Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu reklama@rokiskiosirena.lt. Susisieksime! 

Šiemet dalinamės literatų kūryba, kuri skiriama Rokiškiui, 2024-siais metais mininčiam  525-ąsias įkūrimo metines. 

ARAMINAS SIGITAS 

Šią žydinčią gegužę, POEZIJOS PAVASARIO mėnesį prisiminkime mūsų krašto poetą Sigitą Araminą, kuriam gegužės 23 d. sueitų tik 55-eri, tačiau jau 22-ejus metus mūsų tarpe jo nebėra...

Gimė 1969 05 23 Rokiškyje, tragiškai žuvo 2002 01 31 Kupiškio rajone.

Mokėsi Rokiškio 3-ojoje, vėliau 4-ojoje vidurinėje mokykloje, 1987 m. ją baigė. Studijavo Veterinarijos akademijoje, vėliau perėjo į Vilniaus pedagoginį institutą, biologijos mokytojo specialybę.

1987–1997m. dirbo Rokiškio krašto muziejuje, 1997–1998 m. Čedasų pagrindinėje mokykloje mokytoju, vėliau 1998–1999 m. laikraščio „Rokiškio pragiedruliai“ korespondentu, 1999–2002 m. draudimo bendrovėje „Lindra“.

Rašyti pradėjo dar besimokydamas mokykloje. Buvo rajono „Poezijos pavasarėlis – 95“ laureatas, 6-osios Lietuvos kultūros darbuotojų literatų šventės Rokiškyje 1996 m. laureatas.  

Kūryba skelbta rajono ir šalies literatų leidiniuose: „Viržių vasara“ (1992), „Vaivorykštė“ (2000) ir kt.

Pirmoji poezijos knygelė „Iš skersvėjų kalbos“ išleista 1996 m.

Bendradarbiavo leidiniuose: „Gimtasis Rokiškis“, „Nemunas“, „Panevėžio rytas“, „Prie Nemunėlio“, „Rokiškio pragiedruliai“ ir kt.

Knygos 

Iš skersvėjų kalbos: [eilėraščiai] / Sigitas Araminas; iliustracijos R. Gailiūno. – Utena: Utenos sp., 1996. – 120 p.: iliustr.

Šaltiniai 

Gimtasis Rokiškis. – 1997, saus. 11, p. 4; 1998, gruod. 9, p. 3; 2002, vas. 2.p. 1; vas. 9, p. 1; geg. 21, p. 1; 2003, kovo 15, p. 1; 2012, kovo 3, p. 7; kovo 31, p. 11. 

Panevėžio rytas. – 2002, vas. 1, p. 1, 6; vas. 2, p. 3; geg. 25, p. 7. 

Eilėraščiai iš knygos „Iš skersvėjų kalbos“

...

Vaikai užmiega tyliai

bet iš lėto

pasaulis nuskaidrėja naktyje

nei paprasto lelijos žiedo

nei angelo kurs gieda valtyje

tau nebereikia ir nereikia ženklo

skaudaus ir paprasto švelniai ištarto

nei turgaus aikščių dulkinų prekystalių

beformių žodžių ir minčių paklydusių

nei Lietuvos parduotos ir negrįžtančios

už skatikus pasaulio tautos besišypsančios

amžiną atilsį duok Viešpatie

šventiems slėnių žolynams

ir drūtiems ąžuolams

sugrįžtantiems vyrams

dalgės aštriems ašmenims

ir liepsnojančiai židinio ugniai

sušildančiai sielą ir vyną

trumpalaikiai pasaulio viengungiai –

iš balos tie ilgi eilėraščiai

apie blogį ir skaudantį gėrį

paklausyk

apie nokstantį miežį

ir liepsną pilnaties mėnesienoj

...

