MANO KŪRYBA TAVO. Albinas Sakapilvis (0)
Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!
Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija.
ALBINAS SAKAPILVIS
Gimė 1939-03-08 Antanašėje, Rokiškio rajone, mirė 2020-04-13 Rokiškyje.
Mokėsi Galažerių pradinėje mokykloje, Vilniaus, Kauno vidurinėse mokyklose, 1959 m. baigė Obelių vidurinę mokyklą. Mokėsi Kauno IV-oje profesinėje technikos mokykloje kino mechaniko specialybės, vėliau vakariniame Rokiškio mechanikos technikume elektriku. Stažavosi prie Odesos politechnikumo rengtuose paleidimo–derinimo aparatūros žemės ūkyje darbuotojų kursuose.
Dirbo Vilniaus Kino direkcijoje, Rokiškio Kino direkcijoje kino mechaniku, elektriku kolūkiuose, Obelių spirito gamykloje, Rokiškio kelių statybos valdyboje, Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime Obeliuose šaltkalviu, elektriku, šio susivienijimo Kaimo Mechanizuotoje Kolonoje instaliacijos varžų matuotoju, šaldytuvų aptarnavimo meistru. Vėliau ūkininkavo. Gyveno Onuškyje.
Dar mokykloje pradėjo rašyti eilėraščius, tačiau susidomėjus KGB, kūryba prigeso. Eilėraščiais ir proza į gyvenimą sugrįžo, prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Kūryba įtraukta į rinkinius „2019: kalendorius“ (2018), „Vaivorykštė“ (2000) ir kt.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narys (2003). Savilaidos būdu išleido 11 poezijos ir prozos knygų, daugelis jų perleistos su papildymais. 2016 m. išleido autobiografinį romaną „Stalino karvės pienas“. Bendradarbiavo spaudoje: „Gimtasis Rokiškis“, „Panevėžio rytas“ ir kt.
A. Sakapilvis: „Kai pagalvoju, galėjau negerais keliais nueiti, nebuvo jokios drausmės, ką norėjau galėjau daryti, kur norėjau eiti. Kažkas vis dėlto saugojo...“
„Aš nusprendžiau iš gimtųjų vietų nebėgti...Aš rašau. Eilėraščius, prisiminimus. Juose – visi mano pragyventi metai, apie kuriuos dabar galima kalbėti laisvai, nebijant „Kalašnikovo kritikos“. Išleidau ne vieną knygą. Tegu ateities kartos semiasi iš jų požiūrio į praeitį, savo šaknis“.
„Eilėraščius vadinu gyvenimo druska. Kaip maistas be druskos, taip gyvenimas be poezijos...“
Iš spindinčio aukso
Girdžiu, kaip iš spindinčio aukso
Man deimantų saujos pabyra puikių
Kaip dovanos brangios Aukščiausio.
Jų skambesį puikų girdžiu.
Tai skamba lietuvių kalba ir jos dainos
Su muzika kaimo puikia.
Iš protėvių tai mums ateina,
Ir patys jas kuriam naujas.
Kalbėsime ja ir dainuosim, kol būsim lietuviai,
Nes puošiasi tuo Lietuva,
Ta žemė kol buvom ir būsim,
Tol jos pasiliks mūmyse.
Nes deimantas spindi, jos – gyvos!
Tai mūsų brangiausia sava savastis,
Kuri mus per visą gyvenimą lydi,
Nors ją tik girdėt, ja kalbėt ir dainuoti gali.
Vaikai tegul jų įsiklauso
Ir taip tegu šneka, dainuoja kaip mes,
O šito mums reikia labiausiai,
Nes taip tik išliks Lietuva.
Ąžuolas
– Esi tu mano kraujo lašas, –
dalelė mylinčios širdies,
ir visada duonelės mums užteko,
net trupinėlio ar riekės.
Kartu ji valgoma skanesnė,
kiek jos turėsime – užteks,
tegul tik santaika negęsta,
nebūna skausmo, netekties,
kurių pas mus jau šitiek buvo,
net išdavystė ir mirtis.
Tai visus likusius vienan subūrė, –
kaip vieno ąžuolo šakas, šaknis.
Priimsime, tegu ateina prisiglausti
prie jo galingųjų šakų
mes tuos, kas mūsų šeimai taps brangiausiais,
kad lig mirties jau likt kartu
su mūsų ąžuolo šakom suaugę,
o ąžuolas dar galingesnis bus,
gal būt net už visus gražiausias,
nes mes jį puošime visi kartu.
Tėvyne,
myliu Tave kol akys mato,
nes tu esi viena man, Lietuva,
brangi gimtoji mano žemė, –
antroji motina. Mama,
kuri išmokė tarti Tavo vardą
ir tiktai mylinčiais Tave gyva.
Nors bandė sunaikint Tave ne kartą, –
tėvai užstojo krūtine
ir savo galvas net padėjo.
Tai jų gyvybėm išgrįstu keliu
iš amžių glūdumos atėjom, –
tik jų širdžių ta meile plakimu,
todėl, jei reiks, padėsim auką tą didžiausią
Ir mes ant aukuro brangiausios Lietuvos,
kad mūsų atžalos laimingai augtų,
ir jiems netekt vergauti niekados
Tėviškė
Kai keliauju pro šalį,
aš sustoju tenai visada
ir minu vėl takelį
kur vaikystė prabėgo mana,
ir taip liūdna palieka:
nė žymės kad aš čia gyvenau.
Nerandu jau čia nieko
tik mamytę ir tėtį matau
užsimerkęs kalnely.
