Kur skrenda Liongino Šepkos paukščiai, arba „Šepką atradau aš!“ (0)

Vasario 23-ąją rokiškėnus į Kultūros centrą pakvies Rokiškio liaudies teatro spektaklis „Šepką atradau aš“. Tema, atrodytų eksploatuota, išeksploatuota ir pereksploatuota. Lionginas Šepka, galima drąsiai sakyti, yra vienas iš rajono kultūros kertinių akmenų: jo kūrinių ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje yra viena lankomiausių, jo vardu remiantis puoselėjamos drožybos tradicijos: rengiami tarptautiniai projektai, plenerai, jo vardu pavadintas parkas. Netgi Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė inauguracinio renginio esmė buvo vaizdo projekcija, paremta šepkiškais motyvais. Apie legendinį dievdirbį rašomos knygos, sukurtas filmas. Tačiau jei paklaustume rokiškėno, kas yra šis vienas ryškiausių rajono veidų, dažniausiai pagūžčiotų pečiais: na, drožėjas, na, paukštelius kūrė. Labiau praprusę paminės plenerus, parką. O ką žinome apie jį kaip žmogų, asmenybę? Be to, kad buvo keistuolis ir savo šedevrus kūrė primityviais savadarbiais įrankiais? Todėl spektaklis „Šepką atradau aš“ ir kviečia pažinti Lionginą Šepką jo amžininkų akimis, įvertinant aplinkybes, istorinį kontekstą.

Kodėl Lionginas Šepka?

To klausėme spektaklio režisierės Neringos Danienės. Ji atvira: ši tema jau daugybę metų nėra pamiršta: sukurtas filmas, parašytos dvi knygos, vyksta plenerai, muziejuje yra didelė šio dievdirbio darbų ekspozicija. Neužmirštas jis ir Lietuvos mastu, ypač kultūrinėje žiniasklaidoje. Tačiau… Ką mes žinome apie jį, kaip apie žmogų, kaip apie daugiabriaunę asmenybę? Koks jis išliko artimųjų, amžininkų, menininkų, jį atsitiktinai sutikusių žmonių, vaikų, žaidusių jo sukurtais paukšteliais, akyse? N. Danienė atvira: vien tik žodžiu „nesuprastas“ šio žmogaus neapibūdinsi…

Kita vertus, gal rokiškėnams pats metas atrasti šį žmogų naujai? Pašnekovė neslepia: teatro kalba gali daug… Tą rodo ir spektaklio „Nutildytos mūzos“ apie poetę Matildą Olkinaitę, patirtis. Nuvedusi nuo spektaklio iki tarptautinių istorinių ir archeologinių tyrimų, įspūdingos knygos, ir tai dar ne pabaiga. Spektakliu „Marcelės legenda“ mūsų kraštui faktiškai buvo išsklaidytas „atminties prakeiksmas“ apie mūsų krašto išskirtinę asmenybę – žvalgę Marcelę Kubiliūtę. Atėjo eilė L. Šepkai.

„Komedijų kurti nemoku“

Kurti spektaklį apie asmenybę – užduotis ne iš paprastųjų. Tai reiklus žanras. Visų pirma, istorinei tiesai. Nes dar gyvi tie, kurie pažinojo L. Šepką. Ir būtent iš jų lūpų gali pasigirsti tas garsusis „Netikiu!“, kaip jau nutiko su vieno garsaus serialo sukurtu žvalgės Marcelės Kubiliūtės įvaizdžiu. Su spektakliu „Marcelės legenda“ buvo sudėtinga, nes visuomenės galvose jau buvo sukurtas žvalgės – fatališkos moters, lietuviškosios Mata Hari įvaizdis, nieko bendro su tikrove neturintis: M. Kubiliūtė, kaip ir daugelis sėkmingų žvalgų, buvo „pilka pelė“, turinti visiškai susilieti su aplinka ir joje pranykti. Būtent gebėjimas tapti „nematoma“ ir lėmė jos labai sėkmingą veiklą. Visgi N. Danienei savo spektakliu pavyko „perlaužti“ suformuotą žvalgės įvaizdį.