Kalbėjau akmeniu paukščiu giedojau

giesmes pavasario ir rudenio nepaprasto

nakty miegodamas sėdėdamas ant slenksčio

su angelu ir pilnatim be širdgėlos meldžiausi

tiktai ne sau ir ne vien Dievui

ir ne tam paukščiui švelniai mėnesienai

bet senam žvejui dirvos akmenėliui

žodžiui jau gimusiam ir mirusiam pavėjui

sutikdavau retai miestelių šypsenas

ir miestų nešinus mirties šešėlius

nors nendrės plakės debesys tirštėjo

prie namo ieva nuoširdžiai žydėjo

ir vieversys ir lopinėlis sniego

bičiuliškai vienas artėjo kitas tolo

ir skausmas džiugesiu pavirsdavo

ir priešai broliais dar tikriau vaikais prieidavo

be pikto žodžio be minties

su šypsena ir siela atversta knyga

gyvenimo pradžios artėjančios ar tolstančios tautos

be sąžinės graužimo ir be širdies plakimo

be trykštančio šaltinio peklos ir girtos bobos

kuri nepriėjus trobos patvory apsimyžus užmigo

ir tom dienom

sielos gimdavo žmonės mirdavo

vaikai o anksčiau vyrai

knygas atversdavo ir vėl užversdavo

laukus apardavo pasėdavo

vaikai ir tikri vyrai

plačiais žingsniais brisdami per rasotas pievas

per miškus ūksmingus baidydami šernus ir briedžius

naktimis karštai mylintys moteris

o rytais dardėdami lineikomis į šventadienio pamaldas

klaupdavo ir keldavosi

šliauždami

nebegalėdami

ir negalintys

prisikelti

Dienos

Paukščiai

Ir Akmenys

DANGAUS

KARALYSTĖJE

...

Miestelio giesmė (1)

sodai žydi skaudžioj erdvėj

dievas tyli tamsioj priemenėj

paukštis leidžiasi slėnin vilties

angelas

sėdi tėvas prie obelies

pilnaties vyšnia tirpsta vyzdy

jūros gėlėtos pakrantės

ištvinusios kojos

žergia kapoja miegą

sniego sniegenos pradalgės

vakare prisikėlusios

dvokia pėdos

gražiausios antikos sakmės

argi mes to tikėjomės

argi pasauliui to neminėjome

argi nemokėm sugrįžti

pasaką tiesą išvysti

sodai žysi vėtros

baisiai tas skiemuo kartojasi

IN ir JAN užburtame rate kamuojasi

pėsčias

kupinas garbės ir sielos

tvirtai nugara į naktį atsirėmęs

tvirtai nugara į save atsigręžęs

iki kelių dumblinam rūke apakęs

be karališkos kėdės ir be surduto

be karališko midaus be skeptro

be tibeto be pegaso be sparnų

ant šio margo durnių svieto

dienos pilkais stalaktitais apsikrėtusios

karksi širdys kulnai slysta

baisu mirti baisu gimti

baisu tiesiai atsimerkti

rožinėm spalvom save pakarti

trečią valandą pavasario

trečią valandą obels

trečią valandą lakštingalos

Strazdo šventinto akmens

...

Ir atkartos tau aidas gilią naktį

kada šaltiniai prabyla žiemą

ugniavietės apšlakstytos

širdies skaidrumu suliepsnoja

ir šaltis pragydęs paukščio fleita

tau lenkiasi iki kelių –

o keliauninke

prigimties verge

meilės naktų apipraustas

Basio žydinčiom vyšniom apdainuotas

neieškantis kelio atgal

ko tu šypsais

sakyk

dabar

žvelgiantis į sustingusią pilnatį

ko tu tyli

lakštingalos giesme paslaptinga

...

Nusileidau pakalne prie ežero

sninga

snaigės nenoriai tirpsta

ant įdubusių skruostų

sėdžiu vienas

prie pajuodusio maumedžio ežero

tik vėlyvų kragų šeimyna

sudrumsčia vandenio veidrodį

taip liūdna širdy

tarytum nei šito

apsamanojusio vakaro nebūtų

nei fleitos pasiligojusio aido

anapus kranto

liūdna taip

kilsiu

gal pilnatis nusišypsos

mylimosios veidu

...

Slenkantys

nakties karavanai

užpiltomis dykumų akimis

minties tiesa

išsekinę kūnus

saulės šešėlyje

paukščio

suradę lašėjimą

pavasario amrito

ant dygios

sukrešėjusios žolės

...

Vakarais kai išsiugdai šeštą troškimą

geltoni žodžiai

krentantys lapai rudenio rėmuose

paglosto išvargusią pakeleivio sielą

kiaura grindinio mėnesiena

ir einantys spalio lietuje

mirštantys

nebesušlampa ištinusių kojų

ir pasiliekantys namuose

kuriuose vakarais

girdimas rojalio tiksėjimas

mėlyno laikrodžio atodūsiai

skambiose žodžių venose

kuriais nukraujavęs

švenčiausias šeštas troškimas

kuriems atiduotas

karčiausias gyvenimo nuodas

mirties plakimas paukščio skiemenyse

...

Vienintelę

ne visi mes šventieji

ir žvakių šventų uždegti nemokam visi

argi tu keliauninke

slepiantis veidą žarijų skaidrume

gali išvengti kasdieninės nuodėmės

argi tu suplukęs vergeta

gali naktį sugert širdimi

ir nesudrumstęs vandens paviršiaus

paglostyti suragėjusius žuvies žvynus

argi tu piligrime

pažemintas karalių šventųjų atstumtas

išvarytas iš maldyklų su žiaubere duonos

tu – gali visiems šypsotis

ir uždegti žvakę vienintelę

...

