„Marcelės legenda“: kai spektakliui per ankšta ir scena, ir salė (foto) (5)

„Marcelės legenda“ neabejotinai tapo kultūriniu įvykiu. Lauktu įvykiu. Spektakliu, kuriuo tikėta. Mat dar likus kelioms valandoms iki premjeros, Kultūros centro kasose jau beveik nebelikę bilietų... spalio 20-osios spektakliui. Ir tas kelias minutes, kurias žiūrovams teko palaukti iki spektaklio pradžios, prie salės ir ant laiptų nusidriekė eilė. Prie teatro...

Ar didelė salė būtų geresnis sprendimas?

Premjera sulaukė didžiulio rajono  žiūrovų dėmesio. Kultūros centro Mažoji salė buvo pilnutėlė, buvo pristatyta papildoma eilė kėdžių, taip dar labiau priartinant žiūrovus prie aktorių, faktiškai sunaikinant ribą tarp scenos ir žiūrovų.

Rokiškėnas, kuris gerai išmano ne tik meninę, bet ir techninę spektaklyje rodomos istorijos pusę, jį apibūdino dviem žodžiais „Nieko nereikalingo“. Būten tai ir yra šio spektaklio raktažodžiai. Įvairiomis prasmėmis.

Scenografija lakoniška ir taikli, nenukreipianti dėmesio, atvirkščiai, kviečianti koncentruotis į siužetą. Rekvizitas – daugiafunkcis. Veiksmas iš esmės sukasi apie du rašomuosius stalus su sovietinio stiliaus lempomis. Ir spintą, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, tampa ir ligoninės lova, ir slėptuve, ir karstu. Scenografija ypač vykusi ir dėl to, kad Marcelės Kubiliūtės istorija – tai ne bondiada, su daugybe šaudymų ir gaudymų. Tai tipinė XX a. vidurio šnipų istorija, kurioje veiksmas (nesvarbu kurioje šalyje: ar Vokietijoje, ar Didžiojoje Britanijoje, ar Sovietų sąjungoje, ar Lietuvoje) iš esmės ir vyko už rašomųjų stalų.

Ypatinga pagyra režisierei Neringai Danienei už gana rizikingą ir kontraversišką sprendimą: scenoje deginamus popierius. Viena vertus, nedidelėje salėje be langų aitrus dūmų kvapas ilgokai neišsisklaidė. Tačiau jis yra puikus priminimas, kaip sunkiai, ne tik Michailo Bulgakovo požiūriu, bet ir praktine prasme dega rankraščiai. Ir užtenka sekliui vos vieną kartą truktelti nosimi, kad suprastų, kur reikia ieškoti įkalčių... Ir kaip sunku juos sunaikinti užklupus kratai...

Todėl ir kyla klausimas, ar didesnė salė ir scena šiam spektakliui būtų geresnis sprendimas? Viena vertus, jis be abejo, nusipelno kur kas didesnių salių, antra vertus, jose gali išnykti sėkmingi režisūriniai sprendimai. Tokie, kaip, pavyzdžiui, sovietinio mados žurnalo ligoninėje vartymas. Kuriame pilkas nespalvotas tekstas, kaip ir pilkas Marcelės palatos draugės chalatas, puikiai atskleidžia to meto gyvenimo pilkumą. Ir mažoje scenoje dar ryškiau sužiba mėlynos neužmirštuolių puokštelės – bene vienintelės ryškios detalės scenoje.

Puikus sprendimas ir dryžuotas matracas (neapsiverčia liežuvis rašyti čiužinys) scenos kampe, pusšešėliuose, tarsi atliepiantis slogią ir tamsią NKVD kamerų atmosferą.

Nepilka pilkuma

Adaptuoti spektakliui ne scenarijų, o dienoraštį, atsiminimus yra sudėtinga užduotis. Mat tai, kas knygos tekste atrodo organiškai, spektaklyje gali būti dirbtina, pernelyg patetiška. Visgi ši užduotis įvykdyta sėkmingai. Dialogai neatrodo pernelyg užtęsti, jie yra ganėtinai organiški. Sveikintinas sprendimas apie Marcelės Kubiliūtės žygius kalbėti ne tik jos pačios, bet ir jos išgelbėtų žmonių, jos bendražygių lūpomis.