Ar pavyks perlaužti suformuotą L. Šepkos įvaizdį? Bepigu pasakyti vieną žodį – keistuolis. Pašnekovė neslepia: jį dėliojo tarsi dėlionę, mozaiką, iš tūkstančių detalių. Vieniems – genijus, kitiems – paribio žmogus, tretiems dėl savo gyvenimo būdo – tarsi rakštis užpakalyje.

O keisto, paribio žmogaus situacija aktuali visiems laikams. Ypač dabar, kai visuomenė svaiginasi grožio, jaunystės ir sėkmės kultu. Liongino Šepkos istorija – visiška priešingybė šiems svaiguliams. Ir liudijimas, kad gyvenimas nesibaigia nei dvidešimties, nei keturiasdešimties. Kad kiekvienam yra skirtas savas laikas atsiskleisti. Štai jau brandžiame amžiuje ištiko kūrybinis sprogimas, dar po dvidešimties – meilė... Todėl Liongino Šepkos asmenybė liudija amžiną tiesą: žmogus – visų vertybių matas. Vertingas ir jaunystėje, ir brandoje, ir senatvėje, ir kiekviename gyvenimo periode atsiskleidžiantis visomis spalvomis. Kodėl ji ėmėsi šios temos? „Nes komedijų kurti nemoku“, – atvirai prisipažino ji.

N Danienė neslepia: Liongino Šepkos istorija prašyte prašosi naujo filmo, o tai, ką ji rado amžininkų atsiminimuose, Rokiškio krašto muziejaus surinktoje medžiagoje, sunkiai tilptų į spektaklį. Tam reikia serialo. Todėl ir svarbu buvo išsikristalizuoti, išrinkti esminius, lūžinius istorijos momentus.

Dvejų metų darbas

Kelias į Lionginą Šepką, kaip prisipažino režisierė, brendo jau seniai. Nuo pirmųjų spektaklių apie istorines asmenybes. Tai – sava. Ieškojimai, atradimai, gylis. Todėl prieš pusantrų metų parašė projektą Lietuvos kultūros tarybai, siūlydama sukurti scenarijų spektakliui apie šį dievdirbį. Tačiau spektaklio scenarijus neskirtas dūlėti stalčiuje, tad reikėjo rengti ir kitą projektą tai pačiai Kultūros tarybai, dėl spektaklio kūrimo. Juk vien tik premjeros neužtenka: reikia rasti finansavimą ne tik spektaklio kūrimui, bet ir teatro gastrolėms, kad tai nebūtų vieno vakaro, vienos premjeros reikalas. Be to, buvo parengtas projektas kartu su moksleiviais, apie kurį papasakosime šiek tiek vėliau.

Liongino Šepkos istorija yra tokia, kurioje nepatyrusį autorių gali valdyti medžiaga: jos yra milžiniški kiekiai. Kaip surinkti visa tai į vieną, iš daugybės detalių sudėliotą, bet visgi homogenišką visumą? N. Danienė atvira: sėkė šimtai valandų kruopštaus darbo. Spektaklis tapo labai dinamišku, kupinu nuotaikų kaitos, šmėžuojančiu savitu šepkišku humoru.

Todėl, kaip prisipažino režisierė, scenarijaus rašymo procesas buvo įdomus ir vertingas įvairiomis patirtimis. Štai buvo susitarta susitikti su Liongino Šepkos žmona Danute, tačiau užklupo covid-19 epidemija. Gyvą pokalbį teko pakeisti telefoniniais. Spektaklio scenarijuje – ir gyvi Rokiškio krašto muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės prisiminimai, ir brolienės Šepkienės mintys, ir panemunėliečių galvose susiformavęs dievdirbio paveikslas, ir jo dovanotais paukšteliais žaidusių vaikų mintys. Jei menininkams šis žmogus buvo pelenuose rastas deimantas grynuolis, kurį reikėjo saugoti ir globoti kaip brangiausią turtą, tai kolūkio pirmininkui Lionginas Šepka buvo... rakštis užpakalyje. Juk jis „šviesioje ir pažangioje“ sovietinėje visuomenėje, kurioje visi turėjo turėti darbus, namus, būti vienodai pilkais paltais ir vienodais batais „Sudie, jaunyste“, niekaip neįsipaišė nei savo talentu, nei gyvenimo būdu.