Atgaila

šimtąjį kartą dėkoju viešpatie už ženklą

nors neregėjau tavo šventųjų stebuklų

Nazareto žemėje

nei piemens nemačiau ganančio avelių bandas

sultingose pievose

tik Petrą netikėtai išvydau

o gal tai ne jis šyptelėjo akies krašteliu

gal tik angelas mano sustiprėjusiais sąnariais

plazdeno pilnaties vėjy

tarp srūvančių upės krantų

gal tik metai pradėti toje šypsenoje

ne keliu bet į pakelę neleistinai nuklysta

sveikas sąnariais širdimi girdinčia

bet lūžtančiais kaulais

geriau luošam žengti šventąja žeme

nei dvejomis sutepta siela į pragarą žengti

Šimtąjį pirmą kartą lenkiuosi patekėjusiai žvaigždei

ir pilnačiai mėnulio šventadienio naktį

pusnyje apšviestas ženklas

sniegenos giesmės išpranašautas

...

Vienkelis

tiktai dar šviesiau šypsokis

prieteliau

lai jų žingsnis žengtas per išgriautą likimo slenkstį

tavęs nepriverčia suklupti

tegu ištroškusios sielos trypia dulkiną vienkelį

kančių suvaitojimu

ir nedrėkink savo ašaromis jų nuodėmių atleidimo

ir nesistenk prakalbinti gėlių pakelės

kad jie tave pamatytų

tiktai dar šviesiau šypsokis

prieteliau

nebijodamas sustingdyti sielos

brisk per ledinius kalnų vandenis

kartodamas aukščiausiojo maldą

tyla prakalbink

gyvenimo žavesį

matyk rusenančių širdžių dejones

ir nepraeik pro šalį neišklausęs

žolės šnekėjimo

bičių dūzgimo

laukinių žvėrių pilnaties

tiktai dar šviesiau šypsokis

prieteliau

nebekalbink tylinčiųjų

nebetildyk kalbančiųjų žodžiu

mokėk matyti pilką lapkričio purvą

ir pavasario giedančią žalumą

volungę vasaros naktį

va –

čia – prie pat širdies

vaiko akimis paglostytą

sušildytą šypsenos spinduliu

žemės delnuose

...

Dusetų ledas

šviesa ir alkis mūsų sielų

vaikystės pėdsakai šilti ir tiesūs

neleidžia vakare švelniai užmigt

nors kloniai pievos ir miškai tie patys

nors žmonės jų veidai ir akys

savo šešėliai ir gal vieškeliai

širdžiai suspaudus klumpa ir žegnojas

Sveika Marija tyla mūsų

ir kambarių ir žodžių ir žiemos

kuri mūs nepalieka tamsią naktį

kai šunes skalija ir kai mirtis jau skalija

jaučiu kad dar ne laikas

žvakei gęsti

kad mėnesienos pilnatis

sūnelio liaunas žodis

ir nendrės ir Sartai

ir Dusetų dar tvirtas ledas

iš kur gali išgirsti seną žuvį

balsu pavasario saulėgrąžos žiedu

Nei Prancūzijoj ir ne Amerikoj

ir net ne Kinijoj ir ne Japonijoj

bet Lietuvoj nors ir parduotoj

bet vis dar žvilgančioj lašelyje rasos

...

Ruduo pamiršo kalbą

ruduo ir vėl užsidega iš lėto

laukai ištvinę daužos vėtros

nei vėlinių liepsnelių lietuje

nei angelo padangėj tokią tikrą naktį

ir sūnaus miegas blaškomas šunelio

sielos o gal seno žvejo

vėlyvą lapkritį kai medžių šakos kariasi

ant pilnaties kamieno

baltas pelės žiedas

ar girtas senis sutiktas palėpėj

taip paprasta ir pikta

ir pyktis jau įgrįsta

ir sutiktam praeiviui šypsotis baisiai miela

nors vandenys atvėsta

paukščiai greit išnyksta

ir maumedžių giraitėn

ne taip jauku sugrįžti

be teksto pamirštos kalbos

knygos fragmentų šabo ritualų

paupėj dar berniokas

ir klevo lapo luotas

išplaukiantis pasroviui

stebuklingan kranto pavasarin

stebuklingan meilės pavasarin...

o šį vakarą tik ruduo

tik ruduo ir lapkritis

su murzinais veidrodžio atspindžiais

...

