausiai „atsipirko“ pirmųjų aktorių darbas (juokiasi – aut. past.). Juk mūsų kūrinys konkurse buvo įvertintas antrąja vieta, gavom apdovanojimą, ekskursiją į Vilnių ir pramogų, tad šiais metais savanorių buvo būrys. Jau net turim užklausų kitiems metams: dabartiniai dešimtokai domisi, ar kitąmet, kai pereis į 11 klasę, su jais irgi kursim kažką tokio“, – juokėsi J. Legienė neužkirsdama kelio šiai idėjai. Juk partizanų tema – neišsemiama.

Pasmalsavus, kuo prieš porą metų įgyta pirmoji patirtis skiriasi nuo šių metų, idėjos iniciatorė neslėpė – pirmą kartą darė, tiesiog, pabandymo principu: bus taip, kaip pavyks, o šį kartą jau turėjo aiškią idėją ir žinojo, kaip reikia dirbti.

Pilietinis ugdymas

„Šiame filmuke istorija yra perteikiama vaikų akimis. Jie įsijaučia į vaidmenį ir tai kur kas geriau, nei daug kartų kartoti kuo skiriasi partizaninis karas ar pirmasis pasipriešinimas. Kartais jie net nesureikšmina tų šimtmečių, nes karas atrodo kaip karas... O čia jie istoriją išgyvena. Man buvo keista ir malonu, kad mokiniai labai įsitraukė į kūrybinį procesą: siūlė filmavimo kampus, sprendimus“, – didžiavosi J. Legienė dar pridurdama, kad vaikai kūrybinio proceso metu pademonstravo ir savo brandą bei atsakomybės už save ir net kolegą jausmą suvokdami, kad jei kažkas filmavime nesudalyvaus, viskas tądien sustos.

Pedagogės teigimu, filmuojant buvo itin svarbu tiksliai atkurti vaizduojamų laikmečių dekoracijas, ypač – aktorių aprangą, tad RPMC siuvėjo profesijos pedagogės filmukui turėjo pasiūti milines. O tai, anot J. Legienės, nebuvo lengva padaryti, nes kūrybinė komanda kaip pavyzdį pateikti galėjo tik seną milines vilkinčių žmonių fotografiją...

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad žiūrovas vertinti „Vasaris, mūsų mylimas vasaris...“ filmuką gali iš įvairių perspektyvų (gražu-negražu, įtaiku-neįtaigu, aiškų-neaišku), tačiau dalyvaujant konkurse istorikai į viską – net smulkiausias detales, kaip, pavyzdžiui, milinių spalva – žiūri labai kritiškai. 

Žinomi balsai

Filmuko principas išlieka toks pats – nebylus – aktoriai netaria nei vieno žodžio, tačiau visus epizodus lydi autorinės, gerai žinomo atlikėjo Kazimiero Jakučio ir rokiškėnų mylimos Vilijos Radvilės, dainos.

Tai – dar vienas šio ir pirmojo darbo skirtumas: „Pirmą kartą muzikinį takelį mums kūrė muzikos mokytojas Ruželė: jis matė filmą ir įgrojo melodiją. O šį kartą panorėjom konkrečių žodžių, nes K. Jakučio tekstai yra labai gilūs savo prasme ir mums labai imponavo toks „pastiprinimas“ mūsų filmuotoms scenoms“.

„Vasaris, mūsų mylimas vasaris...“ kitą savaitę bus pateiktas vertinti konkurso komisijai, kuri iš visų pretendentų atrinks tik 10 ir kovo 13 d. paskelbs šį dešimtuką viešai. J. Legienė neslėpė noro papulti į atrinktųjų sąrašą, tačiau lygiai taip pat sakė suprantanti, kad konkurencija – itin didelė: registracijos metu jie buvo 71-ieji, o juk nuo tos dienos praėjo nemažai laiko. Kai RPMC konkurse dalyvavo pirmą kartą, turėjo vos pusšimtį konkurentų...