Jie man sako: – Vaikeli, sūnau,
ar jauti tu vėjelį,
kurs paglostyti plūsteli tau?
Tai kvėpavimas mūsų,
tai lietuvių senolių dvasia,
be kurios tu pražūsi,
ir jei jos nebejaus, – žus tauta.
Tu čia pradžiai medelį
vos sugrįžęs gyvent pasodink,
nes ta žemė – vėl tavo,
ir tik tau čia iš naujo atgimt!
Sausio 13
Nebeateisit pasišildyt
Į savo gryčias pas savus,
kuriuos vis mūsų ašaros dar vilgo,
kankina ilgesys baisus.
Ateiname prie jūsų kapo
nulenkt galvų mes Lietuva.
Per maža pasakyt jums ačiū
už tai, kad kėlėsi jinai, gyva,
kaip nuotaka jaunutė veidą prausia,
kad netaškytų niekada
jo svetimų atneštas purvas, kraujas.
Mes būsime, kaip jūs, kartu su ja
Ir, jeigu reiks, kaip jūs aukosim
net savo laimę ir save,
nes gerbiam tai, kas iškovota
ir saugosim tai visada!
Palikimas
Surinkim nuo pat pagonybės
kas liko lietuviui brangaus, –
gėles, kur lietuviškai žydi,
ko laikas nespėjo išraut!
Iškelkime drobes iš skrynių,
kad jos nedūlėtų tenai,
o kurti uždegtų jaunimą
ir tuos, kas po jų dar ateis.
Atminkime pasaką tėvo,
močiutės, kaimynės senos,
taip pat lopšines, kur skambėjo
niūniuojamos mūsų mamos
Ir auštantį rytą birželį
dainuotas dainas šienpjovių, –
tą viską, ką žmonės sukūrė, dainavo.
Kad niekas iš to nepražūt,
tai rinkim ir sekim, dainuokim iš naujo,
kad to nepamiršt jau daugiau,
nes viskas tas mūsų gyvybė ir šaknys, ir kraujas,
tik reikia tai rasti ir jaust,
surinkus širdy tai nešioti
maitinant iš savo šaknų,
jau šitiek draskytų, kapotų,
nes esame gimę iš jų,
maitinami jų mes gyvenam!
Ne vien duonute tik sotu, –
dar reikia ir dvasinio peno
ir visko kas buvo ir bus.
Sodink, lietuvi
Sodink, lietuvi, ąžuolyną,
jei ne lauke, tai nors širdy,
nes tai stiprybę sugražina,
kurios atgaut vis negali.
Iš naujo degsime ten ugnį,
O vaidilutė – sesės mūs,
Tekursto ją ir vėl, težiūri
Savajam židiny namų.
O mes jas saugosim ir ginsim,
dabinsim meilės vainiku,
už tai jos laime sugrąžins mums
ir gimto lizdo jaukumu.
Tikiu, tada ir vėl Tėvynė
kaip ryto saulė sužėrės,
kaip ta ugnis mūs ąžuolynuos –
šventa dalelė mūs širdies.
Dainos pasiilgau
Dainos pasiilgau,
Dainos, tos gražios paprastos,
vaikystę kur šildė.
Kodėl man taip liūdna be jos?
Kodėl visad trūksta
to balso ir rankų tavų,
meiliausių, švelnučių,
kaip pilnės pūkelis lengvų?
Tai nunešė vėjas
Kartu su jaunyste svaigia.
Neliko, nebėr jų,
Nebent kak kada tik sapne
laimingas pabūnu,
deja, tik trumpai, neilgai,
vos spėju nubusti,
ir laimės – nebėr!
Beprasmės klajonės
Ant tėvo ir mamytės kapo žemės
aš nuvežiau iš Lietuvos, –
lietuviško smėliuko nors saujytę mažą...
Bet kuris kapas tuos kapuos
kur visą laiką želia
iš naujo viską ryjanti taiga,
ar gamykla, kur kaliniai, iškirtę ją, pastatė?
Ten nieko pamatuos jau nesurast.
Net medžio kryžiai jau supuvo
statyti likusių draugų, –
žymelė paskutinė jų ten...
Supratęs, kad jau nieko rast nebegaliu,
suvilgiau ašara nusivežtąjį smėlį
ir jį išbarstęs drebančia ranka,
atsiklaupiau ir maldavau: – O, Dieve,
daugiau neleisk jau nieko panašaus, gana!
Gražiausių svajų norai
Norėčiau aplankyt visas bažnyčias,
kurias tik turi Lietuva,
ir visose norėčiau išklausyti
ten laikomas šventas mišias,
kur pasimelsčiau už Tėvynę,
kad ji jau niekad laisvės neprarast,
taip pat už Lietuvos jaunimą,
kad jis nemirktų alkoholiniam purve
ir kad lietuviai po pasaulį nebesklistų,
kurių dar vis tiek daug netenka Lietuva.
Kad jie visi greičiau sugrįžtų
Ir nenorėtų emigruot jau niekada.
Dar daug už ką aš pasimelsčiau,
nes norai tie yra visų žmonių,
o kad iš skurdo, vargo juos prikelti
ir be maldų bus darbo daug, be to – sunku.
Įveiksime, padirbsime, sukursim,
jeigu ne mes, tai baigs vaikai,
aišku tik rankom, širdimi, ne burtais,
nes norime gyvent laisvi, gražiai...
Parengė Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Daiva Vilkickienė ir Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Audronė Tupalskienė