Liūdesio giesmė

užmiega paukščiai tyliai be sparnų

keleivis alkanas rymuotojas dausų

šviesmečius vien mirtį regėjęs

sekundę įsiklausęs į save savęs

žydintį sielos sodą išgirdo žolės stiebelyje

varlės sraigės sidabriniais kiautais

brydės mėnulio anapusinio violeto

violončelės volungės volungės

liūdesio žiburį regėjau biliūno

baranausko ir strazdo akyse

lionginą beregį regėjau

latras ir karvės pienas

motinystė ir sūnus palaidūnas

prietelius ir išminčius

sniegena ir valtis plakimasis vandenyse

meilė deivė dievulis

visa tai kas iš tavęs išplaukia

kalbėtojau neiškalbėtojau

tylėtojau kalbėtojau

kur tavo vaikeliai

pavasario pasakos ir juokeliai

skaudūs ir nekalti

grubūs ir materialūs

„Graudūs verksmai pasidarykit

širdis mūsų sukratykit

akių versmės atsiverkit

ašarose mus pasmerkit...“

pliką šilą atauginti

lietuvninkų galvas midum atšildyti

numazgoti juodu dūšių

meilės rugį sudaiginti...

...

Giesmė – elegija

klaikiai naktį norisi

verkt be atvangos

matant kaip kartojasi

kliedesiai tautos

stogas staigiai supleška

vingiai ant kaktos

rodos jau sustojome

grumstas ant šakos

vasaros ir moterys

vieškeliai rasoti

kur mums nusiprausti

kur nusikakoti

starkį riebų skrudinti

ant aukštos kalvos

mąstant apie ateitį

viešpaties sapnuos

blusos apsikruvinusios

palivarke tėvo

virš berankių durų

šviesos prisigėrusios

metai naktų praveria

dilgėlės tautos

matai kaip kartojasi

rudenų kartos

senas kalavartas sukas

bet sustos

laikas ir poetai

nelinčiuos gedos

drėgną sūrų vakarą

vieniši giedos

strazdo giesmę šventišką

svieto ir pradžios

kad ir dieną vakarą

naktį ir ryte

akių nesumerkdamas

matytum save

baisiai neišblyškusį

sveikai pamėlusį

tikrą žodį tariantį

tikrą tiesą tariantį

žvakė nors užgesus

nuojauta skaudi

žvaigždynai mums atveria

nesam dar akli

...

Latrų giesmė

Su ubagais ir vėlėm pyliau alų

be tikro jausmo skausmo ir šešėlio

aš įkritau į gilią balą

dievo kūrėjo ir poeto latro

tepiau drobes iš dulkių ir nektaro

žaidžiau klases ne kortasaro

slėpiaus pajūry bjauriai pliaupiant lietui

ir mylimoji tyliai drugeliu patapo

ir mylimasis skausmo tikro sniego

ir vergo ir ugnies pasaulio žiedo...

o netikrumo jausme

apgaulės baimės miege

o jaunas vyre lyra ir mūza

kur tavo liūdesys kur jaunas vynas

mergaitės šlapios rudeny negyvos

aistros ir meilės eklektikos vampyrai

arba kareiviai mes visi iš tyrų

po trupinį po smiltį po kriauklelę

lyg ateity kišenėj nešini

tarp šalikelės ir kelio

tu ir aš

mes amžini

...

Dangaus brolio giesmė

dangaus karaliai ir gelmių didikai

skarmaliai vyrai ir vaikai išdykę

per gegnes lūžtančias per tiltus ištrupėjusius

gal tikro dangaus trokštantys

gal tikro keršto trokštantys

akli nerūpestingi kaukėti it geluonys

išpuikę storos bobos šlykščiai apsiraudojusios

gerklinis šokis lietaus tarpeklio šokis

pernokęs noras išpurtę juodos poros

mėgintuvėlyje pasaulio mikrosieliai san-gėjai

erdvės atsižadėjusios

žmogaus šventiko ir žmogaus apšviesto

šviesiausio aleliuja šviesiausio sarbievijaus

juodžiausio hare krišna juodžiausio lao dze

ko tyli skaudžiai paukščiai

ko šypsos skaudžiai krantas

gal jiems per siauras klynas

gal jiems per trumpas aukštis

šviesa auksakalių ir bičių motinėlės

kvadratai beduinų ir briaunos papartynų

išpuikęs paganinis van gogas ir gailiūnas

gal todėl šitaip šalta

gal todėl šitaip pilka

kam kelias tas kam siela

kam ryžiai švieži augliai bambukų

kam dumblas miestelėnų poetai prasigėrę

kam spalvos ir kam gėlės

kam žodžiai vėliavėlės

ryškiausias lunaparkas bevingės smegenėlės

nors viešpats jėzus tėvas grietinėlės

kiauliaganių karta ir žagrės juodas rėžis

ir akmenys žuvėdrų

ir vandenys žuvėdrų

ir liepsna ugnies

ir žarijos ugnies

 ir pelenai nakties mirusiųjų

kalbu su tavim baltas paukšti

kalbėk kalbėk dangaus broli 

Surinko Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografė Audronė Tupalskienė