N. Danienė neslėpė, kad tam tikru raktu, kelrodžiu į Liongino Šepkos istoriją tapo ir jos bendravimo su anksti mus palikusiu reto talento fotografu, Rokiškio metraštininku Gintu Dainiu. Jo drąsus noras būti savimi, originalumas, filosofinis požiūris į gyvenimą, gylio ir prasmės ieškojimas ten, kur kiti tiesiog plaukia paviršiumi, ir buvo galimybė pažinti kitokį žmogų iš arčiau.

Norėjo rimto vaidmens

Tokiai daugiabriaunei asmenybei, kaip Lionginas Šepka, įkūnyti buvo reikalingas ypatingas aktorius. N. Danienė pasakoja, kad atmintyje buvo įstrigę Arūno Skardžiaus žodžai: „Norėčiau rimto vaidmens“... Ji įsitikinusi, kad pamatę spektaklį teatro žinovai šį aktorių atras iš naujo. Pašnekovė atvira: šis vaidmuo aktoriui tinka, ir aktorius vaidmenyje yra organiškas. O jo žinios, gebėjimai, patirtis leidžia ir subtiliai, ir ryškiai vystyti siužeto vingius bei nuotaikas. Danutės, Liongino Šepkos žmonos, vaidmuo patikėtas Marytei Vaitkevičiūtei. Pasak N. Danienienės, būtent šis duetas, jo patirtis, didžiulė sceninė kultūra, pajautimas leidžia žiūrovui perteikti ypatingą dievdirbio ir jo žmonos meilės istoriją. „Gražu, gera tas scenas žiūrėti“, – sakė N. Danienė.

Jos kurtų spektaklių įdomi tendencija – „žmonės iš gatvės“: kviesti tuos, kurie arba apskritai neturi, ar turi nedidelę buvimo scenoje patirtį. „Ir praktika rodo, kad tie žmonės – tikri perliukai“, – sakė režisierė. Taigi, šis spektaklis bus pirmoji teatrinė Kultūros centro direktorės pavaduotojos Aušros Gudgalienės patirtis. Taip pat scenoje išvysime ir jos dukrą Godą. Du mažuosius talentus N. Danienė atrado Rudolfo Lymano muzikos mokyklos Choreografijos skyriuje. Taip pat vaidins ir nemažai jau žinomų Liaudies teatro aktorių.

Spektaklį kolektyvas sutinka su jauduliu. Buvo daug baimių, ar spės laiku, ar pavyks? Kodėl? Nes dviems savaitėms repeticijas sustabdė covid-19: sirgo net šeši iš dešimties aktorių. „Tik grįžus į repeticijų salę supratome, kad nepaisant visų dvejonių, mums pavyks“, – sakė N. Danienė.

Tačiau covid-19 visgi paliko savo ženklą – iš pradžių planuota, kad premjera įvyks pernai lapkritį, tačiau įsisukant ligos bangai, griežtėjant suvaržymams, buvo nuspręsta spektaklio premjerą nukelti.

Prabils žmogaus balsu

Spektaklis – ne vienintelė šio projekto dovana rokiškėnams. Premjeros metu bus apdovanoti moksleiviai, kurių kurtos legendos apie Liongino Šepkos parko skulptūras buvo atrinktos autoritetingos komisijos ir pripažintos geriausiomis. Jas įskaitė viso rajono aktoriai: Rokiškio, Bajorų, Panemunėlio, Pandėlio... „Norėjome įdomių, specifinių, nestandartinių balsų“, – sakė pašnekovė.

Kaip tas istorijas išgirsti? Netrukus prie kai kurių skulptūrų L. Šepkos parke atsiras QR kodai. Nuskaičius juos, pasigirs skulptūrų istorijos. N. Danienė mano, kad tai gerokai pagyvins rokiškėnų ir miesto svečių gausiai lankomą parką.