Centrinė spektalio ašis – didvyriškas Polska Organizacija Wojskova (POW) sąmokslo demaskavimas. Tai pati gyviausia jo dalis. Tačiau, grynai istoriniu požiūriu, ji būtų menkai atraktyvi: nei šaudymų, nei gaudymų, nei kratų, mat POW tik po dviejų dienų susizgribo, kad dokumentai apskritai dingo. Visgi Neringos Danienės režisūriniai sprendimai suteikė šiam įvykiui ir tempo, ir spalvų, ir intrigos.

Kita įdomi spektaklio ašis – NKVD tardymai. Daug žadantys atrodė tardytojų grasinimai pritaikyti 58-ąjį straipsnį, kuris reiškė iš esmės mirties nuosprendį. Tačiau ir čia M. Kubiliūtė pasiekė moralinę pergalę – per devynis tardymo mėnesius enkavedistams faktiškai nieko nepavyko pasiekti: 1946 m. nuosprendis – 5 m. tremties – tuometinėmis sąlygomis iš esmės buvo ganėtinai švelnus ir rodė tardytojų kapituliaciją, mat tuo metu ir už kur kas mažesnes „nuodėmes“ žmonės buvo šaudomi vos už poros kilometrų, Tuskulėnų dvare.

Ne konkurentai

Spektaklis apie M. Kubiliūtę pasirodė gana nedėkingu metu. Mat vos prieš porą metų išgarsėjo serialas „Laisvės kaina“, kurio nemažai veiksmo sukosi apie moterį, kurios prototipas tarsi buvo M. Kubiliūtė. Dar labiau į žiūrovų atmintį jį įrėžė daina „Rudens naktis sustojo“.  Tačiau, kaip prieš premjerą sakė režisierė N. Danienė, serialo personažas ir tikroji M. Kubiliūtė visiškai skirtingos asmenybės.

Dar didesnis iššūkis buvo tai, kad spektaklį „Marcelės legenda“ žiūrėjo ir M. Kubiliūtės artimieji, bendravę su ja gyvai.

Ir viena didžiausių režisierės N. Danienės, ir aktorių sėkmių yra tai, kad jiems pavyko spektaklį visiškai atriboti nuo serialo, nuo žiūrovų atsineštų išankstinių nuostatų. M. Kubiliūtės asmenybė atkurta labai organiškai, jautriai, žmogiškai, nenukrypstant į bereikalingas detales, tačiau kartu jos nepadarant ir bejausme veiksmo bei pareigos mašina. Jautrus pasakojimas apie jaunystės simpatijas, paaukotą meilę, neišsipildžiusią motinystę liudija, kad kalbama apie gyvą žmogų, kuris jautė kur kas daugiau, nei tik pareigą. Spektaklyje lakoniškomis detalėmis atskleidžiamos ir jos būdo savybės – altruizmas, pagarba ir tolerancija, gyvas, žaižaruojantis protas, platus akiratis... Visa tai nepritempta, organiškai įkomponuota į spektaklio visumą. „Pats didžiausias komplimentas iš Marcelės artimųjų buvo pasakytas Žanetai Jasinevičienei – LABAI ARTI“, – sakė režisierė N. Danienė.

Sėkmingas aktorių darbas

Didelių pagyrų nusipelno ir VšĮ „Kultūros inovacijos“ suburta teatro trupė, kurios aktoriai įtikinamai per vos daugiau nei valandą sukūrė net po kelis vaidmenis. Vertas dėmesio sėkmingas Marcelę vaidinusių aktorių darbas: Sofios Pikasi, Ievos Lapelytės. Ypatingas dėmesys, žinoma, puikiai pagrindinį vaidmenį atlikusiai Žanetai Jasinevičienei.  Sėkmingai su jiems kilusiais iššūkiais susidorojo ir Mantas Meškuotis, Ugnius Danys. Ką jau kalbėti apie tokius patyrusius scenos vilkus, kaip Nijolė Čirūnienė, Irena Matelienė, Linas Pauliukas. Už įdomią apžvalgą padėkos nusipelno ir Violeta Aleknienė.

Taigi, rokiškėnai, dar prieš premjerą išpirkę bilietus į „Marcelės legendos“ spalio 20-osios spektaklį, yra tie laimingieji, kurie sekmadienio popietę praleis labai prasmingai. Spektaklis, be abejo, yra iš tų, kurį norėtųsi žiūrėti dar ne vieną kartą, nusivesti ten savo bičiulius...